Meno streiko konferencija; griauti ar statyti?
Konferencijos tikslas – pritraukti tarptautines intelektines pajėgas ruošiantis visuotinio meno streiko kampanijai prieš, atrodytų, galutinai kolonizuotas „rimtosios kultūros” struktūras Rytų Europoje. Konkreti paskata imtis šio radikalaus veiksmo – visus 2009 metus truksiantis projektas, kuris Vilnių nori pavadinti Europos kultūros sostine. Šį projektą reiktų traktuoti kaip dar vieną visuotinės pasaulio kultūros ir meno „bienalizacijos“ faktą. Be to, tai sutampa su oficialiu Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio šventimu, kuris, beje, tėra negrabus istorijos falsifikavimo ir ideologizavimo pavyzdys. Pats faktas, kad Dievo žodį į netikėlių kraštą nešusio vyskupo Brunono (jis gi ir šv. Bonifacas) galva buvo nukirsdinta vietovėje, kurioje šiandien stovi Alytus (kaip teigia viena iš naujausių tyrimo versijų), rodo, kad kritiniam diskursui ir „rimtosios kultūros” kritikai šiame krašte jau 1000 metų.
„Rimtosios kultūros“ terminas vartojamas Henry Flynto 7-ajame dešimtmetyje apibrėžta prasme – tai konkurencija paremtos akademizuotos ir konvencionalios kultūros formos, negalinčios egzistuoti be nuolatinės ekonominių struktūrų ir jų kontroliuojamos valstybės paramos, nupirktos istorijos, teorijos, ideologizuoto švietimo, nuolatinio masinio smegenų plovimo pasitelkiant viešuosius ryšius ir visas kitas paminėtas priemones – visų šių struktūrų pagalba žmogui įperšama samprata, kad be „rimtosios kultūros“ jis yra nepilnavertis. Trumpai tariant, „rimtoji kultūra” – tai akademinės bendruomenės ir menininkų karjeros darymo verslas.
Vizualiuosiuose menuose šiandien dominuojanti „rimtosios kultūros“ sklaidos forma – visokio plauko bienalės, trienalės (ir kitokios „-alės”) – yra kolonizuojanti jau pačia savo prigimtimi. Jos egzistavimo modulis paprastas: kuratorius-ideologas + žvaigždžių-autoritetų gamyba + vietinis užpildas. Kad tuo įsitikintume, užtektų perskaityti bet kurios bienalės koncepciją: jeigu ji jums nepasirodys absoliučiai idiotiška, tai, švelniai tariant, bus gerokai nutolusi nuo realybės. Tokios lektūros seniai nebeskaito net meno pasaulio žmonės, todėl dažnai pasitelkiama kita, šiandien bene populiariausia „rimtosios kultūros“ sklaidos forma – teorinė konferencija, kuri šiuo atveju atlieka pagrindinę savo funkciją. Konferencija tiesiog suvalgys kultūros pinigus, bet, skirtingai nuo kitų panašių renginių, stengsis nesuvalgyti užduotos temos.
Meno streiko iniciatyva remiasi principine nuostata, kad kontrkultūriniai procesai privalo nuolat atsinaujinti kovai su isteblišmentu bei siekti tarptautinės vienybės ir paramos.
Redas Diržys
______________________________________________________________________________
Vietoj prologo
„Rimtosios kultūros” struktūrų boikoto kampanija – žiūriu į ją be entuziazmo, nes kai kurios iš tų struktūrų man labai svarbios kaip produkcijos platinimo ir propagandos sklaidos įrankiai“, – Dmitrijus Vilenskis, 2008 m. balandis.
„Nematau prasmės diskutuoti apie bendrą koncepciją, nes bet koks nesutarimas atvers naujas galimybes ugningai diskusijai susitikus“, – Martin Zet, 2008 m. balandis.
„Manau, kad labai svarbu jau pačioje pradžioje apibrėžti, kam reikia dar vieno meno streiko, nors abu iki šiol buvę – žlugo. Juolab, kad tarp atvykstančių yra tokių, kurie dalyvavo viename iš šių streikų. Be to, turėtume sutarti dėl streiko tikslų arba bent jau dėl priežasčių. Šiaip jau aš pats visuomet mėgavausi tingėjimu ir ištižimu, bet gal tai ne visiems priimtina“, – Justin McKeown, 2008 m. balandis.
„Kodėl meno streikas? Neoliberalaus kapitalizmo nualintas nacionalinis „rimtosios kultūros“ mechanizmas šiuo metu yra tiesiog labai pažeidžiamas ir tapo silpnąja grandimi tarptautinėje isteblišmento sistemoje. Šios grandinės pertraukimas būtų skausmingas ne tiek nacionaliniu, kiek tarptautiniu mastu. Be to, Lietuvoje šiuo metu sklando streikų šmėklos ir bręsta streiko patirtis pačiuose įvairiausiuose veiklos baruose. Kodėl menas turėtų būti išimtis? Ką menininkai prarastų kuriam laikui atsisakę žemintis, tarnauti ir padlaižiauti? Bręsta ir visuotinio streiko idėjos – menininkai turės pasirinkti, kurioje pusėje būti. Šiandieninė Lietuva – tai puiki vieta įgyvendinti lokalaus meno streiko-boikoto-sabotažo idėjas ir patogi erdvė tarptautinei idėjų sklaidai. Mano tikslas – surengti susirinkimą-konferenciją, kurioje būtų padėti pamatai tolesniam šių idėjų vystymuisi tiek Lietuvos kontekste (čia ir dabar), tiek kituose vietiniuose kontekstuose bet kur kitur pasaulyje. Šiandien noriu ir galiu organizuoti tokią konferenciją“, – Redas Diržys, 2008 m. balandis-birželis.
„Esu įsitikinęs, kad streikas itin reikalingas, šiandieninis meno pasaulis yra nusipelnęs kontrveiksmo daug labiau, nei 1989 metais“, – Florian Cramer, 2008 m. birželis.
„Analizė to, ką įvardini „bienalizacija“, man atrodo unikali ir daug žadanti, bet šiandien nematau galimybės susieti ją su konkrečiais veiksmais, kurie numatomi streiko koncepcijoje (tikrojo streiko). Be to, neišmanau vietinių Lietuvos sąlygų. Nepaisant visko, konferencijoje galima apsvarstyti subversyvias praktikas ir žengti toliau, nei leistų teorija ar diskusijos. Reikia atrasti galimybes, kaip kartu veikti tarptautiniu lygmeniu“, – Johannes Paul Raether, 2008 m. gegužė.
„Kadangi revoliucinės kovos tikslas yra išlikti žmogumi įveikiant fizinių, intelektualių ir emocionalių mūsų gyvenimo aspektų atskirtis, todėl akivaizdu, kad mes negalime kovoti su susvetimėjimu tik kultūriniais ar tik politiniais metodais. Mes turime iškelti tikslą: užkimšti visą kapitalistinę kanalizaciją juos paskandinant jų pačių šūde – įskaitant ir jų propaguojamą kultūros bei politikos atskirtį. Po 1962 m. G. Debord’o šalininkai iškėlė politikos viršenybę kultūros atžvilgiu, o 1966 m. fluxus žengė žingsnį priešinga kryptimi – jie pasirinko kultūrą. Tarp šių dviejų nuolat besikeičiančių polių egzistuoja tam tikra pusiausvyra ir mes privalome jos nuolat ieškoti”, – Stewart Home, 2008 m. birželis.
„Praktinių veiksmų ir asmeninės patirties akcentavimas tampa labai svarbus, jeigu mes norime realiai inicijuoti ir vystyti 2009 metų meno streiko bienalės idėjas. Manau, kad šias idėjas galime vystyti efektyviai ir nuosekliai, tik suvokę sąryšius tarp jau atliktų veiksmų ir įgyvendintų projektų, naujų iniciatyvų, kviečiančių veiksmui, bei visuomeninių mechanizmų ir sistemų analizės (man itin priimtina Zinovjevo* pozicija, pateikianti sistemų suvokimo modelį). Noriu pabrėžti, kad netgi dalyvaudami meniniame diskurse (tai yra mūsų gyvavimo sritis), mes galime pabandyti žengti už ribos, į kažką nauja. Nenoriu kalbėti sudėtingai, bet ši riba galėtų būti vos įžiūrima plonytė linija, skirianti kalbas apie veiksmą nuo pačių veiksmų, kurių tikslas – nauji veiksmai ir ribos peržengimas“, – Stephanie Benzaquen, 2008 birželis.
*Aleksandras Zinovjevas (1922-2006) – rusų matematikas-logikas, ypatingo satyrinio stiliaus rašytojas, permanentinis „sistemų“ kritikas ir disidentas. 8-ajame dešimtmetyje ištremtas į Vakarus netapo, kaip įprasta, antikomunistiniu disidentu, bet ėmėsi radikaliai kritikuoti vakarietiškas kapitalizmo struktūras, o 1990 metais grįžęs į Rusiją, – perestroiką ir liberalizmą. Žymiausi kūriniai: „Žiovaujančios viršūnės“, „Šviesi ateitis“, „Katastroika“, „Vakarai“.
„Pirmojoje dalyje stengiausi apibrėžti ne tik istorinius ir teorinius reiškinio parametrus. Ši dalis pagrįsta nuolatiniu noru konceptualizuoti ir vėl perkonceptualizuoti tą patį reiškinį, paverčiant jį performatyviu meno kūriniu (kažkas panašaus į neoistų streiką) ir atskiriant nuo realaus kultūros institucijų sabotažo (tam tikra prasme tai būtų Gustavo Metzgerio atvejis). Norėčiau, kad būtų apibrėžtos dvi principinės visuomeninės jėgos: politinė ir kultūrinė. Dar norėčiau, kad šioje dalyje susikirstų patyrusių aktyvistų ir intuityviai veiksmo link žengiančiųjų pažiūros. Manau, kad būtent tokių pažiūrų padiktuoto aktyvizmo apžvalga sudarys antrąją konferencijos dalį.
Norėčiau, kad antrojoje dalyje būtų keliami praktiniai šio reiškinio klausimai, bet greičiausiai tai virs paprasčiausia atsitiktinių meninių praktikų eksplikacija, pagrįsta pačių menininkų teorine bei praktine veikla. Manau, kad būtent šioje dalyje gali susikirsti Vakarų ir Rytų Europos mentalitetas bei sampratos – tos pačios sąvokos turi kitas prasmes. Šis klausimas turėtų būti sprendžiamas įvertinant ideologinius faktorius, o ne ieškant bendrai priimtino kompromiso, kaip paprastai daroma.
Manau, kad trečioji diskusija bus labiausiai nenuspėjama, bet jeigu susirinkusieji pasikliaus pragmatizmu, o ne ideologija, tai galbūt viskas bus gerai”, – Justin McKeown, 2008 m. birželis.
______________________________________________________________________________
Vietoj epilogo
Alytaus meno streiko konferencija sveikina Alantoje vykstančią “Santaros-Šviesos” konferenciją ir linki jai darbingos atmosferos – sėkmingai atlikti tai, ko jos dalyviai ir ideologai nesugeba padaryti jau gerą dešimtmetį – išsiskirstyti visiems laikams.
______________________________________________________________________________
Konferencijos programa
2008 m. birželio 27-29 d., Alytaus dailės mokykla, S. Dariaus ir S. Girėno g. 25, Alytus.
Penktadienis, birželio 27 d.
10.00-12.00 – dalyvių registracija
12.00-12.20 – konferencijos atidarymas, trumpas temos ir konteksto pristatymas. Redas Diržys
I dalis. Laikotarpis be meno: istorinės paralelės, patirtis ir koncepcijos
Moderatorius – Justin McKeown
12.20-12.40 – moderatoriaus žodis
12.40-13.30 – Roddy Hunter & Judit Bodor (JK/Vengrija) „Žvilgsnis į „kultūrą” ir „gyvenimą”... iš ten, kur darbar sėdžiu”'
13.30-14.10 – kavos pertraukėlė
14.10-14.30 – Lloyd Dunn (JAV/Čekija) „YAWN: atsitiktinė kultūros kritika”
14.30-14.50 – Darius Vaičekauskas ir Vladas Balsys (Klaipėda, Lietuva) „Nedarbo laikas”
14.50-15.10 – Vassya Vassileva (Bulgarija) „Suklupti ties sąvoka „Meno streikas“
15.10-16.30 – apibendrinimai ir diskusijos
Nuo 19.00 – laisvos formos diskusijos
Šeštadienis, birželio 28 d.
II dalis. Kova už ir prieš meną: praktinės formos
Moderatorė – Stephanie Benzaquen