I dalies pradžia
baltos raguotos elnės
švelnios, šiauriškai šaltos
šaltos, šiauriškai švelnios
švilpia per sutemas baltas
audžia voras stiklinį jungtuvių sodą, ir krenta
aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus
prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį
margas žirgas po vandeniu reškia žolyną
renka gijas sutartinių Austėja
šitiek nedaug tepraėjo
tik dvidešimt kartų daugiau
nei tavo kūno čia būta
vėjas tas pats, girių tamsių daukantinių
žalgirynų šviesa ta pati
tapatybės ieškok neieškojęs – neskyla
neperlaužiamai sužiedėjus kūno riekė
nepadaloma
smėlis sušokęs plynai
driežlas neranda plyšio
ant smėlio mėlynas dryžis
šešėliniai kryžiaus sparnai
tas švytintis, tas žinantis žmogus
kad visa jau yra, kad buvo, bus
kad tegali – tik mirksnį – atsibust
ir pasijusti žinantis žmogus
žynys, gyvenvedys ir karvedys
per laužą nei per lieptą lieps – istorijon
įkvėpt mėsos degėsio – dievo oro
to dievo, kur mylės ir kur žudys
šventovės iš miškų pareis į mūrus
nužvelgs juos viešpačiai miškiniai niūrūs
matys tik kryžių, Kristaus neregės
tik neregys, priklaupusis šventoriuj
išvys, kaip niaujasi du kalendoriai
gimčių mirčių – Vienatinio gimties
žalias žaibas žuvininkėlis
melsvaspindė žilvičio žievė
žėk! per rūką, galvą iškėlus
brenda misionierė vėlė
sena knyga, ilga liga
kasdienė šventės pabaiga
ranka, įrašiusi skaičius
nukrapšto atspalvius skaisčius
pilkai pabrinkę paakiai
aplink jau viską apsakei
jau skurdo purvina šviesa
pikta, absurdiška visa
jau skurdas miršta be šviesos
Asyžiaus burtininke, šios
pargrįžk už neviltį mainais
purpleli purpuro sparnais
siunčiu kaip avis
įžadą skalsink
būkite kaip žalčiai
įžadą skalsink
būkite kaip balandžiai
įžadą skalsink
iš tamsos te nušvinta
įžadą skalsink
gausa ne iš mūsų
pažadas ne iš mūsų
įžadą mūsų
skalsink
aš esu pranciškonas, žmogus
su paukšteliais ant žydinčių rankų
meilė daro mane neišrankų
broli vilke – per meilę – nubusk
lietuvėli, aš mokslais tave
ak mylėdamas: De va zudine...
mano akys to vaizdo užtinę
mano žaizdos po ašutine
ak atleisk savo laumę balandę
kad žiūrėtų man į akis
tavo laukas, lokys ir žaltys
tavo laukia, riaumoja ir skrenda
tavo slenkstį žaltys išgalanda
tavo ašmenys – mano širdis
koks dovio dosnis – duonkepės gerumas
aguonpienis bežydi, kyla dūmas
garuoja uorės, kad ir aš taip nors
atodūsiu iš poterio burnos
šniokščia tryškomis troškulio kiauras vanduo
kopia gluosniai prie kalno šaltinio
prie pilies apgultos, – ar aušra išvaduos
jos gynėją – mane – paskutinį?
o pakalnėj šulnys, o danguj – šviesulys
ir Neris – debesynuose spindi
kad ir snigs, kad ir lis apsiniaukus naktis
savo miestą – laimėsim po sprindį
savo gatvę ir savąją pėdą
upės teka aplink – savo taką atmink
upių statūs krantai – teka vandenys link
jūrių skaistmarių, teka ir gieda
kas tas vaikas? – nuneš jį Neries vandenim
senas Dievas ar aš, – rimki, vaike, jau rimk
aš nelaisvėj tos vietos
kaip ji mano laisvės nelaisvėje
ji manęs nesulaiko
manęs nesutaiko, neteisina
Vytautas degina Vilnių
pilies prisilies – atšoks
ir vėl į kryžiuočių glėbį
sesers vestuves atšoks
lėbaus, ginklus užslėpęs
vaišių vežimuose
žinios
niekad nebūna linksmos
pančiuose geležiniuos
kojos tinsta ir linksta
jungtinės jėgos mūrus griaunančių taranų
vorų, kalavijuočių, tarakonų
žemaičių, anglosaksų, veteranų
su Vytautu prie curvum castrum spietės
Jogaila! nukirsta ir pasmeigta ant ieties
galva jau tavo brolio supleveno
ant išdagų, ant išgamų lavonų
raudona
bet kas teisus?
bet kas – katras laimės
suris visus
tukni dama mėsėdė
Istorija – ji nieko nesigėdi
ir nesibodi sapiens giminės
liepsna ir vėl eilutės supleveno
ant išdagų, ant sakinių lavonų
trūksminga
tai plūsteli šviesa nelauktas rytas
tai ne nukautas vėl, o nužudytas
sustingo
išsiliejusi upė
vólais eina vanduo
jau kryžiuočiai apsupo
pabėgusį Vytautą
bet atlėgo: ant Plikojo kalno ruduo
jau užbėgo per jėgą ir krito
susigėrė šventieji valstybės karai
kalno smėly, tik kyla
lyg vėliavos kraujo garai
į žydruojančią tylą
kur smilkinio smilkstančios duobės
šviesos išpustytos
išsities tie keliai, tu juos keliais ėjai
išplatės šitos gatvės, tos erdvės
pasilieję varpeliai – balti angelai
savo miestą laimėjusius sergės
o pakalnėj šulnys, o danguj – šviesulys
ir Neris – debesynuose žėri
prie pilies, prie šaltinio, tuoj gluosniai pražys
savo amžiną miestą laimėję
bet akys skilinėja, rankos kelia
jau ne po visą skirtį, po skiltelę
Žolinės obuolių
nebėr kalnų, nebėr aukštų Rifėjų
tik senas Chronas teka kaip tekėjo
užgimusis iš jų
Vladas Braziūnas. Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai: poema. -