„Vario burnų“ idėjų dirbtuvės kviečia į leidybinės iniciatyvos ČIABUKAI/KK pristatymą 2009 m. gruodžio 22 d. 18 val. restorane JALTA (Vykinto 17A, Žvėrynas, Vilnius). Bus pristatomos dvi naujos knygos: Jengenijaus Zamiatino romanas „Mes“ bei „Ričardo Šileikos atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ar tolimiems bendraminčiams“. Dalyvaus:  Gediminas Baranauskas (leidykla „Kitos knygos“), Tomas S. Butkus („Vario burnų“ idėjų dirbtuvės), literatūros kritikas Virginijus Gasiliūnas, romano „Mes“ vertėja Irena Potašenko ir atvirlaiškių meistras Ričardas Šileika. Renginio metu bus galima įsigyti retų ir nestandartinių leidinių,

 

 

       Jevgenijaus Zamiatino „Mes“

 

       1921 m. Jevgenijaus Zamiatino sukurta antiutopija neabejotinai turėjo įtakos tokiems reikšmingiems XX a. kūriniams kaip George’o Orwello „1984“, Ray Bradbury „451° Farenheito“ ir Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“. Kaip ir daugybė kitų garsiausių praėjusio šimtmečio rusų romanų, „Mes“ pirmiausia buvo išleistas užsienyje. Sovietų Sąjungoje kūrinys ilgai draustas ir pasirodė tik prasidėjus „perestroikai“ – 1988 metais. Lietuvos auditorijai J. Zamiatinas labiau pažįstamas „neakivaizdžiai“, iš kito kūrinio – paskutinis Vytauto Žalakevičius filmas „Žvėris, kylantis iš jūros“ sukurtas pagal šio autoriaus apsakymą „Potvynis“.

 

       Apie Jevgenijų Zamiatiną ir 1921 m. sukurtą antiutopiją G. Orwellas 1946 m. „Tribune” recenzijoje rašė: „1906 m. įkalintas caro valdžios, vėliau, 1922 m. (tame pačiame kalėjime, tame pačiame koridoriuje) įkalintas bolševikų, turėjo priežastį nemėgti abiejų politinių režimų, tačiau ši knyga nėra tiesiog nuoskaudos išraiška. Tai, tiesą sakant, yra studija Mašinos, džino, kurį žmogus neapgalvotai išleido iš butelio ir nebegali sugražinti atgal”. Lygindamas su A. Huxley antiutopine knyga „Puikus naujas pasaulis”, G. Orwellas pažymi, kad abi knygos iškelia „pirmykštės žmogaus dvasios maištą prieš racionalizuotą, mechanizuotą, beskausmį pasaulį.”

       Romano veiksmas rutuliojasi XXVI amžiuje. Inžinierius D-503 pasakoja apie savo gyvenimą totalitarinėje Vieningojoje Valstybėje. Iš pradžių jis, vienas iš daugelio numerių (šitaip vadinami žmonės), entuziastingai vaizduoja visuomenę, kurios gyvenimo sąranga grįsta matematikos principais. Jis nė neįsivaizduoja, jog galima gyventi kitaip – be butų permatomomis stiklo sienomis, žmonių santykius reguliuojančių rožinių talonų, Sergėtojų Biuro, Šventosios Valandalentės, visagalio Rūpintojo ir Žaliosios Sienos. Tačiau vieną dieną D-503 susipažįsta su revoliucijai besiruošiančia I-330, ir visas jo gyvenimas pradeda keistis.

       J. Zamiatinas, nebegalėdamas publikuoti savo tekstų gimtinėje, prašė leidimo emigruoti. Laiške Stalinui neslėpdamas rašė: „Aš niekuomet neslėpiau to, ką galvojau apie literatų keliaklupsčiavimą ir vergišką pataikavimą, „kailio keitimą“. Visada taip galvojau ir galvosiu, kad tokie dalykai žemina tiek rašytoją, tiek revoliuciją“. 1931 m. išvyko į Paryžių, po šešerių metų mirė.

 

      

 

       Ričardo Šileikos „Atvirlaiškiai“

 

       ATVIRLAIŠKIAI, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ir tolimiems bendraminčiams.

 

       „Mano santykiai su pašto dėžute jau seniai įtempti. Baigėsi tie laikai, kai ji dažniausiai būdavo tuščia, o jei kas ir įkrisdavo į jos seną, aplankstytą tarybinės gamybos ertmę, tai tik sveikinimai su Naujaisiais metais ir laiškai. Dabar aš turiu modernią pašto dėžutę, ji dvigubai, o gal trigubai talpesnė. Pati naujausia ir gražiausia visoje laiptinėje. Na ir kas. Vienu metu mūsų santykiai su ja taip sugedo, kad aš net bijodavau atrakinti, nes žinojau, kad rasiu sąskaitas, kurias tučtuojau reikia apmokėti, kvietimus į paštą pasiimti ne man, o broliui skirtų siuntinių ir visą tą „spamą“, kuris užkemša bet kokios talpos dėžutę gan greitai – pirkite tą aną, užsisakykite, mes pigiau gaminame, valgykite, gerkite, matykite, – gi žinote tą siaubą, kurį mums primygtinai liepia vykdyti.

 

       Ačiū dievui, bent laikraščių prenumeratos atsisakiau, nes tada sąžinės graužatis buvo dviguba – kad nepasiimu ir kad neskaitau. Ir tik retai, labai retai ateina koks laiškas, dažniausiai jis būna atvirlaiškis nuo Ričardo Šileikos. Todėl tie nedideli džiugesio pliūpsniai dar priverčia mane, susipykusią su dėžute tiek, kad net raktas jos neberakina, pasiimti du virbalus ir, palaukus, kol nemato kaimynai, išsigraibyti per viršų kaip vagiui Ričardo atvirlaiškį. Todėl sužinojusi, kad mano mylima leidykla „Kitos knygos“ leidžia Ričardo Šileikos atvirlaiškių knygą, taip nelietuviškai (nes visai be pavydo) apsidžiaugiau.“

 

        (Aistė Kisarauskaitė)

 

       Vario burnos / KK

       2009 18 19