Accessibility Tools

laura sintija cerniauskaitelaura sintija cerniauskaite       Tęsinys. Skaityti pradžią.

 

       Ji padavė jam delną, juodu prisistatė. Juras staiga paleido Sniegutės ranką ir vėl nusigręžė. Iš kažkokios spintelės jis ištraukė dulkėtas odines šlepetes, nušluostė jas drėgnu skudurėliu ir numetė Timui. Jis žirgliojo po savo valdas lyg didžiulis, nežmoniškai liesas gandras. Buvo aukštas, bet, priešingai nei daugelis ūgiu apdovanotų žmonių, nesikūprino, jautėsi gana laisvai ir dėl to (o gal ir dėl liesumo) atrodė dar aukštesnis, tiesiog nepaprastai aukštas. Kaip daugelis vidurvasarį, buvo įdegęs, gražios formos veidas platokais skruostikauliais priminė didelį riešutą, nuo plinkančio viršugalvio leidosi aukšta spindinti kakta, o giliai po tankiais antakiais švietė žydros skandinaviškos akys. Storų, tamsiai raudonų lūpų juslingumą varžė santūri tartis. Apskritai Juro bruožuose slapstėsi juslingumo kibirkštėlė. Pats judėjo lėtai, ramiai, lyg mėgindamas sutramdyti savo vidų, ir kalbėjo negarsiai, taupiai praverdamas burną. Sniegutei Juras pasirodė truputėlį atgrasus, bet jis užgavo jos instinktą patikti. Instinktą Sniegutė tuojau užsmaugė, nugrūdo kuo giliau ir, nutaisiusi šaltą miną, ėmė dairytis, kur čia atsisėdus. Įsitaisė ant sofos, šalia Timo. Jam jau buvo atlėgęs pyktis, ir jie su Juru, nekreipdami jokio dėmesio į Sniegutę, įsitraukė į seną nebylaus bendravimo ritualą.

       Sniegutė vogčia peržvelgė dirbtuvę, kažkodėl ieškodama Filomenos portreto. Tačiau nieko panašaus nerado. Paveikslų čia apskritai nebuvo, tik kampe stirksojo skirtingų dydžių rėmai. Ant grindų ji išvydo katės šešėlį. Per vidurinį langutį į vidų spoksojo liesa pasišiaušusi katytė tamsiai rudu, baltomis ir oranžinėmis dėmėmis išmuštu kailiu. Ant snukelio lyg apelsiną ji taip pat nešiojosi oranžinę dėmę, žvelgė iš jos blausia traiškanota akimi. Sniegutei suspaudė širdį – katė atrodė apgailėtina, lyg raupsuota, neprisitaikanti kačių pasaulyje. Be to, gyvūnai buvo jos sritis, ir ji panūdo pademonstruoti tiem dviem, kad irgi kai ką išmano. Tačiau apsiribojo ilgu, rūpesčio ir simpatijos kupinu žvilgsniu pusiau oranžiniam, pusiau rudam snukeliui už stiklo. Jos žvilgsnio dirbtuvėje niekas nepastebėjo. Juras kuitėsi prie elektrinio arbatinio ir indų, Timas tylėdamas sekiojo jam iš paskos. Pagaliau buvo paruošti trys dideli saldžios kakavos puodeliai, ir jie ilgai, neskubėdami ją gurkšnojo. Kiekvieną Sniegutės bandymą įsiterpti į pokalbį apgaubdavo reikšminga tyla. Kuo toliau, tuo labiau ji jautėsi čia nereikalinga ir iš paskutinių laikėsi, kad neįsižeistų. Kantrybės jai užteko lygiai tiek, kiek laiko reikėjo lėtai išgerti dideliam šleikščiai saldžios kakavos puodui. Tada Juras pasikvietė Timą prie plataus, brėžiniais ir kažkokiais lapais nukrauto stalo. Ilgais paukštiškais pirštais jis pakėlė lapų šūsnį ir tylėdamas ėmė juos versti. Jiedu su Timu kiekvieną įvertindavo.

       – Matai, – parodė Juras.

       Timas linktelėjo.

       – Parodyk, ką dabar taisytum.

       Kiek pamąstęs, Timas dūrė pirštu.

       – Taip, sutinku... O šitą?

       Sniegutė negalėjo atitraukti akių nuo Juro pirštų. Dailūs ir grakštūs, neįmanomai ilgi, dėl to tarsi labiau pažeidžiami, jie nepaprastai tikslingai judėjo lyg spaudinėdami klavišus. Tas nematomų klavišų spūsčiojimas žadino Sniegutei drumstą, murziną geidulį. Kažkas čia buvo nauja, dar nepatirta ir truputį gąsdino. Negana to, nuo Juro pirštų garavo vos juntamas Filomenos rūkas, tarytum Juras būtų daug kartų atskiestas, modifikuotas jos egzempliorius. Nuo jo sklidęs Filomenos prieskonis, užaštrindamas geidulį, vis stipriau smelkėsi į Sniegutę.

       – Draugė gal irgi ką nors nuveiks? – staiga pakėlė galvą Juras. – Šiandien dirbsime paprastu pieštuku.

       – O! – apsidžiaugė Timas. Jis mėgo piešti objektus su daugybe smulkių detalių, pieštukas tam puikiausiai tiko.

       – Nežinau net... nelabai aš moku, – išsigando Sniegutė.

       Juras pakvietė įsitaisyti prie stalo, priešais Timą, po nosimi padėjo kartono lapą ir keletą smailai nudrožtų minkštų pieštukų, o stalo centre pastatė bokštą iš žodynų. Bokšto viršūnėje padėjo keraminę lėkštę. Į ją, surankiojęs iš dirbtuvės pakampių, Juras įdėjo teniso kamuoliuką, virtą kiaušinį ir medinę kaladėlę. Šį keistą natiurmortą kiekvienas matė vis truputį kitokį, jį ir reikėjo perkelti į savo lapą.

       Juras su visa kėde atsistūmė toliau nuo stalo, užsikėlė koją ant kojos, ant jų pasidėjo tarptautinių žodžių žodyną, ant šio – lapą, ir, vis sujudindamas sandale milžinišką pliką nykštį, ėmė staigiais, krebždančiais judesiais brėžti linijas. Kaip ir reikėjo tikėtis, Sniegutę suparalyžiavo nepasitikėjimas savimi. Ji niekaip neįstengė susikaupti ir atidžiau įsižiūrėti į lėkštę su „natiurmortu“.

       Išbuvo pas Jurą penkias valandas. Per pirmąsias dvi Sniegutė prisikamavo, paskui atbuko ir pratūnojo ant sofos lyg iškamša. Jos natiurmortas išėjo apgailėtinas, primityvus. Juras užmetė akį ir tylėdamas padėjo ant stalo.

       – Parodyk, – paprašė Timas. Jis irgi nieko nepasakė. Pamėgdžiojo Jurą, ir tiek.

       – Aš juk sakiau, – tramdydama įžeistą savimeilę, nenatūraliai garsiai pasakė Sniegutė.

       Juras uždavė Timui dar kelias užduotis, o ji, apimta bjaurios apatijos, smaksojo ant sofos ir žiūrėjo, kaip ant grindų virpa saulės zuikučiai. Pusrūsyje buvo vėsu ir drėgna. Sušalo. Pavaikštinėjo po dirbtuvę apžiūrinėdama visokius daiktus, daugelio jų paskirties Sniegutė nežinojo. Suprato tik tiek, kad visi čia reikalingi, kiekvienas turi savo paskirtį ir yra panaudojamas. Jokių suvenyrų, jokių estetiškų mažmožių. Bevaikštinėjant oda pašiurpo. Be to, kad sušalo, Sniegutės jau niekas nedomino. Ir nebetrikdė. Ji sugrįžo prie sofos ir įgrimzdo į ją pusiaugulom, padėjusi ant atlošo galvą. Gal net užsnūdo. Vienu metu per sumegztas blakstienas matė, kaip priartėja Juro veidas. Kitą akimirką Sniegutę prislėgė sunkus, truputį dygus audinys. Jo kvapas pasirodė toks svetimas, kad ji trumpam išsibudino. Tai buvo vyriškas megztinis.

       Kol Sniegutė miegojo, Juras ir Timas baigė užduotis ir iškepė kiaušinienės su lašinukais. Ją pažadino karštų riebalų čirškėjimas. Valgė nenoromis, iš mandagumo, mintyse koneveikdama save, kad taip kvailai užmigo.

       Išleisdamas Juras paskolino Timui savo didžiulius sandalus. Kad nekristų, pririšo juos prie čiurnos odinėmis virvelėmis. Atrodė siaubingai. Visą kelią atgal Sniegutė ruošėsi paprašyti Filomenos, kad kitą sykį leistų Timą palikti Jurui, o paskui jį pasiimti (jautėsi tokia pažeminta ir niekam tikusi, kad beveik negirdėjo, ką Timas jai pasakoja, ir nesirūpino praeivių nuostaba). Kad prašymas nenuskambėtų kaip priekaištas, reikėjo žūtbūt nusiraminti ir suteikti jam mandagią, bet griežtą formą.

       Tačiau Filomenos namie nebuvo. Sniegutė baisiai nusivylė ir vos nepakėlė balso, kai Timas pareiškė einąs lošti šachmatais, o jai pasiūlė svetainėje paskaityti moteriškus žurnalus.

       – Na jau ne. Moteriškų žurnalų pasiskaitau ir namie, – pamiršusi pedagogišką toną, atšovė Sniegutė. Timas net suglumo.

       – Prie kompiuterio sėsi, kai išeisiu, – pareiškė Sniegutė. – O dabar bendrausime.

       – Kaip kaip?..

       – Norėčiau pamatyti jūsų nuotraukų albumą.

       Šito iš pažiūros miesčioniško užsiėmimo naudą ji buvo apgalvojusi dar namie. Nusprendė (beje, savo protu, niekur neskaičiusi), kad nuotraukų žiūrėjimas gali paskatinti vaiką kalbėti.

       – Po to, kai žuvo tėtė, tokio dalyko mūsų namuose nėra, – sausai atšovė Timas. Ir nužirgliojo į savo kambarį.

       Lengvai pritrenkta (ji galvojo, kad Filomena išsiskyrusi) Sniegutė pasileido jam iš paskos ir, įėjusi į kambarį, atsiprašė:

       – Atleisk, nežinojau...

       – Palikit mane vieną, – atsigręžė Timas. – Pavargau. Norėčiau pabūti vienas.

       Jis iš tiesų atrodė pavargęs ir nesimaivė. Sniegutė linktelėjo.

       Iki penkių ji sėdėjo svetainėje nugrimzdusi į geltonąjį fotelį. Skaitymas tyloje, kurią pertraukdavo tik perverčiamų puslapių ir pro atvirą langą iš gatvės atsklindančių žingsnių garsai bei žodžių nuotrupos, spaudė smilkinius ir migdė. Svetainėje buvo tamsu ir liūdna. Baldai prarado kietumą, liejosi lyg nutapyti per skysta akvarele, kiekvieną pusvalandį vis labiau skydo, tarsi ketintų visai išnykti. Be atrankos paėmusi nuo stalelio dar vieną žurnalą, Sniegutė pagalvojo, kad jaučiasi panašiai, kaip tie baldai. Ir tada duryse trakštelėjo užraktas.

       Filomena įėjo žvali, įkaitusi nuo pasivaikščiojimo gryname ore ir kažkokių malonių minčių. Priėjusi arčiau, Sniegutė užuodė ne tik Envy kvepalus, bet ir silpną alkoholio dvelksmą.

       – Ką – išvarė į svetainę?.. – linksmai paklausė Filomena.

       Sniegutė, pasigavusi jos žaismingą toną, nusijuokė. Ji visai pamiršo, kad ruošėsi Filomenos kai ko prašyti.

       – Kaip sekėsi pas Jurą?

       – Gerai. Jie taip susikukavę, kad manęs ten visai nereikėjo...

       – Norėjau, kad jūs tai pamatytumėt.

       Sniegutę paglostė ir sujaudino atvirumas, šmėkštelėjęs Filomenos žodžiuose.

       Nusiavusi batus ir pakabinusi ant kabyklos rankinę, ši atsisuko ir tarė:

       – Šiandien jau eikite... Turime dar laiko. Kitą pirmadienį išvažiuoju, savaitei liksite dviese.

       – Jūs išvažiuojate? – nusivylusi paklausė Sniegutė. Nuo Filomenos sklindantis alkoholio kvapas ją apsvaigino, ji užsimiršusi palinko į Filomeną, lyg dalytųsi su ja paslaptimis.

       – Atrodo, tai jums minėjau penktadienį, – sušnibždėjo Filomena. Dabar jos stovėjo labai arti viena kitos, ir Sniegutei toptelėjo blausi, bet vergiškai džiugi mintis, kad ji Filomenai patinka. Jai sukilo simpatijos banga.

       – Beje, kaip jums Juras? – truputį garsiau paklausė Filomena.

       – Juras?.. Atrodo, Timą jis myli.

       – Su Timo tėvu jie buvo vaikystės draugai... (Sniegutė išsigando, kad Filomena ims pasakoti apie savo vyrą.) Bet aš ne to klausiu. Ar Juras jums patrauklus?

       – O Dieve, kad nežinau... – supratusi, ką Filomena turi galvoje, loštelėjo Sniegutė.

       – Ko taip sutrikote?

       – Nežinau, – Sniegutė išraudo iki ašarų ir suirzusi pakartojo: – Nežinau...

       – Gerai jau, gerai, – nušypsojo Filomena. – Nieko nebeklausiu... Eikite namo, miela būtybe.

       Jos žodžių švelnumas smogė kaip netikėtas užpuolikas, šilta banga pasklido iki kojų pirštų. Užkaitusiomis smegenimis Sniegutė dar pagalvojo, kad dabar gali padaryti kokią nors kvailystę. Bet susilaikė. Filomena kelias sekundes stebėjo jos veidą blausioje koridoriaus šviesoje. Paskutinius žodžius ji ištarė ne pašnibždom, bet žemu, iš krūtinės lyg vargonų gausmas plaukiančiu balsu:

       – Ačiū Dievui, kad tave radau. Dabar jau viskas bus gerai. Ir, jei pastebėjai, jau sakau tau „tu“.

       Iš Filomenos Sniegutė išėjo tokia susijaudinusi, kad nelipo į autobusą ir nusprendė paėjėti pėsčiomis. Ji tiesiog virė. Mintyse kartojo ir kartojo Filomenos žodžius, lyg šie joje būtų prikėlę nepažįstamą, bet labai patrauklią būtybę. Iš kur toji būtybė staiga atsirado ir kaip Filomena ją pastebėjo? O gal tai klaida? Gal tai, ką Filomena įžvelgė, neegzistuoja? Mintys ir jausmai purslojo ir maišėsi. Atmintyje iškildavo žodžiai, žvilgsniai, gestai, vis greičiau sukosi marga dienos smulkmenų karuselė. Gal Sniegutei tik pasirodė, kad Filomena aptiko joje kažką ypatinga? Bet kodėl tada ji ištarė žodžius, nuo kurių saldumo Sniegutei virpėjo pakinkliai: Ačiū Dievui, kad tave suradau? Kokios Sniegutės savybės įtikino Filomeną, jog jai reikia būtent jos? Jai taip magėjo sužinoti, kad būtų įmaniusi tuojau paskambinti Filomenai ir paklausti. Bet, nors jų pokalbis koridoriuje ir sukėlė artumo iliuziją, Sniegutė nutuokė, jog skambinėti vos pažįstamai moteriai su tokiais klausimais – tikra kvailystė. Filomenos palankumas jai sukėlė emocijų audrą, kurios epicentre beprotišku greičiu sukosi nemotyvuota, ūmi, šuniška meilė. Tai reikėjo kažkaip ištverti. Juolab kad „meilė“ atrodė tokia nenuspėjama, jog nuo menkiausio smūgio galėjo transformuotis į kokį nors kitą alinantį jausmą.

       Sniegutė nepajuto, kaip ją įsiurbė stikliniai vienos tų visada atidarytų brangių parduotuvių nasrai. Čia užbūrė iš kolonėlių sklindantis muzikos ritmas, jis praskiedė kraują svajonių išsipildymo serumu ir diktavo žingsnių bei apsisprendimų greitį. Apkvaitusi ir beginklė, Sniegutė šiandien buvo lengva auka. Ją patraukė oranžinių drabužių stelažai. Ten kabėjo tokia plonytė, lyg persiko žievelė, palaidinukė. Nusikabino ją, jusdama, kad daro kažką neleistina, ir nuo to ėmė krėsti saldus virpulys. Nusinešė palaidinę į matavimosi kabiną ir užtraukė užuolaidą. Kol plėšė nuo savęs lininį švar- kelį, palaidinė žvelgė į ją raukšlėta iškirptės akimi. Reikėjo drabužėlį užsitraukti lyg skafandrą, tampri sintetinė medžiaga su stambiu gėlių ir raukinių raštu prigludo prie kūno. Sniegutė niekada nebūtų drįsusi užsivilkti tokio stilingo, provokuojančio drabužio. Bet šiandien viskas atrodė įmanoma. Apsispręsti padėjo ir tai, kad palaidinė gulė kaip jai pasiūta. Ji nuodėmingai įelektrino kūno pūkelius ir suėmusi atkišo veidrodžiui Sniegutės krūtis (po laisvais drabužiais nesegėdavo liemenėlių, nes tai ją trikdė), tarp šilkinių gėlių išsprogo sukietėję speneliai. Jai aptemo protas. Net neapsvarsčiusi, ar turės drabužių, su kuriais galės derinti šią aiškiai ne savo stiliaus ir spalvos drapaną, Sniegutė suplojo už ją du šimtus litų ir išsinešė firminiame maiše. Jautėsi taip, lyg jau ją vilkėtų. Į ją ėmė krypti praeivių žvilgsniai. Vienas pagyvenęs ponas lauko kavinėje net pypkę liovėsi valytis ir palydėjo Sniegutę atidžiu, susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Ji išraudo ir susigūžė. Bet tik akimirkai.

       Grįžusi namo virpančiomis rankomis išpakavo plonytę palaidinės odą. Ištempė ją ant lovos ir visą vakarą džiūgaudama aplinkui sukiojosi. Gėrė arbatą, skaitė, žiūrėjo televizorių. Vis nukreipdavo akis į degančią oranžinę salą ir nušvisdavo nuo minties, kad šiandien joje galbūt užgimė nauja būtybė. Tokia būti įdomu ir gera.

       Bet palaidinės taip ir neapsivilko.

 

       Rytą Sniegutė nubudo su Filomenos vardu mintyse. Bundant jis ėmė skambėti sąmonėje kaip raktas, kuriuo bus atrakintos visos dienos durys. Nejučia ištarė vardą balsu du kartus ir atsimerkė.

       Oranžinė palaidinė kabėjo ant kėdės, tačiau keista – šiandien ji nebekėlė jaudulio. Atrodė per daug ryški, per daug blizgi, aiškiai pasiūta kitokiai moteriai. Jei būtų ją apsivilkusi, gal Sniegutę vėl būtų pagavusi vakarykštė euforija, tačiau ji nebenorėjo jaudintis. Jai patiko prie lango ramiai išgerti kavos su pienu, praryti kelis saldžios varškės šaukštelius, išklausyti per radiją žinias ir pranešimą apie orus. Šiandien jau žadėjo tikrus karščius. Kieme pagyvenusi kaimynė laukė, kol išsituštins jos spanielis. Pro šalį prabėgo vyrukas plikomis įdegusiomis kojomis, jis ant ausų visada būdavo užsidėjęs ausines. Priešais stovinčiame name šviesiaplaukis vaikas, pasilipęs ant kėdės, klijavo ant lango kažkokį popierėlį. Pagal nuolat pasikartojančius mažus ryto įvykius Sniegutė, lyg nusistatydama laikrodį, pasitikrindavo ir savojo ryto tikrumą. Šiandien jis buvo persmelktas Filomenos vardo. Tas vardas skambėjo Sniegutės sąmonėje lėtai, sodriai aidėdamas kaip sieninio laikrodžio dūžis. Jo atsargi glamonė labiau panėšėjo į pilnatvę, negu į emocijų taifūną, kuris siaubė Sniegutę vakar.

       Ji apsivilko laisvą tamsiai rudą lininį kostiumėlį, susirišo dar neišdžiūvusius po vonios plaukus į arklio uodegą ir išėjo į gatvę.

       Į Filomenos duris paskambino giedrai nusiteikusi, jusdama, kaip pilve kalasi jaudulio daigeliai.

       – O, užeik, – pasakė Filomena ir tuojau apsisukusi nukaukšėjo į virtuvę pasiimti rankinuko. Jau buvo apsiavusi aukštakulnes basutes.

       – Timas dar miega. Jei per pusvalandį neatsikels, išversk iš lovos. Šiandien sugalvokit ką nors lauke, gal nuvažiuokit prie upės – žada gerus orus. Aš greičiausiai iki vakaro negrįšiu, nebent užlėksiu per pietus persirengt, virtuvėje ant stalo palikau pinigų, pavalgykit kur nors mieste – šaldytuvas tuščias, – Filomena viską susakė nervinga greitakalbe, lakstydama po koridorių ir svetainę ir rankiodama į rankinę smulkius daiktelius. Iš jos sklido dirglumas, atrodė, kad menkiausia smulkmena gali išvesti iš kantrybės. Sniegutė susigūžė, užgniaužusi norą pasitarnauti prisispaudė prie sienos ir kantriai laukė, kol Filomena liausis laksčiusi. Tačiau kai Filomena liovėsi lakstyti, metė į Sniegutę išsiblaškiusį žvilgsnį ir nieko daugiau nepasakiusi išėjo.

       Filomenos elgesys Sniegutę nuvylė. Lyg būtų užmiršusi vakarykštį jų pokalbį. O gal vakar ji viską suvaidino, pažaidė su Sniegute, paerzino? Bet kam Filomenai būtų reikėję taip smagintis?

       Diena buvo giedra ir karšta. Su Timu nuvažiavo į Valakupius prie Neries. Nors alino karštis, Timas griežtai atsisakė maudytis, o Sniegutė jo per daug neįkalbinėjo – pati nenorėjo išsirengti nepažįstamų žmonių akivaizdoje. Jie nuo krūmokšnių krintančiais šešėliais ilgai ėjo pakrante valgydami ledus. Pasiklojo pavėsyje apklotą, skaitė (Timas – „Tris muškietininkus“, Sniegutė buvo įsimetusi Julios Kristevos studiją ir pieštuką įdomioms arba neaiškioms vietoms pasibraukti), valgė spurgas su džemu ir svajojo apie arbūzą, kurį nusipirks parduotuvėje prie namų. Sniegutė net užsnūdo, kol į veidą ėmė spiginti atslinkusi saulė. Nors apdujusi nuo karščio, ji buvo kuo puikiausiai nusiteikusi. Timas, atrodo, taip pat. Šnekėjo jis nedaug, tačiau noriai ir nesimaivydamas, ir Sniegutė liovėsi laukusi iš jo netikėtumų. Kelis kartus pagalvojo, kad bendrauja su juo ne kaip su mažuoju auklėtiniu, bet kaip su draugu.

       Tačiau parvežusi Timą namo, Sniegutė ėmė niauktis. Buvo šešios valandos vakaro, Filomenos – nė kvapo, regis, dieną ji net nebuvo grįžusi. Juodu su Timu susipjaustė arbūzą ir pasigamino šaltibarščių. Paskui jis uždėjo Sniegutei savo mėgstamos grupės diską. Sėdėjo jo kambaryje ant kilimo ir tyliai, rimtai klausėsi triukšmingo roko, lyg tai būtų klasikinė simfonija. Sniegutė visą laiką spaudė delne mobilųjį telefoną ir vis labiau niaukėsi. Aštrūs, dramatiški elektrinių gitarų pasažai jos būseną dar paaitrino ir, kai diskas baigėsi, ji išėjo į koridorių ir surinko Filomenos numerį.

       Filomena ilgai neatsiliepė. Kai ragelyje tyliai lyg atsidūsėjimas nuskambėjo jos tylus klausau (nesikreipė į Sniegutę vardu, nors iš numerio turėjo matyti, kas skambina), Sniegutė pajuto tokį atstumto vaiko graudulį, kad valandėlę negalėjo ištarti nė žodžio.

       – Klausau?.. – lyg ištraukta iš saldaus transo, pakartojo Filomena.

       – Tai aš, – sušnabždėjo Sniegutė.

       – Taip, kas atsitiko? – fone skambėjo lyriška, svajinga muzika. Ji skaudino Sniegutę ir pabrėžė jos nereikalingumą.

       – Aš tik norėjau paklausti... (vos neištarė: kada grįšit?) Ar man jūsų laukti?

       Filomena neišgirdo. Ji kažkieno paprašė (Sniegutė visą laiką juto kažką, kvėpuojantį jai į kaklą), kad pritildytų muziką. Vos pakeldama savo kvailybę ir menkumą, Sniegutė pakartojo klausimą. Ji juto, kaip aname gale Filomena prisiverčia trumpam susidomėti ja ir jos niekingu klausimu.

       Na taip, Sniegutei nebūtina laukti, ji galinti eiti. Timas moka pabūti ir vienas.

       Jos atsisveikino. Padėjusi ragelį, Sniegutė taip supyko ant savęs, kad įsikando į nykštį.

       Namo grįžo niūri kaip debesis. Šaltibarščiai sustojo skrandyje, ir ji prisivertė išsivemti. Paskui atsisėdo į fotelį priešais televizorių ir, visiškai nesuprasdama, ką rodo, ilgai gėrė ramunėlių arbatą. Gretimame name jau žiebėsi šviesos, languose gyveno žmonės. Šiandien nenorėjo žiūrėti pro langą. Ją erzino ir skaudino tos gyvenimų iliustracijos, ypač – straksintis šviesiaplaukis vaikas. Mirgančiame ekrane Sniegutę kažkas sudirgino. Nejučia ji užsikėlė kojas ant fotelio ir įkišo rankas į kelnaites.

       Masturbuodavosi ji labai retai. Prieš kelerius metus ją mergino vienas tylus, drovus, keleriais metais jaunesnis bendradarbis. Jo nuoraudis ir virpantis balsas kėlė Sniegutei šleikštulį, bet prisiversdavo nueiti su juo tai į kavinę, tai į kiną, o kartą net lankėsi fotografijų iš Tibeto parodoje. Bendradarbis mergino Sniegutę beveik pusę metų, su pertraukomis. Po eilinio pasisėdėjimo kavinėje jis trumpam nurimdavo, matyt, kaupdamas jėgas kitam pasimatymui. Juodu niekada nesibučiavo ir nesilaikė už rankų. Tik praleisdamas Sniegutę pro duris (beje, darbe jis to niekada nedarydavo, tik – kur nors mieste), prisiliesdavo delnu prie jos nugaros. Ją nukrėsdavo lyg brūkštelėjus elektriniam unguriui. Bendradarbio delnas – Sniegutė jusdavo per drabužius – būdavo vėsus ir kažkoks lipnus. Sniegutė negalėjo patikėti, jog tikrai jam patinka. Jai atrodė, kad jis klysta, išsigalvoja arba turi kokį nors šalutinį tikslą. Pamažu ji įprato prie bendradarbio dėmesio ir kiekvieną rytą, prieš įžengdama į veterinarijos kliniką (dar dirbo ten), pasiruošdavo jį priimti. Nors erzino ir kėlė pasibjaurėjimą, Sniegutei jis vis dėlto buvo malonus. Tą pusmetį ji dažnai masturbuodavosi įsivaizduodama, kad guli su bendradarbiu, ir patirdavo šleikštulio persmelktą malonumą. Kartą jai net dingtelėjo, jog bjaurisi visai ne bendradarbiu, o savimi ir dėl to negali žmoniškai įsitraukti į santykius. Bet tas trumputis nušvitimas niekaip nepakeitė jų retų intravertiškų pasimatymų eigos. Kai Sniegutei pasiūlė darbą šunų grožio salone, ji išėjo lengva širdimi dar ir todėl, kad pagaliau galėjo nutraukti tą užsitęsusį kerėplišką merginimą. Tikrai, bendradarbis jos net neieškojo. Tik kartą paskambino po vidurnakčio, išgėręs. Mėgino išsiaiškinti, kokia gi jos akių spalva. Tai buvo taip nuobodu, nenuoširdu ir vaikėziška, kad Sniegutė supyko ir pasiuntė jį po velnių.

       Dabar, nejučia vėl įkišusi pirštus į kelnaites, Sniegutė iš įpročio pabandė įsivaizduoti tą vaikiną. Bet aplinkui sklandė ir į ją smelkėsi Filomena. Jos kvapas, jos balsas, eigastis, nervingi, grakštūs rankų judesiai – kūniškos smulkmenos, kurių Sniegutė prisisiurbė per keletą susitikimų. Ir vakar patirtas drėgnas, dėmesingas, iš smulkiomis raukšlelėmis apsiuvinėtų akių išsiliejęs Filomenos žvilgsnis. Po visko Sniegutė pravirko. Akys užkliuvo už vakar ją taip kvailai suvedžiojusios palaidinės, ir kitą akimirką fiziškai pajuto, kokia yra vieniša. Niekino save, savęs gailėjosi ir kažko taip ilgėjosi, kad, atrodė, širdis minkštėja ir išteka kartu su ašaromis. Paskui staiga suėmė pyktis ant to, kuris sukūrė Sniegutę tokią nelaimingą, apgailėtiną, nemylimą. Ji ėmė murmėti. Iš pradžių tik mintyse, o paskui jau balsu, kol pagaliau priekaištas išsiveržė lyg širdį suplėšantis sprogmuo: „Nekenčiu tavęs, tu neteisus, tu suklydai!‘‘ Anksčiau niekada nebuvo drįsusi taip pareikšti gerajam Jėzui. Bet nieko baisaus neatsitiko. Netgi priešingai – palengvėjo. Sniegutė nurimo, suglebo, nepajuto, kaip nugrimzdo į kietą, visas kaltes ir nelaimes atleidžiantį nuskriausto vaiko miegą.

       Po vidurnakčio nubudo fotelyje. Nustebusi apsižvalgė, išjungė televizorių, lempą ir, tamsoje nusimetusi drabužius, šmurkštelėjo į lovą.

       Sniegutė sapnavo, kad sėdi viena kažkokiame tuščiame kambaryje, priešais langą be stiklo. Kieme nuo karšto vėjo siūbuoja liaunas medis skurdžia lapija, jo skeleto šešėlis krinta ant jos suknelės. Staiga fiziškai pajunta, kad medį judina ne vėjas, o jis, gerasis Jėzus, kuris ką tik įėjo į namo vidų, sukeldamas nežemišką, kvepiantį vėją. Kambariuose pilna žmonių. Jie laukė jo visą naktį, ir dabar jis eina iš kambario į kambarį juos laimindamas. Vieniems pirštų galais palyti kaktą, kitiems į akių dugną, lyg atsaką į maldavimus, įsodina žvilgsnį. Į kai kuriuos kambarius jis neužsukdavo, tik peržvelgdavo juos nuo slenksčio, vienu metu akimis apglėbdamas visus ten esančius. Namas buvo ilgas ir didelis, su daugybe kambarių. Bet jo žingsnių dvelksmas ritosi koridoriais lyg smogianti banga. Jis kvepėjo, kvepėjo taip stipriai, kad Sniegutė bijojo įkvėpti per daug, per godžiai. Negirdėjo jo balso, tik dvelksmas, įsiskverbiantis pro durų apačią, stiprėjo. Sapne jai buvo uždrausta išeiti iš kambario, ir dabar viskas priklausė nuo jo malonės. Sugniaužtus kumščius prispaudusi prie vaikiškos krūtinės taip stipriai, kad net smulkūs kaulai girgždėjo, Sniegutė kuždėjo – ne balsu, ne žodžiais, o vien tiktai troškimu: Viešpatie, aš čia, sustok ir pasiimk mane su savimi! Ir dar: Aš trokštu sudegti tavyje ir dingti, meldžiu, įženk ir sunaikink mane! Šit jis jau čia, prie durų. Kvepiantis oras pro durų apačią taip stipriai dvelkteli, kad užgniaužia kvapą. Jis stabteli už durų ir suklūsta, švelniai, atlaidžiai išklauso jos apkvaitusios širdies vapėjimo, kaip protingieji klausosi silpnapročio išvedžiojimų. Tada Sniegutė išgirdo atsakymą – kaip tik ten, savyje, kur ką tik buvo užgniaužę, o dabar atsileido, ir jo balsas buvo švelnus, bet nepakenčiantis prieštaravimo: Tu dar nebuvai gimus, kai aš pasiėmiau tave su savimi.

       Ir viskas. Jis nuėjo toliau taip ir neįžengęs pas Sniegutę. Ji sėdėjo ir verkė, o paliegusio medžio šešėlis plakė kelius. Nesuprasi, kas tai buvo – nusivylimas ar skaudi kaip ugnis laimė, bet prie Sniegutės priartėjo tiesa, kurios troško. Nors tos tiesos nesuprato, akimirksnį juto ją esant.

       Busdama Sniegutė vis galvojo, kad reiktų uždaryti langą. Bet langas buvo uždarytas. Aušo. Ankstyvas vasaros rytas plėšėsi iš nakties apvalkalo, pilkėjanti ketvirta valanda. Tyku, vėsu, jokio dvelksmo. Sniegutė visai išsibudino. Tysojo atmerktomis akimis, bet dar apgaubta sapno nuotaikos, ir galvojo apie jį.

 

       Pas Filomeną ji ėjo dar apgaubta sapno. Ir kai jai atidarė duris, ne iš karto pastebėjo, kad šįryt Filomena labai keista. Pirmą kartą matė ją su chalatu – ilgu, šviesiai violetinio šilko, jį Filomena vilkėjo ant trumpų naktinių. Nešukuotų plaukų gniutulą ji buvo nei šiaip, nei taip susisegusi viršugalvyje. Bet veidas! Veidas atrodė ištinęs ir sumaigytas, ištepliotas tušu, nevalyvas, net negražus. Tas pasikeitimas Sniegutę ir pažadino. Tuojau pamiršusi sapną, vidumi ji kaip šuo prigludo prie Filomenos būsenos, laukdama, kada jos prireiks.

       – Timo šiandien nebus... Jis nakvojo pas Jurą, ir jiedu išvažiavo į kaimą. Atleisk, kad nepaskambinau, – užtrenkusi duris pasakė Filomena.

       Sniegutė sustingo abejodama, ar jai verta, jeigu Timo nėra, nusiauti antrą batelį.

       Filomenos pasikeitimas greičiausiai buvo susijęs su Timu, arba su kažkuo, ko Sniegutė apie ją nežinojo. Tiesą pasakius, apie Filomeną ji nežinojo nieko. Kažkodėl Sniegutę apėmė gėda, kad mato ją tokią. Ir kartu taip jos pagailo, jog numetė ant grindų rankinę ir prisilietė prie peties:

       – Kas atsitiko?

       – Užeik... Pabūk su manimi, – nusukdama akis paprašė Filomena.

       Nelaukdama Sniegutės ji smulkiais chalato varžomais žingsneliais, lyg traukiama magneto, nuturseno į svetainę. Magnetas stovėjo ant žemo apvalaus staliuko prie sofos, tarp atvirukų ir drobinių dovanų maišelių. Šalia ant sidabrinio popierėlio gulėjo šokolado gabaliukas ir trys gerai apčiulpti slyvos kauliukai, o ant kilimo tvaskėjo nuslydusi žalia šilkinė skraistė. Prie magnetiškojo nugerto brendžio butelio stovėjo ir šampano taurė. Kai Sniegutė įėjo į svetainę, Filomena jau tysojo ant sofos ir virpančia ranka pylėsi į taurę brendžio. Iš jos įdrėksto riešo sunkėsi kraujo karoliukas.

       – Prisistumk tą ir sėskis, –rodydama Sniegutei geltonąjį fotelį be ceremonijų paliepė Filomena.

       Sniegutė nustūmė fotelį per gerą atstumą nuo Filomenos. Ši tuojau pastebėjo:

       – Kas yra, bijai manęs?

       – Kas nors atsitiko? – vėl tyliai paklausė Sniegutė.

       – Atsitiko, – Filomena užsivertė taurę ir gurkštelėjo iki pusės. Nežmoniškai susiraukė ir pasipurtė. Grožio likučiai laikėsi jos veide per stebuklą, atrodė, kad ir jie tuojau išnyks. Pagavusi sumišusį, klausiantį Sniegutės žvilgsnį, Filomena atlaidžiau sumurmėjo:

       – Nereikia tokių akyčių. Aš linksminuosi, mėgstu juodą humorą.

       Sniegutė nepatikėjo. Nejaukiai pasimuistė, jusdama, koks susikaustęs jos kūnas. Filomena atrodė baisi, sudarkyta kažkokios neurotiškos, pavojingos būsenos. Nors buvo pervargusi, pagiringa, o gal jau ir apgirtusi (Sniegutė gerai nesuprato), įsmeigė į ją visiškai blaivų, niūrų, priekabų žvilgsnį. Kurį laiką, mėgaudamasi Sniegutės sumišimu, ją tyrė.

       – Pabūk su manimi, – staiga paprašė tyliai.

       – Aš... ir esu.

       – Nesi, – atšovė Filomena. Ir netrukus: – Turi meilužį?

       – Jeigu jūs apie tai...

       – O aš miegu su kuo papuola. Aš visada turiu bent vieną meilužį... Tokį vieną vargšą meilužį, – ji ėmė kažką murmėti, velti ir pasinėrė į karčius apmąstymus. Tada pabaigė brendį ir įsipylė dar.

       – Atsinešk iš virtuvės stiklą.

       – Aš negersiu. Ir jums geriau... padarysiu kavos.

       – Kavos tu man nedarysi, – Filomena pasirėmė į pagalvę ir grėsmingai pakilo. Pagalvė buvo didelė, minkšta, apvilkta tamsiai žaliu šilku. Viskas čia buvo iš šilko, tvaskėjo ir atrodė prabangu, bet pažeidžiama. Staiga užmiršusi, kas ją suerzino, Filomena kilstelėjo dubenį, kažko ieškodama po savimi.

       – Velnias... Cigaretės liko... gal vonioje? Būk gerutė, surask...

       Cigaretės gulėjo koridoriuje, prie vonios durų. Sniegutė išjungė vonioje šviesą ir ventiliatorių. Kai grįžo, Filomena vėl gulėjo ant pagalvės, pasinėrusi lyg į snaudulį, lyg į kažkokią malonią svają. Primerktose akyse atsispindėjo pro langą krintanti šviesa, tarp blakstienų žybčiojo deimantai. Ji visiškai nekreipė dėmesio į Sniegutę. Gal net neišgirdo, kaip ši įėjo į kambarį, padėjo prie jos cigarečių pakelį ir vėl įsitaisė fotelyje.

       – Man jau nieko iš nieko nereikia, – tyliai, vaikiškai pasakė Filomena. – Galėčiau netgi negerti.

       Pauzė.

       – Galėčiau mirti tiesiog dabar, šitaip va gulėdama.

       Ji atsiduso, tarytum įsivaizduodama, kaip tai atsitinka.

       – Reiktų tik dar truputį pakentėti.

       Pauzė.

       – Kentėti visai nesunku.

       Ji nutilo, vėl atsiduso. Sniegutė sėdėjo nusigręžusi į langą ir nevalingai žvelgė ten, kur krypo Filomenos akys. Tie žodžiai lango stikle nuskambėjo ypač aiškiai. Paskui kažkas patraukė Sniegutę atsigręžti. Jai pasirodė, kad Filomena verkia. Bet jeigu ir verkė (o dėl to Sniegutė nebuvo tikra), tai ramiai, nematomai, tarytum nutolusi nuo savo verksmo. Viešpatie, kas jai atsitiko? Kas jai darosi? Sniegutė jautėsi kalta, jog visa tai girdi ir mato. Filomenos žodžių prasmę ji pagavo intuityviai, ši buvo pažįstama. Sukėlė jai tokį sielvartą, kad nebenorėjo daugiau klausytis. Niekada nebūtų drįsusi su savimi taip atvirai kalbėti. Ir juolab – kitam girdint.

       – Tik ką man daryti su juo?... Kam jį atiduoti?.. Ar jis kada nors supras?.. – įsikarščiavo Filomena. Ji vėl pasirėmė į pagalvę ir įsmeigė į Sniegutę maldaujantį žvilgsnį.

       – Ar tu jį iš manęs paimsi?

       Sniegutė karštligiškai svarstė, kas tas jis.

       – Jurą?.. – sušnabždėjo nei šį, nei tą.

       Filomenai niekaip nesisekė išsivaduoti nuo kažkokios minties.

       – Juras geras lovoje, – staiga visai kitu tonu pasakė ji. Lyg perjungta į kitas bangas. – Jis būtų geras daugeliui moterų. Gali pabūti tokiu, kokio reikia, – ji įsmeigė į Sniegutę žvilgsnį. – Tau reiktų su juo permiegoti.

       Filomenos žodžiai jau nebesutrikdė Sniegutės taip stipriai, kaip būtų galėję. Ji gūžtelėjo pečiais ir nusuko akis.

       – Prisipažink, juk tau buvo kilusi tokia mintis? – prikibo Filomena.

       Sniegutė nerado, ką atsakyti. Ji vengdavo šnekėti tokiomis temomis.

       – Fiziškai jis nepatrauklus, – toliau varė Filomena.

       Sniegutė pasimuistė.

       – Bet tokie vyrai ir yra geriausi meilužiai.

       – Nieko apie tai neišmanau, – irzliai pertraukė Sniegutė.

       – O aš nieko neišmanau be šito.

       Filomena vėl įniko gudriai apžiūrinėti Sniegutę, lyg ieškotų plyšio jos kiaute.

       – Ką tu apie mane galvoji?

       – Aš?.. – išsigando Sniegutė.

       – Taip taip. Sakyk. Sakyk, kaip yra, – matydama, kad Sniegutė ir vėl ketina išsisukti, prismeigė ją žvilgsniu Filomena.

       Sniegutė nuoširdžiai nežinojo, ką atsakyti. Nuo pirmo susitikimo Filomena kėlė jai prieštaringų jausmų bangas, bet tai nebuvo mintys. Ji neturėjo nei nuomonės, nei požiūrio, galėjo tik išsakyti, ką jaučia – o tai buvo intymu ir slapta. Paslaptimis Sniegutė nuo vaikystės laikė viską, kas ją jaudino, ir tai kaip didžiausią turtą slėpė nuo kitų.

       – Aš beveik nepažįstu jūsų, – sumurmėjo ji.

       – Taip, kaip tik todėl. Ką apie mane pagalvojai pirmą kartą?

       Pauzė.

       – Kokia poniutė, ar ne?

       Sniegutė nei patvirtino, nei paneigė.

       – Bet aš nesu turtinga ir vyrai manęs neišlaiko.

       – Bet... jūs labai graži, – suvapėjo Sniegutė nei šį, nei tą. Kaip tik į tai ji atkreipė dėmesį, išvydusi Filomeną pirmą kartą.

       – Tikrai? – ši kilstelėjo antakius su vos juntama panieka. – Pati turbūt jautiesi nelabai graži?

       Sniegutė gūžtelėjo – jai darėsi vis sunkiau. Gal net norėjosi užsikimšti ausis ir išnykti.

       – Galvoji – jei būtum gražesnė, viskas stebuklingai išsispręstų?.. Nejaugi tikrai esi tokia naivi?..

       Tą akimirką įtampa pasiekė kritinę ribą. Sniegutė pajuto, kad jau neištvėrė, ir, nujausdama iki šiol nepatirtą ekstazę, prapliupo verkti. Rauda krėtė lyg elektros srovė. Iš pradžių dar stengėsi tvardytis, bet paskui pajuto malonumą. Ne tą gėdingąjį, o paprastą, natūralų atsivėrimo malonumą be jokios gėdos ir kaltės. Su kiekvienu raudos pliūpsniu, kurį dabar jau išstumdavo iš paties dugno, Sniegutei darėsi vis lengviau ir saldžiau. Tai užtruko apie septynias minutes. Buvo ir trumpų atilsio valandėlių, staiga lyg užsnūsdavo atmerktomis akimis. Visiškai užmiršo, kad yra ne viena. Ji taip išsiverkia – ir dar prie kito žmogaus – apskritai pirmą kartą. Kai rauda išseko, Sniegutė pažvelgė į Filomeną ne susigėdusi, o tik išsiblaškiusi.

       – Pavydžiu tau šito išsiverkimo, – be ironijos pasakė Filomena. – Aš taip verkdavau tik labai jauna.

       Ji buvo jau gerokai apgirtusi.

       Sniegutė atsiprašė ir nuėjo į vonią „susitvarkyti“. Suvilgiusi veidą drėgnu rankšluostėliu, ilgai stovėjo prieš veidrodį. Skruostai degė, akys žvilgėjo ir žaižaravo. Pirmą kartą gyvenime, jei ir neatrodė sau graži, Sniegutei nebekilo noras nusigręžti nuo savo atspindžio.

       Kai ji sugrįžo į svetainę, Filomena miegojo. Gulėjo aukštielninka, nusukusi veidą į sieną, prispaudusi rankas prie pilvo. Iš prasiskyrusio chalato stypsojo per kelį sulenkta daili nuoga koja, naktiniai buvo nuslydę iki pat kirkšnies. Šlaunies forma priminė gražiai nugludintą irklą, arba, dingtelėjo Sniegutei, – skrydžiui parengtą raketą. Bet tai buvo nei raketa, nei irklas, o šilta, magnetiška miegančios moters koja. Sniegutė nusuko akis. Koja nedavė jai ramybės, negalima buvo jos taip palikti. Pakėlė nuo grindų skraistę ir atsargiai ją uždengė, bet skraistė tuojau nuslydo.

       Ji užklojo Filomeną Timo apklotu. Brendžio butelį paslėpė virtuvės bufete, o šampano taurę išplovė. Šovė mintis, kad reiktų išeiti, nors iš tiesų Sniegutė norėjo likti, pabudėti prie Filomenos, gal net dar sykį išgirsti, ką ši šneka. Tas kalbas sunku buvo ištverti, bet vis dėlto Sniegutė troško šiurpulio, kurį jai sukeldavo Filomenos atvirumas. Ji užsiplikė kavos, atsinešė į svetainę ir su žurnalų krūva įsitaisė geltonajame fotelyje.

       Apie trečią valandą ją patraukė nežymus garsas – Filomena atsimerkė ir pajudino galvą, sušiugždėjo pagalvė. Sniegutė atsigręžė, palaukė, kol Filomena ją pamatys. Iš pradžių ši nesusigaudė, kur pabudo. Pamėgino atsisėsti, bet atvirto atgal ant pagalvės. Tada pasivertė ant šono ir išgąstingai peržvelgė kambarį.

       – Kur brendis?

       Sniegutė spoksojo į ją svarstydama, ką čia atsakius.

       – Juk jo neišgėriau?..

       Atsakymą Filomena išskaitė iš Sniegutės veido.

       – Nešk čia, – niūriai sukomandavo ir vėl išsitiesė aukštielninka.

       Sniegutė atnešė brendį ir tą patį stiklą.

       – Padarysiu ką nors valgyti, – pasakė ji.

       – Vėliau, – Filomena sugavo ją už rankos ir privertė atsisėsti. Jos delnas buvo malonus ir lyg ruošėsi kažko prašyti.

       – Man baisu, – žiūrėdama į lubas pasakė Filomena.

       – Ko?

       – Nežinau.

       Jos patylėjo. Filomena vis stipriau spaudė Sniegutės pirštus.

       – Man baisu, baisu... – ji pasigręžė ir įsmeigė į Sniegutę maldaujantį žvilgsnį.

       Akimirkai iš jos akių išgaravo visos žmogiškos savybės, vyzdžiai susiaurėjo virsdami mažais paklaikusiais karoliukais, lyg baimė būtų stiprus žibintas, kurį kažkas nukreipė jai į veidą ir apakino. Ji priminė gyvūną ant operacinės stalo. Pamiršusi koktumą, kurį sukeldavo fizinis žmonių artumas, Sniegutė stipriai apkabino Filomeną. Šią ėmė krėsti nervinis drebulys. Sniegutė žinojo, kad tokiu atveju reikia tik kuo stipriau laikyti, bet kuo tvirčiau spaudė Filomeną glėbyje, tuo labiau ši purtėsi ir kaleno dantimis. Tą akimirką, nors visiškai nesuprato Filomenos baimės, Sniegutė tikėjo, jog savo kūno šiluma gali ją išgelbėti. Jautėsi nuoširdžiai sukrėsta, stipri ir reikalinga, ir buvo pasirengusi ją šitaip laikyti iki ryto.

       – Būk su manimi, būk... – maldavo Filomena. – Aš nežinau, kas dabar atsitiks... – ir spaudėsi į Sniegutę kaip į slėptuvę, kurioje galima pasislėpti nuo visų grėsmių.

       Visai apkvaitusi, Sniegutė ėmė bučiuoti Filomenos kaklą, plaukus, iš chalato išsinėrusius nuogus pečius, lyg tai būtų padėję Filomenai į ją įsismelkti ir joje pasislėpti. Filomena tik atlošė galvą ir leidosi bučiuojama. Galbūt slapta vylėsi, kad Sniegutės įkarštis nurungs jos baimę. Viskas baigėsi lyg ūmai nusileidus nuo svaigulingai aukštos bangos. Jos nurimo, kurį laiką dar nepaleido viena kitos. Išgyvenusi bent kelis stiprybės etapus, Sniegutė staiga pavargo ir nugeibo.

       – Tu myli moteris? – silpnu balsu paklausė Filomena.

       – Ne, ką tu... tikrai ne, – suglumo Sniegutė (nejučia kreipdamasi į ją „tu“).

       Ji paleido Filomeną ir nustebusi į ją įsižiūrėjo.

       – O aš buvau įsimylėjusi... Labai seniai ir labai vaikiškai. Kol dar nežinojau, ką reiškia miegoti su vyru... Turbūt ir tau taip yra buvę?

       – Ne, niekados, – dar labiau nustebo Sniegutė. Niekada neįtarė, kad dalykai, kuriuos buvo mačiusi tik filmuose, egzistuoja taip arti, jog juos galima pritaikyti sau ir taip lyg niekur nieko apkalbėti.

       Filomenos užuomina Sniegutę įaudrino. Ji užsidegė pamažu, slankiodama tarp tamsėjančių svetainės baldų ir vogčia gerdama tingius Filomenos judesius, jos įdegusio kaklo bareljefą, užsibaigiantį ten, kur po plonyčiais naktiniais, aptrauktais tokiu pat plonyčiu chalatu, sujudėdavo krūtys. Matė, kaip užgauti sukietėdavo Filomenos speneliai, ir panašus jautrumas sudilgčiodavo jos krūtyse. Kepdama pietums vištienos kepsnį, Sniegutė pagaliau pati sau pripažino, kad Filomenos geidžia. Bet tas geismas buvo toks naujas, toks asmeniškas, jog net į galvą neatėjo jo patenkinti. Filomena kvietė Sniegutę, sodino prie savęs, lyg netyčia įsiremdavo jai į šlaunį. Tačiau Sniegutei atrodė, kad išsigalvoja, kad to negali būti. Įtikinusi save, jog apsirinka, ji ignoravo Filomenos flirtą lyg neįmanomą dalyką. Kaip jos būtų galėjusios mylėtis, kaip tai būtų atrodę? Ji taip troško susilieti su Filomena, kad tai galėjo įvykti tik vaizduotėje. Tikrovėje kliudė kūniškumas. Jis glumino, viską apsunkino, pagaliau kėlė šleikštulį. Ne dieviškas, kvepiantis, fatališkas Filomenos tikrumas, bet pačios Sniegutės negrabus ir sustingęs kūnas vis dar kėlė jai pasibjaurėjimą. Tarp šių priešybių negalėjo įvykti joks susiliejimas.

       Pusę dešimtos vakaro Sniegutė paliko Filomeną jos miegamajame, balta lokena užklotoje dvigulėje lovoje. Į šį kambarį dar nebuvo įžengusi ir dabar, apsvaigusi nuo įspūdžių, per daug po jį nesidairė. Filomena blaivėsi, tušti buteliai lyg prasikaltę skimbčiojo šiukšlių maiše, kurį Sniegutė rengėsi išsinešti.

       – Pasilik su manimi, – sunkiai apversdama liežuvį jau ne iš girtumo, bet iš nuovargio prašė Filomena.

       Tačiau Sniegutė tvirtai apsisprendė nelikti. Filomenos artumas ją per daug glumino. Neįsivaizdavo, kaip turėtų ištverti naktį šalia kūno, kurio taip geidžia, bet nežino, ką su juo veikti.

       – Ateisiu ryt. Paskambink, kai pabusi, – atsakė ji.

       – Pastovėsi čia, kol užmigsiu?..

       Sniegutė pastovėjo. Kai, susirietusi į kamuoliuką, suspaudusi tarp šlaunų delnus, Filomena užmigo, ant kilimo staiga nukrito jos plaukų segtukas. Papt!.. Sniegutė krūptelėjo. Pro ant veido užkritusius plaukus ji matė tik pravirą Filomenos burną ir dailų smakrą, išmuštą prakaito rasele. Būtų norėjusi pulti prie tų lūpų, įsivogti per jas į Filomenos vidų ir ją visą užvaldyti. Bet tik pakėlė nuo grindų segtuką ir padėjo ant spintelės prie lovos. Ir išėjo, palikusi degti stalinę lempą, ant kurios japoniška maniera buvo nutapytos gervės.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)

      
       Skaityti toliau