Įeina M a r i.
MARI. |
Ne, nebūtum. Nemeluok. |
SENIS. |
Mama, tu žinojai, kad mes su Abaeliu sumanėme padaryti mane neįgalų, kad aš nelikčiau vienas namie, kai jo nėra? |
SESELĖ. |
Žinojau, sūnau, žinojau. |
SESELĖ. |
Mari, ar tu žinojai apie Abaelio mirtį? |
SENIS. |
Kaip tas tyrėjas patikėjo, kad aš nieko nežinojau? |
Įeina T y r ė j a s.
TYRĖJAS. |
Nepatikėjau, Kanoeli, nepatikėjau. Sakiau tau – tylėk kaip žuvis. |
SENIS. |
Paskutinis klausimas, Mari, ar jūs žinojote, kad aš jus myliu? |
SESELĖ. |
Mari, ar jūs turite vaikų? |
SESELĖ. |
Mes, vaikeli, visada galime pasirinkti – kokiu keliu eiti ir kam tarnauti. |
TYRĖJAS. |
Mari, jums tikrai viskas puikiai gautųsi, bet mums metas eiti. Labai jūsų prašau. |
M a r i ir T y r ė j a s išeina.
SENIS. |
Ar aš pamatysiu tėvą? |
Ateina A b a e l i s, K a i n a s ir G y d y t o j a s.
GYDYT. |
Sūnau, atėjai tu pas mus. |
ABAELIS. |
Negaliu aš ir šiandien suprasti |
KAINAS. |
Abeliui taip svarbu buvo būti geriausiu, |
ABAELIS. |
Atsirado teisėjas Didysis. Tu prakeiktas esi, Dievo Rykšte! |
SENIS. |
Aš nepažeidžiau jokio Dievo įsakymo! Jokio! |
ABAELIS. |
Viešpats daug ko nenurodė savo įstatymuose. |
SENIS. |
Nepadariau jokios mirtinos nuodėmės. Niekada nieko nekankinau. |
SENIS. |
Taip! Turėjome puiku kapelioną. Mano nuodėmės seniai atleistos. Ko tu nori iš paprasto kario, vykdančio įsakymus? |
ABAELIS. |
Manai esąs vos ne šventasis? |
ABAELIS. |
Bet gavo Dangaus Karalystę. O kur jūs visi atsidursite – dar pažiūrėsim. |
GYDYT. |
Užteks, sūnūs, ginčytis. Sakyk, Kainoeli, kaip tau čia patinka? |
ABAELIS. |
Ar aš? Nekenčiau jos. Dariau tai, ko iš manęs tikėjosi tėvai. Paskui – kad užsidirbčiau pragyvenimui, dar vėliau, – nes nieko daugiau nemokėjau daryti. Visada pavydėdavau tau, žiūrėdamas, kaip tu nerūpestingai sukioji vairą, nešvariai švilpaudamas melodiją, kurią aš zulindavau dešimtimis valandų, kad užsidirbčiau nors kiek pinigų. |
SENIS. |
Nors kiek… Gaudavai dešimt kartų daugiau nei aš, atsivesdavai į namus brangiausias lėlytes ir turėjai dešimtis kostiumų. |
ABAELIS. |
Bet sėdėdamas lėktuvuose ir trindamas orkestro kėdę, įsigijau hemorojų ne ką blogesnį, nei tu. O lėles paskutinį kartą pirkome abu. Ir vienodas. O geriausia buvo tai, kad mums jų nereikėjo. Cha cha cha. |
GYDYT. |
Kainoeli, ar buvai laimingas? |
SENIS. |
Gal turi kur oro uoste su kokia stiuardese? |
GYDYT. |
Žinot ką, mielieji, tai liko čia man tiktai trinktelėti kumščiu į stalą ir visus suklupdyti į kampus. Ir jūs sau galėsite griežti ant tėvo dantį, kad esate neteisingai nubausti. Nesulauksite! Ėskit vienas kitą, neikit į mokyklą, rūkykit pasislėpę už garažiukų – nesulauksit. Nenorit tvarkos – nereikia. Negimdykit ir negirdėkit, kai jums tai patogu. Nereikia Dievo – puiku! Mažiau rūpesčių su sąžine. Gal žingsnis po žingsnio grįšite atgal iš kur atėję – auginsit javus ir avis. O paskui gal ir jų nereiks – galėsit ryti vienas kitą. Manot nuo to kam nors bus blogiau? Patikėkit – ne. Nereiks ežiukams saugotis, bėgant per kelią. Galit iš viso susigalvoti būti Cezariais. Ką ten Cezariais, arba – (pauzė)… arba…(pauzė)… |
KAINAS. |
Kuo, tėve. |
KAINOELIS. |
Ką – juos, tėve? |
V i s i išeina, lieka K a i n a s ir K a i n o e l i s.
KAINAS. |
Visi išėjo. Manęs jiems netrūksta… Atrišk mane. (Senis atriša) |
KAINAS. |
Milijonus milijonierių traiško, ar milijonieriai traiško milijonierių turtą? |
SENIS. |
Taip, prisiminsiu. Žinai, man atrodo, kad vieną gražią dieną gerbiami mokslininkai atras Dievą. |
KAINAS. |
Tik nepiktažodžiauk, dėl Dievo meilės. |
KAINAS. |
Gražiai groja? Tu šitą psichodeliką vadini grojimu? Gal tavo taksi nebuvo radijo? |
SENIS. |
Prie ko čia taksi! |
KAINAS. |
Nuo abiejų gyvenimo nėra – patikėk. |
SENIS. |
O kam? Gal turite žinių, kad Marse yr gyvybė? Ieškokit! |
Staiga su meškere ištraukia iš kibiro nedidelę žuvelę.
|
Cha cha cha. Matote, matote! |
SENIS. |
Pamišėlis, didesnis negu mes. |
13 scena.
Tyrėjo kabinetas.
KAINAS. |
…Viešpatie, žaltį tą bjaurų |
Įeina Sargas, žvangindamas dideliu raktų ryšuliu ir Tyrėjas. Juos lydi baltai apsirengusios sanitarės.
TYRĖJAS. |
Gerbiamasis, man čia nebėra kas veikti. Štai jums nuosprendis. Paskelbkite jį ir vykdykite. Sudiev. |
SARGAS. |
Taigi aš turiu visus reikiamus duomenis. |
SENIS. |
Ką melavau? |
KAINAS. |
Mamai šitaip lengviau, aš tikiuosi. Jau praėjo viskas. |
SENIS. |
Kas tame voke? |
KAINAS. |
Kokio teismo? |
SENIS. |
O kas tame lape? |
A b u klaupiasi.
KAINAS. |
Dar noriu paklausti. |
SENIS. |
Palaukite truputį. |
SENIS. |
Palaukite! |
Grįžta T y r ė j a s. S e n i s ir K a i n a s puola ant kelių ir J į apkabina.
Pabaiga.