– Jums bus kokie dvidešimt penkeri?
– Dvidešimt septyneri su puse.
– Atrodot jaunesnė.
Moteris nutilo ir ilgai žiūrėjo į Sniegutę, lyg norėdama ją sutrikdyti. Ši per vėlai susigaudė, kad tikriausiai išgirdo komplimentą ir už jį derėtų padėkoti. Bet tik įsikibo į kelius. Jos krumpliai išsišovė lyg katės nagai.
Moteris buvo labai graži. Kai atvėrė duris, grožio gūsis bloškėsi į Sniegutę lyg koks skersvėjo išpūstas audeklas. Kitą akimirką ji išvydo veidą medaus spalvos plaukų koryje, o šį tuojau pasivijo ir apgaubė ENVY aromatas. Pajutusi savo pilkumą, Sniegutė susigūžė. Vos peržengus slenkstį, ją užplūdo antipatija ir kartu – vergiškas nuolankumas. Namų šeimininkė buvo iš tų klasikinio grožio moterų, kurios daugumą žavi ir priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Ji vilkėjo ankštus džinsus ir baklažano spalvos trumparankovius marškinėlius, ant pečių ir nugaros raitėsi žvilgantys tankių plaukų liežuviai, ir ta atsitiktinė kompozicija atrodė žavinga. Tai numanydama, ji vaikščiojo tarp savo įspūdingų daiktų ir jais naudojosi pabrėždama, jog yra už juos brangesnė. Stengėsi būti maloni, bet vis tiek atrodė sudirgusi, viešnia ją aiškiai atitraukė nuo svarbių minčių.
Jos atsidūrė erdvioje svetainėje su dviem langais į Vilniaus senamiesčio gatvę. Norėdama aiškiai nubrėžti susitikimo ribas, moteris pasodino Sniegutę ant kėdės priešais geltoną dirbtinės odos fotelį, kuriame įsitaisė pati.
– Neatrodote labai linkusi bendrauti, – po kelių santūraus pokalbio minučių konstatavo ji.
– Esu uždaroka.
– Todėl likote netekėjusi ir bevaikė?
Tie žodžiai įsigėrė į Sniegutę lyg kartus lašas. Ji buvo pratusi kartėlį nuryti.
– Nenoriu jūsų skaudinti, mąstau garsiai, nepykit, tai trūkumas, jūs čia nekalta... – skubiai pasiteisino moteris. Ji pagyvėjo, užkėlė balsą. Paskui sugniaužė kaklą, lyg stabdytų save, staiga nutilo, ir vėl nejučia pasinėrė į mintis, kuriose desperatiškai kapstėsi iki Sniegutei ateinant.
– Skelbime ne šiaip sau reikalauju netekėjusios ir bevaikės moters, – netrukus pasakė ji.
Valandžiukę žvelgė viena į kitą.
– Jums neįdomu, kodėl būtent tokios?..
– Nežinau...
– Tada kol kas nesigilinkim.
Sniegutė sumirksėjo, linktelėjo.
– Turite patirties su vaikais?
– Kartais prižiūriu dukterėčią...
–
– Žiūrint, ką vadinsime
Moteris nusijuokė.
– Ar turite patirties su sunkiais vaikais?
– Skelbime, atrodo, rašėte, kad jis labai gabus? – Sniegutė vos susilaikė nuo ironijos.
Moteris vėl įsegė į ją kibų žvilgsnį, lyg mėgintų iškrapštyti iš Sniegutės tai, ko ji pati apie save nežino.
– Būtent, – reikšmingai ištarė ji. – O tai negąsdina?
– Ne.
– Manote, kad perdedu, kaip visos patelės.
Tas žodis nuskambėjo per aštriai, Sniegutė jam buvo nepasiruošusi. Tačiau perskaičiusi skelbimą ji panašiai ir pagalvojo.
– Jums teks bendrauti su užsidariusiu, emociškai nestabiliu vaiku. Kodėl galvojate, kad susitvarkysite?
– Kantrybės man netrūksta. Be to, baigiau pedagoginės psichologijos kursus...
– Kam?
Nuoširdžiai nenutuokdama, kokio atsakymo iš jos tikimasi, Sniegutė išplėtė akis.
– Kam jums buvo reikalingi tie kursai? – švelniau pakartojo moteris. – Ar galite turėti vaikų?
– Palaukit... – išraudo Sniegutė. – Niekada apie tai negalvojau... tiesą sakant.
– Atsiprašau...
Moteris pakilo, trumpam dingo kitame kambaryje. Už sienos spragtelėjo žiebtuvėlis.
– Kam jums prireikė dviejų savaičių darbo? – artėdama per kambarį vėl paklausė moteris.
– Nuo pirmadienio išeinu atostogų. Norėčiau tiesiog pakeisti veiklą...
– O Turkija, Egiptas?
– Ką jūs, aš paprasta...
– Paprasti žmonės ten ir atostogauja, – ji padėjo peleninę ant apvalaus stalelio ir staiga negailestingai rėžė: – Juk tiesiog neturite su kuo ten vykti.
– Klausykit... – plykstelėjo Sniegutė. – Jeigu netinku, sakykit tiesiai. Kam dar kabinėtis?
Ir iš karto susigėdo savo įžūlaus tono. Tačiau Sniegutės tonas moters nė trupučio neužgavo. Ją vėl lyg palietas rašalas užtvindė kažkokios niūrios mintys. Iš šono ji atrodė kaip vaškinė lėlė, kurią tarp vazoninių palmių, geležies, medžio skulptūrėlių ir portretų butaforinio aukso rėmuose pastatė su grakščiai iškelta cigarete. Visame bute, kiek Sniegutė spėjo apsižvalgyti, buvo prikabinėta šeimininkės portretų ir fotografijų. Iš jų gausos sklido kažkokia gyvuliška, neįsisąmoninta išnykimo baimė. Galėjo net pasirodyti, jog iš savo pačios atvaizdų moteris kasdien mokosi gyventi, kad neužmirštų, kokia jai būti. Daugelis nuotraukų Sniegutei pasirodė atgrasios.
– Kur jūs dirbate? – paklausė moteris.
– Šunų grožio salone.
– Nejaugi?..
– Taip taip, – skubėjo įsiteikti Sniegutė, nes vis dar gailėjosi pasikarščiavusi. – Kerpu šunims kailį ir nagus, kai kuriuos net siunčiame daryti plastinės operacijos...
Moteris vangiai šyptelėjo ir nukreipdama akis į langą susimąstė.
– Kaip įdomu... – sumurmėjo. Netrukus, sugrąžinusi žvilgsnį prie Sniegutės: – Tai ir pradėkime nuo pirmadienio.
– Tikrai?.. Bet... ką konkrečiai man reikės daryti?
– Nieko. Ateikit pirmadienį devintą ir pasišnekėsime konkrečiai, – atrodo, moteris nekantravo Sniegute atsikratyti.
– Tarp kitko, aš Filomena, – prie durų susigriebė ji.
Sniegutė sutrikusi stabtelėjo, kaip visada, kai tekdavo prisistatyti:
– Sniegutė.
– Sniegutė?..
– Taip užrašyta pase.
Taip buvo užrašyta ir gimimo liudijime. Iki pilnametystės ji svajojo, kad gaudama pasą suteiks savo vardui suaugesnį skambesį – Sniegė, Snieguolė. Tačiau laikui atėjus neišdrįso nuvilti tėvų. Pase atsirado toks pat užrašas, koks buvo gimimo liudijime – Sniegutė Dagilytė.
Ji visą vakarą galvojo apie tą moterį, Filomeną. Be tikslo suko ratus po savo baltą vieno kambario butą, nusitverdavo kokią lėkštę, brošiūrą ar obuolį, panešiodavo spausdama prie krūtinės ir vėl numesdavo. Nuo vaikystės ji buvo įpratinta prie tvarkos. Kai prieš dvejus metus gavo būsto paskolą ir atsikėlė čia, iš karto kiekvienam baldui ir daiktui surado vietą. Tik tada galėjo užmigti ant grikių čiužinio, kurį pasiskolino iš bendradarbės, kol galės nusipirkti žmonišką lovą. Mažmožiai ir didieji baldai (stalas, spinta, knygų lentyna) supo ir saugojo Sniegutę lyg ištikima kariauna.
Toji moteris, Filomena, niekaip neišėjo Sniegutei iš galvos. Kažkodėl žeidė vien suvokimas, kad ji gyvena šitame pačiame mieste, savo apdovanota prigimtimi prikišdama kitiems, jog yra nepakankamai gražūs. Prieš kelias valandas Sniegutė buvo tokia rami, ir, jei ne laiminga (laiminga niekada nesijautė, bet jau ir netikėjo, kad to reikia), tai bent tvirta. Ir še tau kad nori! Paaiškėja, kad Vilniuje, vos už keleto kilometrų nuo jos namų, egzistuoja kažkokia Filomena. Moteris, kurios Sniegutė nesupranta, bijo, stengiasi niekinti, bet turi pripažinti, kad prie Filomenos ją nesuvaldomai traukia. Norėjosi rasti plyšį ir įsivogti į jos gyvenimą, o įsivogus gal net įrodyti, kad kiti irgi šio to verti. Deja, tas noras lyg piktas baikštus žvėrelis slapstėsi menkavertiškumo migloje. Sniegutė nebūtų už jį kovojusi. Ir net jeigu būtų atsiradęs minėtas plyšys, vargu ar būtų juo pasinaudojusi.
Filomena, nuo savo grožio aptingusi šviesiaplaukė būtybė... Kaip ji vaikštinėjo po erdvią, kilmingoje prieblandoje skendinčią svetainę! Baldai ten stūksojo lyg paminklai, kiekvienas reikšmingai siaustėsi į jam skirtą erdvę. Tokie didingi, nepaneigiami, kupini šimtmečių orumo. O gal tai buvo banaliausios imitacijos? Nepaprastai suglumusi, Sniegutė nespėjo visko įsižiūrėti, pagaliau mažai išmanė apie baldus. Grįžusi namo, ji apžvelgė vakaro saulės užtvindytą savo kambarį ir nuliūdusi pagalvojo, kad Filomenos baldai jį tiesiog uždusintų savo didybe. Filomenos svetainėje buvo tiek vietos, kad jie laikėsi vienas nuo kito per aristokratišką atstumą. Reikėjo – kaip tai darė Filomena – tarp jų vaikštinėti lyg parke. Nekreipti į juos nė menkiausio dėmesio, nurodyti tikrąją jų paskirtį. Kad ir kaip sutaurinti praeities, sureikšminti paveldo ar brangiai įsigyti, daiktai tėra žmogaus tarnai. Šeimininkė tarp jų judėjo grakščiai, užsimiršusi, tarytum nepaklusdama žemės traukai, ir buvo kupina išsižadėjimo, lyg tramdytų vidinę graužatį, per šviesmečius nutolusią nuo grubaus daiktų pasaulio.
Filomenos bruožai žavėjo ne tik taisyklingomis proporcijomis. Grožio kibirkštis slypėjo akiai nepagaunamoje asimetrijoje, vos juntamoje priemaišoje, mikroskopiniame nakties krisle. Įlašintas į dailiai nuliedintus bruožus, jis išsprogdino geometrinį griežtumą ir įskėlė juose grožį. Sniegutė, nors neatsiminė Filomenos veido, niekaip neatsikratė jo sukelto įspūdžio. Jis audrino, erzino, skaudino. Šitas vergiškas santykis Sniegutei buvo pažįstamas. Kažkas čia jai priminė motiną. Jos paslaptingąją, atšiauriąją pusę, kuri Sniegutę nuo vaikystės skaudino ir vertė jaustis nevykėle.
Jos mama buvo principinga ir šaltakraujė turbūt nuo gimimo. Labdara, kurią ji teikdavo kaip aktyvi parapijietė arba asmeniškai, gatvėje, stabtelėjusi ir akylai nužvelgusi išmaldos prašantįjį (šiam lyg kateterį įbedusi žvilgsnį į tarpuakį), nekildavo iš spontaniško gailesčio, bet būdavo suvaldyta, be priemaišų, netgi atšiauri. Joje nebūtum aptikęs jokių pasimėgavimo savo gerumu pėdsakų, netgi tikrojo gailestingumo ar vien tik pareigos. Ji teikdavo išmaldą kaip stipresnė gyvybės grandis silpnesniajai, iš giluminio, nenuginčijamo įsitikinimo, jog taip ir turi būti. Niekada nesismulkindavo, nedvejodavo. Tik stabteldavo ir įsižiūrėdavo, kas priešais ją stovi. Net tada, kai abstinencinis virpesys būdavo akivaizdus, nelįsdavo žmogui į širdį, reikalaudama teisintis ir meluoti, ką jis veiks su jos pinigais.Tiesiog sustodavo priešais jį kaip kareivis, mėginantis išgirsti savo viduje įsakymą, kaip turėtų elgtis. Kartą ji davė nemažą sumą jaunuoliui, kurį Sniegutė girdėjo vadinant narkomanu. Išpiltas prakaito, šis blaškėsi siaura senamiesčio gatvele tarp lauko kavinių ir kaulijo dešimties litų, jau nebesitikėdamas jų gauti. Jam jau buvo pradėję laužyti kaulus. Nebeturėjo kantrybės net išklausyti neigiamų atsakymų. Lyg skylantis atomas vis greičiau zujo pirmyn atgal siaura gatvės kraujagysle, užkimšta stalų trombais. „Kiek tau reikia?“ – paklausė mama. Viena ranka ji spaudė Sniegutės delną. Tam jaunuoliui ji davė pinigų tik kartą. Vėliau jau tik papurtydavo galvą ir nusivesdavo Sniegutę tolyn. Sniegutė niekada neatspėdavo, kam mama duos išmaldos, o kam – ne. Jos pačios labdaros jausmas buvo visai kitoks.
Kartą, sutikusi vyrą be kojos, Sniegutė visą naktį blaškėsi pataluose. Kaip ji galėjo sočiai pavakarieniauti, pažiūrėti vakarinę laidą vaikams ir kuo ramiausiai atsigulti į lovą, kai tas vyras ramstė sienas, iš lėto šlitiniuodamas be galo ilga Aušros Vartų gatve? Sniegutei vaidenosi, kad jis tebeeina, visas išpiltas prakaito ir virpėdamas lyg įtemptas laidas. Eina tada, kai visi jau seniausiai šnarpščia sugulę į lovas. Niekas neištiesia vienakojui elgetai rankos ir nepasiūlo peties, gatvės tuščios ir tamsios. O jeigu jis parkris? Ar jam teks pragulėti iki ryto, kol pasirodys pirmieji praeiviai? O gal jis mėgins šliaužti, šauktis pagalbos tikėdamasis, kad žmonės už daugybės tamsių langų jį išgirs? Sniegutė girdėjo, kaip vienakojis dejuoja po jos langu. Kelis kartus kėlėsi pažiūrėti, ar tik ne jo ramentas tylutėliai bilsnoja į langą, priversdamas virpėti užuolaidos kiškelius. Buvo taip baisu, jog švintant praplėšusi akis po dar vieno košmaro, ji ėmė melsti gerojo Jėzaus, kad padėtų užmiršti vienakojį vyrą ir apskritai daugiau nekaišiotų ant kelio tokių žmonių (tos gatvės vengė visą vasarą). Pasimelsti už vienakojo sveikatą ir sėkmę kažkodėl net į galvą nešovė. Turbūt jau tada Sniegutės širdyje pesimizmas ėmė viršų ir ji netikėjo, kad jos malda gali atstoti tam vyrui koją.
Mama ignoravo jos naktinę karštinę. Rytą sukiojosi virtuvėje dar griežtesnė, negu paprastai. Lyg nebūtų visą naktį prasiklausiusi dukters dūsavimų ir nerimastingo alsavimo. Dauždama kietai virtą kiaušinį, Sniegutė slapčia gvildeno tai, apie ką ir vėliau dažnai pagalvodavo – kad mama visai neturi širdies. Nebūtų išdrįsusi jai
Ji užsidėjo islandų dainininkės kompaktinį diską. Dainininkės balse tūnojo žvėrelis, gal net daug žvėrelių. Jie Sniegutę trumpam apramindavo. Dainininkės balsą įsimylėjo paauglystėje, turbūt todėl, kad iš jo veržėsi panašūs gaivalai, kokius ir Sniegutė nujautė turinti. Tų gaivalų ji prisibijojo, niekada neleisdavo jiems pasireikšti. Užteko ir dainininkės balso, kurį panorusi galėjo įjungti arba išjungti. Sniegutė mėgdavo svajoti apie žvėriukišką balsą ir buvo rami
Kūnas. Jos kūnas, jos pačios kūnas. Sniegutei buvo sunku gyventi savo kūne, o dar sunkiau – ištverti, kai jį matydavo kiti. Ypač tada, kai kiti, perlieję bereikšmiu žvilgsniu, nuslysdavo juo kaip neįdomiu objektu. Savo vienintelį veidrodį Sniegutė paprašė įmontuoti į vidinę spintos durų pusę. Panašiai įkalintas veidrodis spindėjo tėvų miegamajame tais laikais, kai kūnas Sniegutės dar nė trupučio neslėgė. Kaip dažnai ji dabar norėdavo grįžti į tuos laikus! Tas noras vėl ją užplūdo, kartu atsinešdamas sielvartą ir ilgesį. Paprastai jį lydėdavo ir noras save pakankinti. Iš anksto įsitikinus, kad yra beviltiškai nepatraukli, pasitikrinti, ar tikrai neras savyje nieko, kas jai nors truputį patiktų.
Sniegutė atidarė spintos duris ir įsispitrijo į savo laibą, vaikišką atspindį nusklembtu smakru, kurio ėmė nekęsti devintoje klasėje, liesu žąsiuko kaklu ir ilgu liemeniu. Jos kojos buvo trumpos ir kiek per stambios trapiam, niekaip nemoteriškėjančiam kūnui. Sumoteriškėti jis atsisakė toje nelemtoje devintoje klasėje, kai vieną pavakarę Sniegutė, ieškodama mamai jodo tirpalo, vonios veidrodyje staiga išvydo, koks iš tiesų yra jos smakras. Mirtinai juo nusivylė. Šis siaubingas trūkumas privertė ją atsistoti prieš didįjį tėvų spintos veidrodį ir pratęsti trūkumų ieškojimą. Jų rado daugybę. Tai buvo pirmoji ir paskutinė, fatališka savojo kūno revizija, ji užantspaudavo širdį nenutirpstančiu nusivylimu. Nuo tada Sniegutės nuomonė apie savąjį kūną beveik nesikeitė. Negana to, palaipsniui ją užvaldė nusivylimas ir savo vidiniu pasauliu. O šis buvo per daug gležnas, per daug baugštus ir nuo mažumės apleistas, tad nemokėjo už save pakovoti.
Sniegutė stovėjo tyliame bute ir žiūrėjo į savo atspindį lyg į kalėjimą. Tokią siaurą, tuščią, niekam nereikalingą vienutę, kurioje niekas niekada nesilankydavo. Norėjosi verkti iš pasibjaurėjimo ir gailesčio sau, ir dar – iš neapykantos Filomenai.
Ko ji norėjo iš savojo kūno, ko troško, ko tikėjosi? Buvo panaši į motiną, o kiti dar sakė – į močiutę. Iš tiesų atrodė patrauklesnė, negu pati save matė. Ir jos smakras buvo nusklembtas taip žaviai ir vos vos, kad priminė simpatiško žolėdžio žvėrelio snukutį. Visa kita buvo gana taisyklingai nulieta, tik blanku. Ir gal tik todėl, kad per bruožus neblykčiojo vidinis gyvenimas. Bet ir Sniegutei pasitaikydavo progų, kai atgydavo. Tiesiog svarbiausiomis akimirkomis šalia neatsirasdavo veidrodžio, todėl ji nežinojo, kad gali atrodyti patraukli.
Ji svajojo apie grožį, tikrą grožį. Apakinantį, pavergiantį, tokį, kuris nutviekstų gatves ir sustabdytų eismą. Tokį kaip Filomenos. Sniegutė turėjo gimti gražuole arba visai negimti. Tai irgi įsiteigė devintoje klasėje. Ilgainiui prigimtis, pašykštėjusi kūniško ryškumo, privertė nusivilti ir viskuo, kas Sniegutei nutikdavo. Blogai galvodama apie save, ji instinktyviai nuvertindavo žmones, kurie jai tapdavo artimi ar mėgindavo susidraugauti. Atstumdavo juos iš karto, vos sulaukusi intymesnių signalų. Atsitraukdavo su panieką maskuojančiu kuklumu, artimu bejėgystei ir nusižeminimui. Sprukdavo, išsirangydavo nuo draugysčių, šmurkštelėdavo į savo vienatvės prieblandą lyg ungurys tamsion skylėn. Taip Sniegutė elgėsi ir su vyrais, ir su moterimis.
Dar mokykloje ji susidomėjo ir ėmė skaityti psichologinę lektūrą, šitaip turbūt kompensuodama natūralius žmogiškus ryšius. Nesąmoningai vengdama draugysčių ir meilių, bet trokšdama artumo, Sniegutė įsivaizduodavo, jog karo frontuose slaugo ligonius (šie šaukiasi jos ir valgo tik iš jos rankų, ir miršta jos glėbyje, o pagijusieji rašo meilės laiškus), konsultuoja kalėjimuose atgailaujančius žmogžudžius (ten ją irgi visi įsimyli), ir taip toliau, ir panašiai. Vienu metu Sniegutei netgi atrodė, kad yra pašaukta vienuolystei. Maždaug tuo metu ėmė domėtis sunkiais, atstumtais ir psichinę negalią turinčiais vaikais. Ryte rijo viską, ką tik pavykdavo apie juos gauti. Pasibraukdama ypač ją sujaudinusios eilutes, patirdavo orgazminį virpesį, bet per daug nesigilindavo, kas būtent ją taip paliečia. Verkdavo iš gailesčio ir troškimo pasitarnauti, išgelbėti, būti reikalinga. Bet neįtardavo, kad tas gailestis kyla visų pirma sau. Savo vienišai, pilnai reikalavimų vaikystei, kai vakare vietoje jaukaus bučinio susilaukdavo priekaištų, kad vėl pritaškė vonioje dantų pastos, o rytą virtuvėje pasitikdavo priedermių sąrašas. (Pirmas tame sąraše visuomet būdavo raginimas pasimelsti gerajam Jėzui.)
Ji studijavo veterinariją. Iš pradžių galvojo stosianti į psichologiją, bet nebuvo stipri matematikė. Supratusi, kad tai gali užkirsti kelią, iš karto baisingai nusivylė. Taip nusivylė, jog net nebandė laikyti matematikos egzamino. Dvyliktoje klasėje nusivylimai jau buvo Sniegutei įaugę į kraują, sąmonė jų reikalavo kaip narkomano organizmas – kasdienės dozės. Bet pasirinkusi veterinariją ji nesigailėjo. Mokslai, o vėliau darbas užpildė širdies tuštumą. Mažesnieji broliai tik pradžioje virpėdavo Sniegutės rankose iš baimės ar skausmo. Jie netrukdavo suuosti, kad pateko į mylinčias visagales rankas ir jose atsileisdavo be raminamųjų injekcijų. Sniegutė neabejotinai turėjo medžiotojo savybių – mokėjo prisiderinti prie gyvūno virpesių ir sukelti jo pasitikėjimą, tik tą savybę panaudodavo gydymui. Ji dievino tokias akimirkas.
Gandai apie ją pasklido po visą Vilnių, ir vieną rudenį Sniegutei paskambino iš naujo šunų grožio salono. Esą labai trūksta kailius ir nagus kerpančių specialistų, kuriuos augintiniai prisileistų. Sniegutė iš pradžių prunkštelėjo, bet paskui ne juokais įsižeidė. Jos širdį suminkštino kitą vakarą vėl nuskambėjęs telefono skambutis – pavergė net ne žadamas gana prašmatnus atlyginimas, o pagyros ir liaupsės, kažkokios neva jos buvusių pacientų rekomendacijos ir apie Sniegutės profesionalumą po miestą sklandantys gandai. Niekas netiko į naują vietą, tik ji. Tai ir sutirpdė Sniegutės priešiškumą. Be to, ką ir besakyti, gaudama padorų atlyginimą, ji pagaliau galėjo paimti iš banko būstui paskolą.
Kirpdama suirzusius, urzgiančius ir inkščiančius spanielius, škotų terjerus, pudelius, jorkšyrus ir kitokius iščiustytus, kone sužmogėjusius padarus, širdyje Sniegutė stodavo vargšų šunelių pusėn ir patyliukais griežė dantį ant jų šeimininkių. Beveik visos buvo panašios į Filomeną, lyg į daugybę egzempliorių išsiskaidžiusi jos daugiskaita.
Tačiau pačioje Filomenoje slypėjo dar kažkas, kuo tos moterys nė iš tolo negalėjo pasigirti. Kažkas neapčiuopiamai reta, brangu, gamtiška, lyg deimanto inkliuzas grubioje uolienoje (anglyje). Kas būtent – Sniegutė ir pati dorai nesuprato. Tik intuityviai lyg šuo pagavo tai plevenant tarp portretų ir palmių.
Vėlų vakarą stovėdama prie lango ir niekaip nesiryždama atsiskirti užuolaida nuo virš judrios gatvės mėlynuojančių tolių, ji staiga atsiminė, jog bus dar ir vaikas. Filomenos vaikas. Žadamas jo būdo sunkumas Sniegutės neglumino tiek, kiek faktas, kad jis yra tos moters. Ji išvydo, kaip šviesiame priešais stovinčio daugiabučio lange šviesiaplaukis vaikas, mažais žingsniukais pribėgęs prie stalo, užvertęs galvą mėgina padėti ant jo plastikinį gėrimo butelį. Ne iš karto jam pavyko. Butelis liko stovėti ant paties krašto, atrodė, kad menkiausias dvelksmas jį nuvers.
Poryt Sniegutei teks įžengti į Filomenos namus ir susipažinti su jos vaiku.
Tai pareikalaus pastangų, įžvalgos, pagaliau gudrumo. Kažkas čia Sniegutę svaigino. Ji apkabino save, maldydama po visą kūną plintantį drebulį.
Duris atidarė susiraukęs dešimties metų berniukas. Sniegutė iš karto pastebėjo, kad jis labai panašus į savo motiną, o būtent – gražus. Tai krito į akis. Ji truputį nusivylė, nes širdies gilumoje tikėjosi, jog berniukas bus savitas, gal net visiška priešingybė Filomenai, bet iš tiesų atrodė kaip nesubrendusi ir pikta jos kopija.
– Labas rytas, – tyčia žvaliai pasisveikino Sniegutė.
– Jūs per anksti, – sumurmėjo vaikas.
Buvo be penkių minučių devynios.
Nusiaudama batelius Sniegutė pagalvojo, kad Filomena per ilgai nesirodo ir tai kažką reiškia. Vaikas jau buvo nulėkęs į kambarius. Jis viską darė staigiai, straksėdamas, lyg nuolat ieškotų sau vietos.
– O kur tavo mama? – atėjusi į jo kambarį, paklausė Sniegutė.
Vaikas sėdėjo prie rašomojo stalo ir maigė kompiuterio klavišus.
– Išėjo.
– Ką čia veiki? – Sniegutė matė, kad jis lošia šachmatais.
Vaikas neatsakė.
– Ji tyčia taip padarė, – netrukus pasakė, nenuleisdamas nuo monitoriaus akių.
– Ką padarė?
– Paliko mus vienus. Čia panašiai kaip įmesti nemokantį plaukti į vandenį, kad išmoktų. Arba nuskęstų.
– Aš nesiruošiu nuskęsti, – pasakė Sniegutė.
– Aš irgi, – vaikas atsigręžė ir atidžiai į ją pasižiūrėjo. – Bet tai nereiškia, kad taikstysiuosi su kvailu manipuliavimu.
Sniegutė prikando lūpą, kad nenusišypsotų.
– Klausyk... Kadangi jau taip išėjo, gal susipažinkim? Aš – Sniegutė...
– Tokio vardo dar negirdėjau.
– Na taip. Niekas tokio daugiau neturi...
Vaikas nutilo, vėl įsitraukė į šachmatus. Sniegutė valandžiukę palaukė.
– O tu? – paklausė netrukus.
– Palaukit, – berniukas, matyt, apgalvojo ėjimą.
– Kiek tau metų?
– Dešimt. O jums – dvidešimt septyni su puse.
Jis atsigręžė ir paaiškino:
– Taip sakė mama.
Valandžiukę juodu žvelgė vienas į kitą.
– Nesuprantu, ką ji sugalvojo, – pareiškė vaikas.
Sniegutė spoksojo į jį, nesumodama, ką atsakyti.
– Ji nemėgsta svetimų žmonių. O dabar prieš jus čia buvo net keturios moterys.
– Gal ji turi savo planų...
– Tai man ir nepatinka, – atsiduso vaikas. Ir vėl įsitraukė į žaidimą.
Sniegutė apžiūrėjo kambarį. Tai buvo erdvi kvadratinė patalpa aukštomis lubomis. Du aukšti, siauri langai su pusiau nuleistomis geltonomis žaliuzėmis prisimerkę žvelgė į seną kaštoną. Medis buvo taip apkėtęs namą, kad šviesa krito į kambarį lyg per žalią filtrą, o tokią saulėtą dieną kaip ši pažerdavo ant sienų smulkių virpančių šešėlių ir saulės zuikučių, kurie išdykėliškai galynėjosi vieni su kitais. Pasieniuose buvo pristatyta tarpusavyje nederančių, iš skirtingų komplektų surankiotų baldų. Prie lango stovėjo rašomojo stalo hibridas: ant juodo korpuso su šešiais baltai nudažytais stalčiais primontuota pilkai mėlyna plokštė. Palei kairę
Sniegutė pasilenkė prie Timo ir pasiteiravo, kaip ilgai šis dar ketina žaisti.
– Galiu ir visą dieną. Bet, jei jau atėjot, pakeisiu įpročius
– Tada baik, ir išjunkim kompiuterį.
– Padėsit man papusryčiauti?
Virtuvė buvo ilgo tamsaus koridoriaus, į kurį išėjo visi trys kambariai, gale. Ankšta, prigrūsta antikvarinių baldų, su kampe įspraustu, į vidinį kiemą žiūrinčiu langu. Vietoje įprastų spintelių čia stovėjo antikvarinis bufetas, o maistas buvo ruošiamas ant dviejų senovinių išimtais mechanizmais siuvamųjų mašinų, uždengtų lakuota ąžuoline plokšte. Sniegutei tai pasirodė įmantru ir nepatogu. Bufeto durelės sunkiai varstėsi ir kniaukė kačių balsais. Be žydru ornamentu apvedžiotos kriauklės, imituojančios antikvarinę, bet aiškiai pagamintos šiais laikais, vieninteliai modernūs baldai čia buvo šaldytuvas ir įėjimą užgriozdžiusi skalbyklė. Nors parinkti pretenzingai, baldai buvo sustatyti bet kaip, lyg pritrūkus kūrybinio entuziazmo, ir atsitiktinė virtuvės apystata ne tik kad stokojo žavesio, bet sudarė nejaukų aplaidumo įspūdį.
– Atidarykit šaldytuvą ir išimkit pieną, – paprašė Timas.
Ant šaldytuvo durų kabėjo magnetu-pomidoru prispaustas lapelis: „Šią vasarą Timas pasižadėjo: išmokti plaukti, važiuoti dviračiu, vienas nueiti į mišką, atsidaryti šaldytuvą...“
– Skaitot tą nesąmonę? Sakiau mamai, kad nukabintų, – suirzo Timas.
Jis nuplėšė lapelį, suglamžė ir išmetė. Parodydama, kad jos taip lengvai neišmuši iš vėžių, Sniegutė ištraukė iš šaldytuvo pakelį pieno ir padavė jį Timui.
– Ji nori, kad įveikčiau savo baimes. Aš jai nepakankamai vyriškas, – pakėlęs galvą nuo lėkštės, paaiškino Timas.
– O pats nenori tų baimių įveikti?
– Man ir taip gerai.
– Bet... išmoktum ką nors nauja, juk smagu?
– Aš ir taip daug moku, – atšovė Timas. Bet po valandėlės atlaidžiau pasakė: – Su tokiomis baimėmis dar galima gyventi.
Sniegutė neatsakė.
– Visi turi baimių, – laukdamas, kad ji pritartų, pridūrė Timas.
– Kodėl ten buvo parašyta apie šaldytuvą?
– Tai viena iš mano baimių.
Sniegutė tylėjo, nesuprasdama, ką tai galėtų reikšti.
Vogčia stebėjo, kaip Timas valgo dribsnius su pienu. Kas keliolika sekundžių jis, lyg timptelėtas už nematomo siūlo, vis persibraukdavo smiliumi per kaktą. Tą judesį Sniegutė pastebėjo dar kambaryje. Tai buvo nervinis tikas.
– Gal išeitume į kiemą? – pasiūlė ji, kai Timas išplovė lėkštę ir, nukratęs lašus virš kriauklės, padėjo ją į bufetą.
– Man ir čia gerai...
– Kieme būtų smagiau. Dar ne karšta.
– Na, sutinku... Bet...
– Kas?..
– Mama paslėpė batus.
– Paslėpė batus?..
Timas nudelbė akis.
– Kodėl?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Ar... nusikaltai ir tau uždraudė išeiti į kiemą?
Jis pagalvojo.
– Kažkas panašaus.
– Vadinasi, turime paklausyti.
Juodu patylėjo.
– Bet... nemanau, kad ji man uždraudė. Tai ne draudimas.
Sniegutė laukė paaiškinimo, bet Timas neplėtojo temos.
– Gal dviese mudu tuos batus rastume?..
– Abejoju, ar galime taip elgtis.
– Bet ji man tikrai neuždraudė. Ji nori, kad išeičiau į kiemą, tik aš paprastai atsisakau.
– Tai kodėl paslėpė batus?
Visai nusivylęs Sniegute, Timas gūžtelėjo pečiais ir nusliūkino į savo kambarį. Tuo metu koridoriuje spragtelėjo užraktas. Pabūgusi, kad Filomenai gali nepatikti, jei užklups ją vieną vaikštinėjančią po namus, Sniegutė pasileido paskui Timą. Jis užtrenkė duris jai prieš nosį. Tuo metu, įsinešdama šviežio oro ir kvepalų gūsį, į koridorių įžengė Filomena. Sniegutė atsigręžė lyg prisukama pelė, kvailai išsiviepė ir nenatūraliai garsiai ištarė:
– Labas rytas! O mes ką tik papusryčiavome!
– Labas rytas, – numesdama pirkinių maišą į po kabykla pristumtą fotelį atsakė Filomena.
Ji net nežvilgtelėjo į Sniegutę, buvo uždususi, iškaitusi, po pažastimi spaudė tamsiai mėlyną aplanką. Vilkėjo, atrodo, tuos pačius džinsus ir ankštą violetinį švarkutį ant nuogo kūno, o plaukus buvo susirišusi į arklio uodegą. Tai ją jaunino. Sniegutė ir vėl pasijuto pilka.
– Jis kalbėjosi su jumis? – Filomena priėjo artyn ir įsmeigė į Sniegutę akis, lyg gydytoja, ketinanti iš pasakojimo diagnozuoti pacientės ligą.
– Na taip...
– Apie ką?
Sniegutė sutriko.
– Na... susipažinome. Truputį kalbėjomės apie baimes.
– Netgi šitaip? – kilstelėjo antakius Filomena. – Ką gi, – paėmė nuo fotelio maišą. – Kavos gersite?
Sniegutė bijojo atsidurti su ja virtuvėje, todėl atsakė:
– Dėkoju, atsigėriau namie.
– O aš rytais išgeriu du puodelius – atsikėlusi ir truputį vėliau.
Nunešusi į virtuvę pirkinių maišą, Filomena su ta pačia iš lauko atsinešta energija garsiai pabeldė į Timo duris ir iš karto jas atidarė. Timas gulėjo ant lovos, susiraukęs skaitė Ispanų kalbos žodyną.
– O mankšta? – paklausė Filomena.
– Pasimankštinau, kol tu miegojai, – neatplėšdamas akių nuo žodyno, niūriai sumurmėjo Timas.
– Ruoškis pas Jurą.
– Ko?
– Pirmadienis, ar užmiršai?..
Filomena uždarė duris ir vos neatsitrenkė į Sniegutę, kuri stovėjo jai už nugaros.
– Eime, vis dėlto padarysiu kavos. Kol jis susikrapštys...
Sniegutė nusekė Filomenai iš paskos.
– Pirmadieniais ir ketvirtadieniais jam būna dailės užsiėmimai pas mūsų seną šeimos draugą Jurą. Čia netoli, Timas nuves. Perspėju iš karto – nepasiduokite jokioms manipuliacijoms ir neimkite jo gailėtis, – įsmeigusi į Sniegutę reikšmingą žvilgsnį, paaiškino Filomena.
Abi išgirdo, kaip atsidaro Timo kambario durys. Jis pasikuitė koridoriuje ir netrukus iš ten atskrido gailus klausimas:
– Maama, o kur mano keeedai?..
– Kur visada.
– Bet kur Juro nupirkti keeedai?..
– Suplyšo, nunešiau į taisyklą.
– Ko sėdi kaip pabučiuotas? Aukis šituos, ir pirmyn.
Pauzė.
– Timai, nepradėkime vėl tų žaidimų.
Sniegutė klausiamai žvilgtelėjo į Filomeną. Ši pagavo jos žvilgsnį ir tuojau nusisuko, gudriai Timui sakydama:
– Arba atsiųsiu Sniegutę, kad padėtų užsirišti batus.
– Tu tyčia paslėpei kedus su lipdukais! – sušuko Timas.
– Timas nemoka užsirišti batų, – garsiai Sniegutei paaiškino Filomena.
– Aš tavęs nekenčiu! – atsklido iš koridoriaus.
– Bet šią vasarą jis pasižadėjo išmokti, – taip pat garsiai pasakė Filomena.
– Šlykštynė! Išdavikė!
Sniegutė atsiminė, kad vienas punktų lapelyje, kurį Timas supykęs išmetė, buvo: „Išmokti užsirišti batus.“
Iš koridoriaus atsklido isteriškas verksmas.
– Būtinai tau reikia visiems išplepėti!.. Svetimiems!.. Kokia tu šlykštynė ir kaip nekenčiu tokios motinos! – plūdosi Timas.
– Kai baigsi, apsiauk batus ir keliaukit, – patylėjusi ramiai atrėžė Filomena.
– Niekur aš neisiu!..
Kava jau buvo gatava. Sniegutė prisivertė gurkštelėti, kava buvo stipri ir karšta, nebalinta. Ji retai gerdavo gryną kavą ir nors žinojo, kad šaldytuve yra pieno, nedrįso paprašyti. Svarstė, kaip turėtų sureaguoti į tokį Filomenos ir Timo konfliktą, ką pasakyti. Tačiau gurkšnodamos kavą su uogiene įdarytais tešlainiais, jos pasišnekučiavo tik apie sinoptikų prognozuojamus karščius. Pagaliau verksmas koridoriuje nuščiuvo.
– Dabar jau eikite, – sušnibždėjo Filomena.
Timas, pasirėmęs rankomis galvą, sėdėjo ant batų dėžės. Tebemūvėjo kojinėmis, o vidury koridoriaus mėtėsi suvarstomi pusbačiai. Sniegutė juos pakėlė ir atnešė prie Timo.
– Paklausyk, – šnipštelėjo ji. – Apsiauk, aš tau užrišiu.
– Iš principo nesiausiu. Ji tyčia man nupirko tokius batus.
– Mama nori, kad išmoktum užsirišti. Tai palengvins tau gyvenimą.
– Galima visą gyvenimą nešioti batus su lipdukais! Nebūtina mokėt užsirišti! Ji tyčia taip daro.
Išgirdusi šnabždesį, Filomena atsistojo virtuvės tarpduryje ir įsakmiai tarė:
– Jei per dvi minutes neišsikrapštysite, pamatysi, kas bus.
Jos balso tonas Timą paveikė. Jis nusitraukė kojines, atsistojo ir, sukimšęs kojines į džinsų kišenes, atrakino duris. Sniegutę pagavo vaikiškas siaubas. Ji pakėlė nuo grindų Timo pusbačius ir ėmė juos grūsti į savo plačią nertą rankinę, vildamasi, kad laiptinėje vaiką pavyks įkalbėti apsiauti. Ją sustabdė šaltas Filomenos balsas:
– Sniegute. Palikite juos. Jeigu nori eiti basas, tegu eina.
Ir viskas. Sniegutė pastatė batus į kampą ir išdyrino paskui Timą, pati lyg nusikaltėlė. Timas jos nelaukė. Paniuręs, susibrukęs rankas į kišenes, nubėgo laiptais ir šmurkštelėjo į saulės apšviestą gatvę.
– Timai, – išlėkė iš paskos Sniegutė. – Prašau nors ant manęs nepykti. Nebežinau... aš... ką daryti...
Timas atsigręžė susiraukęs nuo saulės. Pašaipiai vyptelėjo ir nužirgliojo basas gatvės viduriu. Siaubingai sumišusi, Sniegutė pasileido jam iš paskos. Skruostai degė lyg nuo antausių. Jai buvo taip gėda, kad, apsilenkdama su smalsiai žvilgčiojančiais praeiviais, sulėtindavo žingsnį ir įsispoksodavo kur nors į šoną, apsimesdama, jog Timo nepažįsta.
Juro dirbtuvės buvo netoli Aušros Vartų. Atrodo, kad erdviame pusrūsyje su trim grotuotais langeliais, pro kuriuos šmėkščiojo praeivių kojos („kojų kinas“, kaip Juras ir Timas vadino), dideliu stalu, sofa, virykle ir šaldytuvu, jis dažnai ir nakvodavo.
– O!.. – atidaręs sunkias seifines duris, sumurmėjo Juras.
Jis turėjo galvoje basas Timo kojas. Atrodo, konfliktai
– Ar mama tave taip išleido?
Timas nesiteikė atsakyti. Susiraukęs nužirgliojo basas per cementines grindis, piktai klestelėjo ant rudu apklotu užtiestos sofos ir apžiojo nykštį. Pro langelius virš sofos krito švelni, skubančių kojų kapojama šviesa. Juras atsisuko į Sniegutę ir ištiesė ranką:
– Tai jūs ta nauja Timo draugė?
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)