* * *
Kai man darsyk sukaks keturiolika,
eisiu į ten, kur pradėjau pirmą eilėraštį,
ir nebegrįšiu.
be vertikalės (triptikas)
* * *
liftas –
durys užcementuotos
glotniai nulygintos kvepia dažais
dideliu vandeniu – – –
* * *
medžio laivelis ant cerkvės pastolių
padais į sieną pakaušiu į šviesą
vėju išplaukia – – – –
* * *
– – – – – po kambarį draiskanos burių
saulės kačiukai po kilimu –
į miegą – – – – – –
Krautuvėlė
Šitas vanduo – ne mano –
virpančios putos, kur lieka bangai
nuplaukus nuo kranto
suplaktos žolės, planktonas, nuo juodo
mazuto smėlis dėmėtas, balsas
dužimo
Mano tik ši afiša:
„Secondhand – pigiai parduodama arba
dalijama veltui“:
dėmės ant padų nuo smėlio mazuto, krevečių
kūneliai, puta, praradusi bangą – – – – – –
– – – – – – o kaip ji giedojo,
kol dar nebuvo išmainiusi balso.
potvynis
iš didelio miesto
mėnuo nakčia nusileido
ant mažo dangaus
be dangoraižių, fejerverkų,
šampano, petardų sprogimų, linksmųjų
kalnelių,
be rato, kur žmonės laiveliuose supas, ir to,
kur senojoj kavinėj „Nykštuko“
rusvus padarėlius šokino – – –
sėlina mėnuo,
laukiu –
pritekės nebuvimo,
kolei apsems – – – – –
klevinė mozaika
* * *
nuseki man antkaklį –
būsiu gera, juk žinai,
kad nebūsiu
* * *
kaipgi surasti tą pasiklydusį vieną
tarp laiko tėkmių ir
neteisingai nubraižytų linijų,
kaip prijaukinti žinojimą,
kad niekada?
– šviesele mano,
nuo svyrančio bokšto –
* * *
delnu pridengus
metą išlaukti
pirštams nutirpstant
už drugio sparnelių
vikšro šilumą justi
* * *
gilios šaknys –
lig vidurio žemės nueina
nei kirviu iki branduolio
branduolinė žiema viduje
nepraeinanti,
nesukirčiuojama
* * *
pamišęs šis laikas –
barsto tai, ko neturi,
vėtrungės paukščių
virš nerimą
drengiančio miesto
ak, Viešpatie, o jeigu
nors vienas kaltas?
* * *
nieko taip labai nenorėjau,
tik pamatyti prabundantį,
matyti užmiegantį,
delną ant rando uždėti,
nieko taip nenorėjau,
kaip sruogą nuo žvilgsnio,
gyslą nuo plaštakos
lūpom nubraukti
ir sudiev paskutinįjį kartą –
* * *
– – – šalta
girdi, kaip darda ratai per gruodą,
taukši dantys žirgo kanopom?
čiuožia sniegu stogai,
pučia vėjarodės molio gaidelis
lakricos cukraus lumzdelį
– – – po atlaidų, jei būsiu gera,
nupirki man jachtą –
tremoras pirštų – negėriau,
kavos dar negėriau, tik šalta –
velniškas drebulio kratymas
ten viduje, kur beginklis,
begalvis bemolis plyštančiu stryku
griežia tokatą dantims ir ilgesiui
vilko – – –
ne apie Mozę
kada priartėji
arčiau nei per žingsnį,
krūmas užsidega
tavo alsavimu,
tavo regėjimu,
tavo ugnim –
smilkstančiu strypu
išpieši dešimt įsakymų
ant mano kūno,
o kai
nebelieka ką degint,
susirenki glėbin išmėtytus įdagus ir – – –
išlikimas
valandos lapais
po rudenio kelią šoka
Haidno fis-mol
šviesos po vieną užgęsta
pilkas lygus asfaltas
tamsėja orkestro duobė
ir vos vos užčiuopiamas tvinksis
to smuiko
kurs lieka
* * *
o jei nepabustum,
jei tavo sraigtelis nustotų
tykiai svirpsėjęs, jei laiko svirplys
iškeliautų į kitą švieselę,
ir nuomaris virstų
ilgu nesibaigiančiu mėnesiu?
kai stinga
Nedaug belikę šįvakar Grįžulo ratų žibukų –
biro kalėdiniu sniegu, uogom erškėčių,
jas kėkštų snapai išnešiojo –
Lyžteliu ledo varvelio, spyglio aliejaus,
riešutus kedro kramtau tarsi Sibiro vaikas
nuo perštinčios lūpos, nuo skorbuto,
nuo skorpionų, kur gelia koja priminti
ir nepriminti – tik nepriminti – pamiršti.
Nušveičiu dvigubą virdulio dugną,
skaudantį įtrūkį lūpos kamputyje, sako,
taip atsitinka, kai stinga –
auto-natiur-mortas
užuolaidos burė
lig vidurio stalo
puokštė pelynų
pelijanti duona
taurė absento
su mirusia kuoja
po šonkauliu –
randas
ne mano
Kaktuso žiedo misterija
Pilna, – sakau, –
viduje – upė patvinusi –
Durk, ir nupils
atogrąžų liūtys
dūstančią dykumą.
Toliau – vartai į maldą
už mirusius
dienoraštinis
kalbėjau su Natali
apie smulkmenas, nuveiktas šiandien,
apie dieną, virstančią smulkmena,
lyginant ją su vienintele valanda
ar marškiniais, kuriuos lyginčiau,
jeigu ji, Natali, būtų gimdžiusi
motiną mano trylika metų anksčiau
klausiau, kaip išgyventi,
kai kūnas nereikalingas,
kai ilgas saulėlydžio kelias
trunka trumpiau
nei išlyginti vieną rankogalį
– – – – – – – –
ar žydi jau, Natali,
sodai anapus Stikso?
astropulsas
observatorijos bokšto smaige
susisuka lizdą žaibai
– monsieur, ar mes nepažįstami?
iš kur tas vėjuoto saulėlydžio kvapas?
– l’odeur du sang, madame,
raudonoji žvaigždė –
jos nebeliko – taip būna retai,
tik keletą kartų per tūkstantį metų
– o kas atsitinka po to?
slenkant skruosto reljefu
per tvaksinčią išlinkio liniją,
burgundiško vyno spalva
nesugaunamai virsta į –
– žvelkit pro šį teleskopą,
pulsarai, madame, – mėlynieji.
2007 m.