Anksčiau Los Angeles lietuvių fronto bičiuliai pastoviai gruodžio pradžioje rengdavo poezijos ir prozos vakarus. Vėliau – popietės sekmadieniais. Atvykdavo net kviesti poetai, prozininkai. Čia juk gyvavo magnetiškas Bernardas Brazdžionis. Tai buvo gintaro metai poezijai Pietų Kalifornijoje. Ir visai kultūrinei veiklai.
Dabar jau kitokie popieriai. Žymiai padaugėjo lituanistinę šeštadieninę mokyklą baigusio jaunimo, ir nesiliovė šokę tautinius šokius, tačiau daug kas nuščiuvo. Įspūdingesnės tapo tradicinės Lietuvių dienos spalio mėnesį, bet parapijinė kultūra, bendrai imant, gerokai suliesėjo. Beveik išnyko rimtos dailės parodos. Pradingo gerų kviestų solisčių rečitaliai. Jau daugelį metų – jokio įtaigaus scenos veikalo, tik šiaip sau komiški šiupiniai, prisitaikant prie nuolat televizijoje matomo lengvo išdaigavimo ar nieko. Net ir ritmingai triukšmingi roko gitaristai retai pasirodo. Žodžiu, Krizė! Jei kas klesti, tai tik ypatingos sukaktys, svarbūs ir nesvarbūs jubiliejai. Pokyliai.
Ir gerai. Bent šį bei tą suėję darome – minime. Ir Los Angeles dramos sambūrio režisierius Algimantas Žemaitaitis, prisiminęs gruodžio pradžioje Fronto bičiulių rengtų literatūros sueigų tradiciją, ryžosi 6-os dienos popietę paskirti šiuolaikinės Lietuvos poezijos skaitymui. Nesu koks žinovas, bet paprašytas įsipareigojau trumpai pakalbėti apie dabartinę Lietuvos poeziją. Juk ten gerų poetų netrūksta, dabar daugiausia trumpas eiles rašančių. Vis daugėja prasmingi dvieiliai, haiku, aforizmai, kuriuos poetas Aleksas Dabulskis pakrikštijo „Mąstyčiomis“, šiemet išleidęs jų rinkinį.
Reiškia, mąslūs lietuviai mėgsta mąstyti įvairiomis temomis. Net ir banaliomis. Nekenkia, jei tik originaliai, taikliai. Ne sykį jų pajautose gimęs sakinys ar vaizdas padvelkia deguoniu. Įkvepia ir kitus imlesnius žmones susimąstyti. O tai jau daug. Dėmesys lietuvių kalbai atgyja.
Bet grįžkime prie tos tradicinės gaivios popietės su kava ir pyragaičiais, ir keturiais malonaus balso skaitovais: pačiu Algimantu Žemaitaičiu, aktore-režisiere Justina Brazdžioniene-Grumšlyte, aktoriu Amandu Ragausku ir Daina Žemaitaityte. Nei jų, nei manęs nė kiek nesuglumino itin liesas klausytojų skaičius. Žinojom, kad tai ne pokylis, bet tik skaitymas. Tomas Venclova yra nurodęs (neatmenu kur) vieno žymaus poeto formulę, kad pasaulyje tikrų poezijos mylėtojų suskaičiuojame maždaug apie 3 800. Tai tų keliolika lietuvių parapijos salėje globaliniu mastu buvo perdėm daug.
Neužmirškime, kad prieš tai, šeštadienio vakare, Justina ir Amandas, priklausantys teatro trupei „Just Millin’ around“ apatinėje salėje minėjo legendinį Panevėžio režisierių Juozą Miltinį – skaitė jo laiškus, rodė filmą. Kaip sakiau, atidavė duoklę minėjimų žanrui. Semkimės kūrybingumo iš praeities.
Vardinsiu tik skaitovų vardus. Po savo trumpo referato apie dabarties Lietuvos poeziją perskaičiau ir jauno poeto Pauliaus Norvilos eilėraštį „Per daug“. Tada estafetę perėmė jie. Algimantas skaitė Kornelijų Platelį, patriotišką Kauno poetą Petrą Palilionį, subtilų Donaldą Kajoką. Algimanto duktė Daina raiškiai interpretavo Juditos Vaičiūnaitės vaizdinius, lanksčią Daivą Čepauskaitę. Amandas paskaitė iš Justino Marcinkevičiaus rinkinio „Naktį užkluptas žaibo“. Skambėjo rami nusivylusiojo išmintis. Justina G. – šmaikščius Juozo Erlicko trumpus kūrinėlius. Itin gera yra šio poeto kūryba vaikams.
Kartojo savo išėjimus. Dabar Algimantas su derama daininga emocija perskaitė du Sigito Gedos eilėraščius iš jo vieno gražiausių rinkinių „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ – dukrai ir tėvui. Geda – didelio jausmo poetas. O čia toks lyriškas. Po to atliko du Marcelijaus Martinaičio karčia ironija persmelktus kūrinius iš knygos „K. B. įtariamas“. Čia tikrai pravertė aktoriniai – niuansai, vyriškas balsas. Daina, kiek menu, vėl paskaitė iš M. Martinaičio, po to Juditos Vaičiūnaitės kai kurių Amerikos miestų impresijas; taip pat kai ką ir Kauno lietuvių literatūros Maironio muziejaus poetės Aldonos Ruseckaitės, lig šiol išleidusios daugelį skirtingu stiliumi, bet įtikinančia forma parašytų rinkinių, puošiamų jos puikiomis nuotraukomis.
Vėl Amandas – iš Donaldo Kajoko puikaus albumo „Sąskambiai“. Čia trumpi poeto lyrizmai lyg papildo puslapiuose rodomas Lietuvos gamtovaizdžių ir kitų objektų nuotraukas, turiu pabrėžti – meniškai pagaunančias. Suprasti Kajoko efemeriškus praregėjimus klausytojui iš sykio gan sunku. Praverstų skaitovui kuo lėčiau skaityti ir net dar sykį pakartoti. Čia gi neretai yra tokie smagūs surimavimai, sąskambiai. Daug ką mūsų gyvenime verta neskubant pabrėžti. Parafrazuoju: kiekvienas sutvertas yra šio to vertas.
Taigi – neeilinė buvo popietė su vertingais skaitymais.
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“
2009-12-26