braziunas_karilionas



I dalies pradžia

 

baltos raguotos elnės

švelnios, šiauriškai šaltos

šaltos, šiauriškai švelnios

švilpia per sutemas baltas

 

audžia voras stiklinį jungtuvių sodą, ir krenta

aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus

prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį

margas žirgas po vandeniu reškia žolyną

renka gijas sutartinių Austėja

 

 

šitiek nedaug tepraėjo

tik dvidešimt kartų daugiau

nei tavo kūno čia būta

vėjas tas pats, girių tamsių daukantinių

žalgirynų šviesa ta pati

 

tapatybės ieškok neieškojęs – neskyla

neperlaužiamai sužiedėjus kūno riekė

nepadaloma

 

smėlis sušokęs plynai

driežlas neranda plyšio

ant smėlio mėlynas dryžis

šešėliniai kryžiaus sparnai

 

 

tas švytintis, tas žinantis žmogus

kad visa jau yra, kad buvo, bus

kad tegali – tik mirksnį – atsibust

ir pasijusti žinantis žmogus

 

žynys, gyvenvedys ir karvedys

per laužą nei per lieptą lieps – istorijon

įkvėpt mėsos degėsio – dievo oro

to dievo, kur mylės ir kur žudys

 

šventovės iš miškų pareis į mūrus

nužvelgs juos viešpačiai miškiniai niūrūs

matys tik kryžių, Kristaus neregės

 

tik neregys, priklaupusis šventoriuj

išvys, kaip niaujasi du kalendoriai

gimčių mirčių – Vienatinio gimties

 

 

žalias žaibas žuvininkėlis

melsvaspindė žilvičio žievė

žėk! per rūką, galvą iškėlus

brenda misionierė vėlė

 

 

sena knyga, ilga liga

kasdienė šventės pabaiga

 

ranka, įrašiusi skaičius

nukrapšto atspalvius skaisčius

 

pilkai pabrinkę paakiai

aplink jau viską apsakei

 

jau skurdo purvina šviesa

pikta, absurdiška visa

 

jau skurdas miršta be šviesos

Asyžiaus burtininke, šios

 

pargrįžk už neviltį mainais

purpleli purpuro sparnais

 

 

siunčiu kaip avis

įžadą skalsink

 

būkite kaip žalčiai

įžadą skalsink

 

būkite kaip balandžiai

įžadą skalsink

 

iš tamsos te nušvinta

įžadą skalsink

 

gausa ne iš mūsų

pažadas ne iš mūsų

 

įžadą mūsų

skalsink

 

 

aš esu pranciškonas, žmogus

su paukšteliais ant žydinčių rankų

meilė daro mane neišrankų

broli vilke – per meilę – nubusk

 

lietuvėli, aš mokslais tave

ak mylėdamas: De va zudine...

mano akys to vaizdo užtinę

mano žaizdos po ašutine

 

ak atleisk savo laumę balandę

kad žiūrėtų man į akis

tavo laukas, lokys ir žaltys

 

tavo laukia, riaumoja ir skrenda

tavo slenkstį žaltys išgalanda

tavo ašmenys – mano širdis

 

 

koks dovio dosnis – duonkepės gerumas

aguonpienis bežydi, kyla dūmas

garuoja uorės, kad ir aš taip nors

atodūsiu iš poterio burnos

 

 

šniokščia tryškomis troškulio kiauras vanduo

kopia gluosniai prie kalno šaltinio

prie pilies apgultos, – ar aušra išvaduos

jos gynėją – mane – paskutinį?

 

o pakalnėj šulnys, o danguj –  šviesulys

ir Neris – debesynuose spindi

kad ir snigs, kad ir lis apsiniaukus naktis

savo miestą – laimėsim po sprindį

 

savo gatvę ir savąją pėdą

upės teka aplink – savo taką atmink

upių statūs krantai – teka vandenys link

 

jūrių skaistmarių, teka ir gieda

kas tas vaikas? – nuneš jį Neries vandenim

senas Dievas ar aš, – rimki, vaike, jau rimk

 

 

aš nelaisvėj tos vietos

kaip ji mano laisvės nelaisvėje

ji manęs nesulaiko

manęs nesutaiko, neteisina

 

 

Vytautas degina Vilnių

pilies prisilies –  atšoks

ir vėl į kryžiuočių glėbį

sesers vestuves atšoks

lėbaus, ginklus užslėpęs

vaišių vežimuose

žinios

niekad nebūna linksmos

pančiuose geležiniuos

kojos tinsta ir linksta

 

jungtinės jėgos mūrus griaunančių taranų

vorų, kalavijuočių, tarakonų

žemaičių, anglosaksų, veteranų

su Vytautu prie curvum castrum spietės

Jogaila! nukirsta ir pasmeigta ant ieties

galva jau tavo brolio supleveno

ant išdagų, ant išgamų lavonų

raudona

 

bet kas teisus?

bet kas – katras laimės

suris visus

tukni dama mėsėdė

Istorija – ji nieko nesigėdi

ir nesibodi sapiens giminės

 

liepsna ir vėl eilutės supleveno

ant išdagų, ant sakinių lavonų

trūksminga

tai plūsteli šviesa nelauktas rytas

tai ne nukautas vėl, o nužudytas

sustingo

 

išsiliejusi upė

vólais eina vanduo

jau kryžiuočiai apsupo

pabėgusį Vytautą

bet atlėgo: ant Plikojo kalno ruduo

jau užbėgo per jėgą ir krito

 

 

susigėrė šventieji valstybės karai

kalno smėly, tik kyla

lyg vėliavos kraujo garai

į žydruojančią tylą

kur smilkinio smilkstančios duobės

šviesos išpustytos

 

 

išsities tie keliai, tu juos keliais ėjai

išplatės šitos gatvės, tos erdvės

pasilieję varpeliai –  balti angelai

savo miestą laimėjusius sergės

 

o pakalnėj šulnys, o danguj – šviesulys

ir Neris – debesynuose žėri

prie pilies, prie šaltinio, tuoj gluosniai pražys

savo amžiną miestą laimėję

 

…bet akys skilinėja, rankos kelia

jau ne po visą skirtį, po skiltelę

Žolinės obuolių

 

nebėr kalnų, nebėr aukštų Rifėjų

tik senas Chronas teka kaip tekėjo

užgimusis iš jų

 

Vladas Braziūnas. Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai: poema. - Vilnius: Kronta, 2003.