Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/reklama/andriusis%20bal%20onirique.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/reklama/andriusis%20bal%20onirique.jpg

andriusis bal onirique.jpg       Onirinis metodas – tai pakankamai nesudėtingas ir šiokio tokio kryptingumo, ištvermės ir įtikėjimo reikalaujantis būdas, kaip pasiekti nesąmoningą kalbos proveržį sapno metu. Už mūsų sąmonės ribų (jau seniai įrodyta) egzistuo­ja ne kokia nors tuščia bedugnė, o ištisas okeanas, vaizdinė, garsinė ir kalbinė medžiaga, pasireiškianti savo pavidalais mums miegant ar snaudžiant.


       Panagrinėti šią onirinę erdvę yra tekę ne vienam pasau­lio poetui ar prozininkui, bet tik nuo kūrybinio polinkio (dažnai atsieto nuo žmogaus valios) priklauso, ar autorius pasirenka perdėm sąmoningą, logišką savo kūrybos kryptį ir atmeta oniriką, ar pasiduoda iracionalumui, absurdo bei kalbinių mutacijų pasauliui ir paskęsta onirikoje.


       Tai labai senas metodas, taikytas jau graikų orakulų ir pasiekęs tarpukario Paryžiaus siurrealistus. Todėl daug grynos onirikos pavyzdžių yra senųjų civilizacijų paliktuo­se tekstuose, taip pat prancūzų modernioje poezijoje.


       Turbūt ne tik lietuvių literatūros, bet ir visos literatū­ros apskritai problema yra ta, kad dažniausiai pasirenkama viena vienintelė fundamentali kalbos forma, paremta ben­drinės kalbos gramatikos diktatūra. Tokiu būdu bendrinė konservatyvi kalba visada sunaikina aibes įmanomų kalbi­nių variantų, kurie ilgainiui nevartojami pranyksta.


       Onirinė erdvė nėra visokiausių užmirštų praeities dia­lektų talpykla – tai gan sudėtingos konstrukcijos mecha­nizmas, kuris labiau priklauso nuo autoriaus psichikos ypa­tybių ar išsilavinimo ir dažniausiai yra reikšmių, prasmių, fonetinių žaidimų ir įvairiausių kalbų sąveikavimo arena. Visas kalbinio produkto patekimas į sąmoningą kūrėjo būtį taip pat yra gan paslaptingas dalykas. Nes nenorint ir nelau­kiant – tikrai nieko neįvyks, bet ir labai norint, deja, nėra jokios garantijos, kad reikiamas kontaktas su pasąmone pasireikš.


       Kas gi iš tikrųjų iš ten ateina? Ateina frazės, kartais trum­pos, kartais ilgesnės, kartais mažytės didelio kūrinio atkar­pėlės, kartais visiškai autonomiškas siužetas.


       Kalba vis dėlto nėra tik garsams pritaikyti raidžių ženklai ir tų ženklų įvilkimas į gramatikos korsetą. Todėl gramati­ka dažniausiai trukdo tas mintis užrašyti pagal anapusinės fonetikos skambesį. Kalbos fonetinė, fonologinė sistema – tai daugiasluoksnis istorinis reiškinys, atspindintis kal­bančios visuomenės estetinę, poetinę ir kultūrinę pasaulė­žiūrą. Kalba yra gyvas organizmas, kuris tūkstančius metų gyvena pasąmonėje bei joje vystosi ir gali iškrėsti įvairių pokštų bei riktų, kas dažnai ir įvyksta bandant šnekėti ne­susikaupus ar išsigandus. O ką jau kalbėti apie kalbos pa­sireiškimą sapne. Bet ši nesąmoningai pasireiškianti kalba, kaip daugelis mano, nėra koks beprasmiškų fonetinių gar­sų kratinys. Taip, iš tenai atplaukia daug šiukšlių, visiškai nepanaudojamų ar iki galo nesuvoktų konstrukcijų, bet iš ten taip pat atklysta tobulų eilučių, kurios savo prasme ir išmintim toli pralenkia priėmėjo skurdokus gabumus.


       Sapno kalba – tai pavyzdys kalbos, gyvybingos ir tobu­los – kalbos, išsivadavusios iš kūno rėmų. Sukaustyta, lėta ir apribota yra siela, kai jai reikia veikti kartu su kūnu, bet su kokiu entuziazmu ji pasireiškia sapnuose! Suvokimo netobulumas kartais sukelia iliuziją, kad ten girdimos vos suprantamas frazės, juokai kartais pritvinksta niūrumo, iš­mintis – kvailumo ir nuobodybės, bet tai atrodo tik protui. Protui nieko nėra sunkesnio už kūrybą. O sapnuose tai pa­sireiškia taip natūraliai ir paprastai, kad net nepajaučiame, jog kuriame. Kartais skaitome svetimas knygas ir laikraš­čius, žiūrime filmus, klausomės muzikos, bet jų sukūrimas vyksta taip paprastai, kad protas apsigauna ir priskiria savo fantazijas kitiems autoriams. Todėl tiek daug yra tariamų citatų ir parafrazių. Sapnuose mes esame didesni už save. Kūno miegas yra sielos veikla. Žmogaus dvasia su milži­niška jėga toje erdvėje bando sukurti savo atskirą pasaulį. Ji kalba su įvairiausiais jos pačios sukurtais įvaizdžiais bei personažais ir persikelia į begales jos paties sukurtų sce­nų. Ji pati sau ir teatras, ir aktorius, ir žiūrovas. Kai nemiega, žmonės gyvena viename bendrame pasaulyje, sapne kiekvie­nas egzistuoja savo atskirame – prie šitos Herakleito minties galima būtų dar pridėti, kad sapne prisijungiame ir prie kolektyvinės bendrakultūrinės informacijos.


       Ši informacija gali pasireikšti įvairiausių pasaulio kalbų ištaromis. Matyt, tai daugiau priklauso nuo kalbinės aplin­kos, kurioje gyvena autorius ir išmoktų užsienio kalbų. Gal net genų. Tačiau neretai onirinė kalba pasirodo ir keistais fonetiniais dariniais, kuriuos galima būtų įminti ir suprasti tik būnant poliglotu.


       Kas belieka autoriui? Pradžioje, kaip ir kiekvienam me­nininkui, tikėti tuo, ką daro. Po to kantriai bandyti kokiu nors būdu surūšiuoti ir grupuoti turimą medžiagą. Ir galop skleisti pasauliui.


       Šioje knygoje, pavadintoje ”Bal Onirique“, kas iš prancū­zų kalbos išvertus reikštų ”Onirikos puota“, yra pateikti tam tikri pavykę iškoduoti bendravimo su onirinių pasauliu fak­tai. O būtent:

 

       1. Kalbos pasireiškimas lietuvių kalba. Tai sudėta į skyrių pavadinimu ”Oniriniai linksniai“.


       Turint onirinę medžiagą ir jau sąmoningai bandant kažką su ja daryti, didžiausia problema yra ją surūšiuoti. Sąži­ningiausia būtų frazes mesti taip, kaip atsirado – be jokios sistemos, kontrolės ir galvojimo, kaip kad ir buvo jos už­rašytos, bet tada nebeliktų bendros idėjos. ”Oniriniuose linksniuose“ eilutės išdėliotos pagal įvardžių principą, tai yra, atsižvelgiant į tai, ar sakinyje yra žodžiai AŠ, MANĘS, MAN, MANE ir t.t. Kitaip sakant, jos sudėliotos pagal links­nių grafiką. Ten nebus vietininko, nes žodžio MANYJE ne­buvo visoje onirinėje kūryboje, gal todėl, kad ir taip viskas MANYJE. Bet už tai pastarąjį linksnį pavaduoja savybinis įvar­dis – MANO. Tačiau eilutės vis vien lieka autonomiškos ir ne visada skaitytinos viena šalia kitos. Konstrukto variantų yra šimtai ir kaskart pagal vis kitas sistemas.

 

       2. Kalbos pasireiškimas rusų kalba. Skyrius ”Внешние виды уродства“.


       Matyt, dėl labai netolimos praeities įtakos rusų kalba giliai įsėdo pasąmonėje ir gan dažnai frazės pasireiškia šia kalba. Sugrupuoti pavyko taip, kaip pavyko – pagal laisvų asocia­cijų metodą.

 

       3. Kalbos pasireiškimas žinomomis ir nežinomomis kalbomis. Skyrius ”Makaronizmai“.


       Tekstai įvairiausiomis kalbomis. Buvo noras mesti frazes kaip pakliuvo, kol nedingtelėjo mintis, jog iš principo – tai juk BABELIO problema. Todėl sakiniai sugrupuoti pradedant nuo visiškai fonetinių darinių, baigiant frazėmis, kuriose daugumą sudaro lietuviški žodžiai, bet yra dar šiokių tokių priemaišų. Ši kalbos lavina atsimuša į Biblijos teksto sieną ir sudūžta kaip banga į uolą.

 

       4. Bandymas atrasti frazių pasireiškimą galėjusius įtakoti kitų autorių tekstus arba mano paties atmintyje išlikusias kultūrines asociacijas. Skyrius ”Inspiracijos“.


       Kartais norisi pasiaiškint, kas galėjo įtakoti vienos ar kitos frazės atsiradimą. Bet tai bergždžias reikalas, panašus į norą išsiaiškinti savo gyvenimo problemas dar nesuvokus, jog pagrindinė viso gyvenimo problema yra gimimas. Visgi ne­didelis bandymas buvo – tad belieka jį ir parodyti.

 

       5. Proziniai tekstai, atkurti iš onirinių frazių atsiradimo konteksto. ”Onirinės istorijos su oniriniais slapyvardžiais“.


       Problematiškiausias knygos skyrius. Gryna onirika tai nelai­kau. Dauguma šių tekstų yra sapnų perpasakojimai, įterpiant į juos onirines frazes ar prisimenant, kaip kad minėjau, fra­zių atsiradimo kontekstą. Sąmoningo fantazavimo čia yra daugiausiai ir labai mažai tikros onirinės kalbos. Todėl gry­ni oniriniai sakiniai šiuose tekstuose vienaip ar kitaip yra išskirti. Kadangi sapnuose gyvena įvairūs žmonės su savo keistais vardais – tai, kad jų nenuskriausčiau, šiom istori­jom pridėjau ir autorystę.

 

       6. Vizualių, net nekalbinei, bet grafinei, konkrečiajai poezijai būdingų onirinių elementų pavyzdžiai – ”Formaturantai“.


       Kartais iškyla grafikos ir kalbos sintezės kūriniai. Jie daugiau panašūs į paveikslus ar karikatūras, bet jų yra gan nedaug, ta­čiau kaip pavyzdžius, manau, verta parodyti, nes jei jau oniri­nė puota – tai duoti paragauti visų valgių bei gėrimų būtina.


       Iš to, kas sudėta į knygą ”Bal Onirique“, susiformavo poli­žanrinis, polistilistinis, polikalbinis veikalas, galintis sudo­minti ne tik poetus, bet ir kalbos bei literatūros tyrinėtojus, o gal net psichiatrus. Šie tekstai yra arčiau be-protybės nei sveiko proto.

Tačiau nepasakyčiau, kad man nebuvo smagu juos rinkti ir dėlioti. Bet kuri kitokia knyga tik praplečia li­teratūros ribas ir prisideda prie kalbos modernėjimo.

 

       Ž. A.

       Žilvinas Andriušis. Bal Onirique: onirika. K.: Kitos knygos, 2008