Ramūnas Jaras. DZEN DZEN. – K.: Kitos knygos, 2008

      Ramūnas Jaras – vienas originaliausių ir eskcentriškiausių lietuvių kūrėjų. Kompozitoriaus, prozininko ir poeto novelių knygoje – šiuolaikinių proletarų gyvenimas, metafizika su out of body patirtimis, vyro ir moters santykiai, pseudoezoterika su horooskopais, narkomanų gyvenimai, kasdienė popkultūra, visuomenės atstumtų žmonių metamorfozės.
      R. Jaras naudoja plačią nuotaikų, spalvų įvairovę: nuo ironijos ar humoro (dažnai juodojo) iki metafizine logika grįsto romantinio pasakojimo. Tai skaitytojui gali priminti Camus, Charmso, Vonneguto ar Brautigano kūrybą. Autorius šaiposi iš miesčioniškumo ir davatkiškumo, kalba apie nuolatiniais šiuolaikinio gyvenimo palydovais tampančius absurdą ir paranoją. Knygą papildo komiksas ir kompaktinis diskas su autoriaus muzika.
      Šis projektas - menų sintezės eksperimentas, siekiantis sujungti, rodos, sunkiai suderinamus dalykus: muziką ir prozą.

      Gintaras Patackas. Dzen kaip dzin

      Ramūno Jaro apsakymų knyga „Dzen dzen“ sukurta iš džiaugsmo. Iš džiaugsmo, kad pagaliau nudvėsė prakeikta sovietinė (ir postsovietinė, ir post post) cenzūra, kad nereikia, parsidavus leidėjui, prakaituoti ir spausti žodį už niekingus litus, kad pagaliau apsireiškia laisva kūrėjo valia, leidžianti pagaliau ironiškai pažvelgti į tikrovę, landžioti po jos tamsius užkaborius, žaisti, patiriant nuotykį ir traumą ten, kur jo negali būti (tiksliau – vietoje, sąmoningai vengiamoje vyresnių kūrėjų, kurie bijo įžeisti publiką ir pasigandinti karmą bei gerą vardą). Tai – tarsi atsakas į šiuolaikinę feministinę prozą, kurios populiacija grėsmingai didėja ir pradeda užgožti tai, kas anksčiau buvo vien vyrišku prioritetu. Gerai, kad autoriaus negadina universitetinio išsimokslinimo įtaka, sugebanti užgožti laisvą žodį, t.y. kūrybą akademine prasme, kurią nustelbė vėliau išsivystę impresnionistiniai bei vėliau suformuoti sąjūdžiai).

      Manau, kad Ramūnui yra artima S. Dali „šūdo“ apologija, lipdant iš šio daikto vašką, panaudojant jį vietoj plastilino ir gaminant visiškai ekologinį produktą, kaip artima jam H. Kunčiaus kūryba („Užmušti Dušanskį“), bei J. Erlicko sakinio sąlygiškumas. Nes tikrovė su lietuviškais berželiais, gėlėmis ir drugeliais besąlygiškai atmetama, ir vietoj jos iškyla sąlyginė miesto (gatvė, namas, televizorius, šaldytuvas, internetas) aplinka, piešiama lakoniškais brūkšniais ten, kur kiti rašeivos pripiltų vandens ir priskiestų muilo, iki nuobodumo ilgindami sakinio plėtrą. Žodžiu, veiksmo greitis yra pakankamas, tolydus iš visų pusių aidintiems bumčikams, bet Jaro metrohomas pedantiškai tikslus ir sugeba laiku sustoti net supertrumpoje vieno puslapio ilgio novelėje, kartais net sukeldama gailestį, kad taip greitai veiksmas pasibaigė. Ir kartu – visaapimantis nuotolio jausmas, leidžiantis suvokti autoriaus identitetą ir švarias paskatas, nepaisant sakinyje liulančių nešvarybių. Nes šioje situacijoje autorius yra iliuzionistas, rodantis triuką baltomis pirštinėmis, ištraukiantis iš neįtikėtinos vietos triušelį, o ne gašlios publikos sąmonės suformuotą falosą. Taip šūdvedys Pranas (apsakyme „Šūdvedys Pranas“) garsiu „šiū“ nubaido besikėsinantį jį apdergti dievišką Perkūną, nes autorius sugeba manipuliuoti savo veikėjais, kad transcendentinės jėgos pralaimėtų kovą prieš elementarią žmogišką prigimtį, kuri savo titanišku darbu įveikia patį kūrėją (nes Kūrėjas išviečių nemėžia). Taip apsakyme „Šeštoji moteris“ iškastruotas Germanas, turintis problemų su moterimis, po nusišlapinimo ant įelektrintos skardos išvysta debesis remiantį bokštą, kuris yra jo lytiniai organai, o visai ne Išganytojas (kitaip nebūtų Froido su savo teorijomis), teigdamas, kad prasti santykiai su moterimis turi ir kitą gerąją hipertrofuotą pusę.

      Praktiškai nė viename R. Jaro apsakyme moteris neužima tiek vietos, kiek jai skiria kiti kūrėjai. Autorius mato juodąją feminizmo prigimtį ir be skrupulų daužo tą juokingą lėlę Barbę, kurią motulė Gamta gimtadienio proga įteikė berniukui vietoj jo išsvajotos mašinėlės. Nes negiliai po moterišku paviršiumi neįžvelgsi nieko, tik jos blondiniškumą, kvailumą ir pretenzijas, ir jos Jaro žaidimuose teužima tik pėstininko vaidmenį, kai tuo tarpu pati Karalienė yra vyro siela, priklausanti Karaliui Kūnui.

      Visi intelektiniai psichologizmai atskleidžiami per psichodelinius veikėjų ir juos supančių daiktų spąstus, kurie spendžiami iki neatpažįstamumo sudarkant įprastus santykius, paremiami sapno logika ir Alisos stebuklų šalyje gundymais. Tam pasitelkiami ezoterika, sadomazochizmas, koprofagija, kanibalizmas, erotografija. Norėjau parašyti „pornografija“, bet šiuo atvejo Jaro kūrybai tai nepritaikoma, nes jis ne daro ar vykdo, o tik imituoja sueitį, šaiposi iš davatkiškumo, miesčioniškumo buržuazinio nepadorumo ir lengvai įrodo neegzistuojantį vyksmą, nes iniciatyva jo rankose, kur talentas, pradėjęs žygį nuo pirmosios raidės, lengvai randa taką žodžių giriose ir nuveda skaitančiojo mintį iki paskutinio taško. Nes jis – Talentas, o nugalėtojai – neteisiami.

      Aišku ne visi apsakymai vienodi, ne visi apsišarvuoja orgazmu intrigos gale, kartais pritrūksta jėgos apsakymo pabaigoje suregzti du tris sakinius, kurie pateisintų nuotykingą kelionę svariomis išvadomis, bet tai tik jauno autoriaus bėdos, susijusios su literatūros konsultanto ar redaktoriaus nebuvimu, bet šį trūkumą lengvai ištaisys knygos skaitytojų reakcija ir vėlesnė autoriaus patirtis. Svarbu, kad Jaras drąsiai įveda į dabartinę tikrovę, kurioje naujai išdygę ekstrasensai ir pranašai, apsišaukėliai ir šventeivos norėtų įrašyti „Dzen dzen“ į juodąjį knygų sąrašą. Bet naujai užaugusi karta drąsiai galės pavadinti jo kūrinį kultiniu, nes jis atitinka jų interesus – sugriauti senąjį pasaulį ir ant jo akmenų statyti savąjį šalašą. Aišku, prieš tai perspėta, kad ne visi „Dzen dzen“ demonstruojami dalykai yra saugūs ir kad remtis jais yra pavojinga, prieš tai nepraėjus ilgalaikio treniruočių periodo.

      Prie „Dzen dzen“ apsakymų pridėtas ir komiksas bei kompaktinis diskas su Ramūno Jaro muzika. Autorius – profesionalus muzikantas ir kompozitorius – ir čia demonstruoja savo priešpriešą su esama muzikine kultūra ir įrodo, kad yra ir kitas kelias, ir kad kitame kelyje yra dar kiti keliai ir keliai keliuose, ir kad šiuolaikinis pasaulis bei civilizacija yra žymiai sudėtingesni, nei nuvalkioti štampai ir klišės. Autoritetų nebuvimas nėra jokia katastrofa, nes meno pasaulis egzistuoja pagal kitokias taisykles, nei mes suvokiame.