Prasidėjo 46-asis „Poezijos pavasaris“. Šiemet, kaip ir pernai, šis tarptautinis poezijos festivalis iškilmingai prasidėjo Vilniuje Taikomosios dailės muziejuje, mįslingai pavadintu renginiu „Iš praeities vaizdinių ir ateities svajonių“, skirtu Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmečiui. Paprastai panašiuose skaitymuose, festivalio atidarymuose ar uždarymuose dalyvauja ryškesni, tituluočiausi lietuvių poetai, poezijos žinovai ir skaitovai, sukurdami gyvą ir spalvingą poezijos albumą.

 

       Pirmiausia Birutė Mar perskaitė šiemet atšventusio aštuoniasdešimtmetį Justino Marcinkevičiaus eilėraštį.

 

       Literatūros kritikas Valentinas Sventickas trumpai apžvelgė Lietuvos valstybės ir lietuvių poezijos kelią laisvės link. „Lietuvių poezija dabar tikrai yra laisva. Ji gali neprisiimti jokios misijos. Ji gali kalbėti vienam žmogui. Gali tikėti, kad prabyla burtažodžiais. Ji gali net nestoti į NATO ir nesiųsti savo pajėgų į Afganistaną. Ji gali vietoj žodžio „krizė“ sakyti žodį „haiku“. Poezija gali, pavyzdžiui, pareikalauti, kad lietuvių kalba būtų paskelbta pasaulio paveldo objektu“, – tikino V. Sventickas.

 

       Jono Strielkūno eilėraščių, tarp jų – „To neturi jauni“, paskaitė aktorė Olita Dautartaitė. Deja, J. Strielkūnas šio „Poezijos pavasario“ nebesulaukė.

 

       Pernykštis festivalio laureatas Rimvydas Stankevičius džiaugėsi nauju poezijos rinkiniu „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, kurio vieną egzempliorių ką tik gavo iš leidėjų.

 

       Ramutė Skučaitė vieną savo eilėraštį skyrė vaikams, o kitą suaugusiems.

 

       Marcelijus Martinaitis vartė „Sąvartyne rastą šeimos albumą“, kuriame, nors nemaža išplėštų fotografijų, ryškiai atsiskleidžia vienos moters gyvenimas.

 

       Valdas Gedgaudas, pernai išleidęs knygą „Kario šešėlis“, paskaitė ne iš jos. Panašiai pasielgė ir Laurynas Katkus (pernykštis jo rinkinys – „Už 7 gatvių“), spėjęs grįžti į Vilnių ir kaži ką pakeliui pastvėręs.

 

       Pažymėdamas Henriko Radausko šimtmetį Juozas Šalkauskas perskaitė šio lietuvių poezijos klasiko eilėraštį „Kaštanas pradeda žydėti“.

 

       Apvalios sukakties šiemet sulaukė ir kasmet į Lietuvą parskrendanti Eglė Juodvalkė. Savo eilėraštį poetė skyrė už Lietuvos laisvę žuvusius partizanus. Irena Plaušinaitytė priminė Birutę Baltrušaitytę, perskaitydama jos eilėraštį „Prieglius“.

 

       Daiva Čepauskaitė eiliuotai svarstė apie geriausią Lietuvos poetą. Jos tekste vis kartojosi žodis „geriausias“. O štai praeitais metais Poetinio Druskininkų rudens jotvingių gretas papildęs Valdemaras Kukulas keletą kartų pakartojo, kad „nėra kito sąjūdžio, kuris išlaisvintų, vien tik – bohemos“.

 

       Alis Balbierius kukliai buvo pristatytas kaip fotografuojantis poetas. Praeitais metais pelnęs Dionizo Poškos premiją Vladas Braziūnas savo kūriny teigė, jog „Laikas yra arti“. Iškart po V. Braziūno pasirodė Erika Drungytė, kiek vėliau – Ineza Juzefa Janonė, Vytautas Rubavičius ir Antanas A. Jonynas, vienaip ar kitaip plėtodami vakaro temą ar nekreipdami į ją dėmesio. Kornelijus Platelis savo tekste gilinosi į speleologų darbo specifiką, o šiemetė „Poezijos pavasario“ laureatė Zita Mažeikaitė klajojo po Vilniaus paveikslų galeriją.

 

       Renginį vedė aktorė Birutė Mar ir skaitovas Juozas Šalkauskas. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Vytauto Bacevičiaus kūrinių atliko pianistas Jurgis Karnavičius.

 

       Benediktas Januševičius

       tekstai.lt

       2010-05-17