Panis Angelicus
į tą gyvenimą atėjęs užkuriu
kas rytą jo ugnelę užkuriu
kas rytą jos patiklią žvelgsmę
jaučiu, sakyk – ir mes taip žvelgsme
kam į akis? o kas darytina
kai vėjas pro šakas saulelę ritina
kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos
į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos
prigyk, ugnele, peleną praauk: štai
žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai
1998.VIII.3
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
pasaulė tampa atnaujinta
mėlyna karvė plaukia per jūrą
keturi platūs ragai
vakaro mėnuo šnekina Jurgį
ką, pavargai
neturi smako? Jūrmotė gieda
kaip bitė dūzgia ramia širdim
mėlyna karvė duos pieno viedrą
varškę pavargęs, medų kabink
židiny žaliai ugniai žydint
babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
dar nė žymės, bet pasaulė darosi
greitesnė per zvirbulio žingsnį
akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą
ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą
nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda
bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna
2000.VIII.7
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
balti avinėliai,
o mūsiškai būtų – gėreliai
garų kamuoliai ir gėreliai
vilnoniai grakščių debesų
žydriojoj baltojoj girelėj
svajoju, o gal tebesu
tas vaikas, kietai įsikibęs
į baltas dangaus vilneles
į savo nekaltą gyvybę
kur kartą baltybėj paskęs
2001.V.9
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
imparfait
būtasis nebaigtinis, einant keturiais keliais
į keturias puses, be dvasios ir be nakvynės
nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils, apsvils
sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais giliais
griaustinis nutęstinis, grieždamas dantimis
atsimena, kaip švelniai net ir jis vadinamas
buvo baltom naktim, nekaltom, kaip viskas
tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks
2002.V.29
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
girtas vagonas. Bratislava–Vilnius
kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus
ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas
liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą
liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą
sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas
koks ten girtas remboja laivas per akmenes?
atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą?
trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos
o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos
aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas
mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą
debesio ar planetos, ar interneto pašto
kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta
išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos!
menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą
lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę
svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo
sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais
nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom
klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki
būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi?
girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja?
myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias
pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio
2002.VI.7–8
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
korozinė ugnis
iš sentėvių kaulų molio
tirštą gurkšnojom alų
uzbonas rankas kilnojo
balsą kėlė lig lubų
ne savo lūpom dainavom
ne tavo lingavo klubai
žydėjo mėlynas lubinas
tolimoje pamiškėj
aiškėjo vėjo diena
ant vienuolių ežero
niekur mes nėjom ir nieko mums nereikėjo
pro ašaras
2002.X.10–14
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
aš sutikau Naujus metus...
tas rytas – gieda ratas giedraties
pasaulio galas gavo galą, tęsias
gi venomis srovenimas tavasis
gal nė nebuvo stabtelėjęs ties
tikėtina riba, vadinas, aišku
kad vėlei nieks neaišku, taip ir bus
rašysi laiškus, baikščiai atsibust
bandysi, rytą vėl mokinsies vaikščiot
ratu, ratu, tik ratas dar palaiko
įpratusį, už rato bus – po laiko
2003.III.17
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.