Accessibility Tools

Preliudas

Kiek stočių tiek likimų o vis dėlto
vienas vėjas skaičiuoja metus
tu atverki man miesto vartus
vėjau

gatvės žydinčios vystančios laiptinės
kambarių gedulinga viltis
taip naktis mus priims suguldys
vienus

po skardiniais stogais metaliniame
mėnesienos vėsiam spindesy
kaip žaizda tu man slenkstis esi
dienai

laiptai gyjantys lyjantis miestas
gatvių juostoj kelionių delčia
kiek stočių tiek likimų o čia
vėjas.

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Rudens vėjas mieste

Supasi vėjy
Rudenų suvarpytas šimtmetis,
Supasi tavo eilėraščių
Taisyklės ir išimtys.

Sukasi gatvių punktyrai,
Perėjų juostos,
Eisena ir pasiklydęs
Šventinis mostas.

Irkis, dar vienas gyvenimas,
Dar įkvėpimas, –
Ir tilsta į vakaro krantą
Lapų siautimas. –

Suplaka medžių šešėliuos
Atklydus žuvis,
Po durimis, po langais –
Tylus kosulys.

Štai ir sujuda, sušlama
Ir kaip mėnuo šalvendamas liejas
Ruduo per miesto dykumas,
Per alėjas.

O tenai, paklausyki, kaip tyliai
Šis vakaras pakeri
Tavo suklususio amžiaus
Kelius ir pakeles.

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




***
Tu neįvardinta dienos –
Joje visi vardai atvėsę,
Vardu, kuriuo aš vadinuos,
Diena man savo daiktus tiesia.

Vėsa šita yra visa
Diena, ją liečia mano rankos,
Manin daiktai užmigę renkas
Ir juos paslėpusi šviesa.

Šviesa sujungia mus ir skiria –
Mes esam tie, kas turi grįžti
Į šitą valandą išvysti,
Kaip valanda tarp mūsų skyla.

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




***
Žygūne, tu lėki į liepsną,
Ir mes pavydim tau šitos
Žinios, iš vėjo išplėštos,
Lėki, o mums gyventi liepta.

Vos prisiliečiam prie daiktų,
Užgęsta visos metų šviesos,
Ir mūsų salėje vien tiesos
Kartojas, bėgdamos ratu.

Mes prasilenkiam su žvaigždynais
Ir su Šermukšnio kibirkštim,
Kuri subliksi ir žemynais
Nuaimanuoja užmarštin.

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Menestrelio pavasaris

Tu atskirta nuo manęs,
Kaip žiema atskirta nuo laimingų vasaros vėjų,
Kaip rudens sietuva atskirta
Nuo baltų orchidėjų.

Tarp pasaulių dviejų
Mes puotaudami liūdesį švenčiam,
Kaip žydėjimas vyšnios
Mūsų rūmo langai ir slenksčiai.

Ir dabar, kai žvilgės
Knygų dulkėse vakaro geismas,
Tu atverki duris –
Prasidės pirmutinis teismas.

Šitiek paukščių, bet jų
Nesuspėja naktis sugerti,
Nuo sparnų lig sparnų
Mūsų viešpačiai merdi.

Mums atrodo, jog tai
Vėlei veriasi laiko bedugnė,
Pakeleivių laužai,
Mėnesienoje renkantys ugnį.

Štai balsai, kuriuose
Aš ieškodavau savo likimo
Kaip ugnies pelenams,
Kaip eilėraščiui rimo.

Ir praeinantys pranašai,
Ir svečiai, kurie pasilieka,
Jie paliudys dabar,
Jog manęs neieškodavo niekas.

Nuo balsų lig balsų,
Nuo rudens lig baltų orchidėjų
Tu atskirta nuo manęs,
Kaip žiema atskirta nuo laimingų vasaros vėjų.

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Beduinas I

Skurdi augmenija, šviesa dulkėta,
Praeivi, tavo žvilgsniui čia padėta.

Kodėl tu nueini – – Štai lapas supasi
Sausam nakties sapne, ir džiūsta lūpose
Kalbėtų žodžių menkas trupinys,
Ir tau vaidenas juodas traukinys,

Lietus, kuris šalia, bet nepagirdo,
Tyla, dusliai užmieganti, ir balsas – – –
– – Kodėl tu nueini – – – ir lėtas balsas,
Kurį suklusęs tavo veidas girdi.

Ar kažkieno sunkus atsidusimas,
Įaugantis į tylą ratų garsas – –
– – Kodėl tu nueini – – – vienodas garsas,
Sugrįžtančių nematomas ėjimas.

Tau skauda ši erdvė, kai ją lieti,
Nes visa, kas yra, yra arti –
Sausam sapne, jo džiūstančiose lūpose,
Skurdi šviesa lapu dulkėtu supasi.

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Pelenų spalva. Rytas

Argi tai ne jisai
Jo linijos švinta nakty
Jo rūbas pasiūtas mums miegant
Mums miegant argi tai ne jisai

Aš laikau tavo ranką aš gyvybę tavo laikau
Nupinta ji iš tavo miego
Tavo sapnas delne atsispindi
Baikštus šviesoje

Argi tai ne jisai tai gyvenimas buriantis naktį

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Beduinas II

Gražiausios gėlės darželyje šitos medetkos.
Kai palieti gelsvą jų šviesą – miršta.
Pamiršta

Mano naktinė kelionė
Žiedlapius.

Yra viena prieplauka, kurioje apsistoji,
Nežinau, gal ir vienintelė.
Kaip man nuskinti ją,
Atminties gėlę?

Yra jos kvapas, jos šešėlis yra,
Bet ne tai, bet ne tai,
Kas į rudenį šlama ir šviečia,
Į rudenį miršta.

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Rudens patekėjimas

1

Mes sukurti dienos paveikslui, lango
Kiaurymėje mes ieškome ženklų
Poezijos, varinio saulės lanko
Virš suodinų vidudienio tinklų.

Kiekvienas slenkstis mūsų žingsnio laukia,
Kaip žiedas laukia savo valandos,
Mes esam rytmetis, kuris gyvybę šaukia,
Mes – judesys, kuris ją išvaduos

Iš negyvų dienos paveikslo rėmų,
Klaidingo potėpio, teisingos pasmerkties,
Kaip saulė ieško kelio mėnesienai,
Taip mes dabar keliaujam iš nakties.

2

Mus sujungė gatvių labirintas,
Tau ir man gyvenimas paskirtas,
Bet juoda akligatvio bedugnė
Kiekvienam iš mūsų slepia ugnį.

Ką sudegins šitos juodos naktys?
Aš bijau regėjimo netekti,
Kai pradės likimo siūlas degti,
Užrašysiu aš šituos žodžius.

Kiekvienam iš mūsų slepia ugnį
Suodina akligatvio bedugnė,
Bet ir vėl šalvena per naktis
Alkana šaligatvių lygtis.

Tu skaičiuok gyvenimus, dalinki,
Bet žinok, ne tie yra laimingi,
Kas kartoja labirinto vingį,
Kas kartoja tuos pačius žodžius.

3. Įspūdis

Jis noksta ten, jis – brėkštantis lange,
O, paskutinis palytėjime! o viskas
Jau šviesiai gula praeities laike
Be atgarsio, kuris į rytą tviska.

0 keliasi, o liejas, o kieno
Dvasia surinks ir nuramins į dieną,
Boluoja visa, kas pabunda nuo
Žiūrėjimo, nuo judesio kiekvieno.

Iš gelmenų, o laukiantis žymės!
Į ką atsiremia pradžia tavoji, budi
Ramybė, ieškanti vienintelės dermės,
Vienintelio prisilietimo – būti.

 

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Finale

Šviesa vėjuotam spalio labirinte,
Senamiestis – poezijos viltis,
Kiek daug šešėlių skersgatviuose krinta,
Lyg netektis, lyg užmiršta kiltis.

Rudens keliai šį miestą pasirinko,
Iliuziją klevų judesyje,
Keleivio žodžiai šiam pasauliui tinka,
Visiems, kurie nubunda šviesoje.

Kiek linijų, sujungiančių šį miestą
Atodūsiui, žydėjimui klevų,
Jau mestas burtas paskutinei fiestai
Ant krintančių į užmarštį gėlių.

Man skirtas amžius, skirtas metų laikas,
Aušros ženklai dienos paraštėje,
Poezija, rudens užburtas laivas,
Boluojantis kalbos sietuvoje.

Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.