Šiųmetis Poetinis Druskininkų ruduo vyko kartu su Pasaulinės haiku asociacijos konferencija, tad festivalyje dalyvavo daugiau svečių ir skaitymų buvo daugiau nei ankstesniais metais. Palyginti su praėjusių festivalių skaitymais (buvo poetų, kurių vienas eilėraštis ilgiu prilygo ir penkiems kito), šiemetiniai vyko sklandžiau, nes visi autoriai buvo lygūs – skaitė po penkis savo trieilius, taip pat buvo skaitomi jų vertimai į anglų ir lietuvių kalbas. Pagal tradiciją kiekvienas haiku skaitytas po du kartus. Tik italas Pietro Tartamella savo itališkuosius eilėraščius skaitė triskart, bet nenorėdamas būti „lygesnis“, angliškojo varianto antrą sykį nekartojo. Latvis Adrianas Briedis-Macovei išsiskyrė tuo, kad „apsitarnavo“ pats – atsisakė susiruošusio jam padėti vertėjo Vlado Braziūno pagalbos ir visomis trimis (latvių, anglų, lietuvių) kalbomis paskaitė pats. Vedėjai džiaugėsi Didžiąją salę puošusia Alio Balbieriaus foto-haiku paroda: „Kokios gražios Alio Balbieriaus nuotraukos“, – tarė Ričardas Šileika. „Kokios gražios Alio Balbieriaus nuotraukos“, – pakartojo Erika Drungytė. R. Šileika pridėjo dar ir trieilį:
Erika susišukavus
Erika susišukavus
Vakaras baigias
Vienas vakaras baigėsi, prasidėjo kitas – jaunųjų poetų skaitymai, kuriuos vedė Benediktas Januševičius (su kasytėm ir megzta tautinių spalvų kepure) ir Aušra Kaziliūnaitė (su zuikio kauke). Nuolatinis šių skaitymų globėjas Antanas A. Jonynas nesiryžo išrinkti nugalėtojo, tik pasakė, kad išgirdo daug gerų poetų, iš kurių galėtų pasimokyti daugelis vyresnių kolegų, ir geriausią jaunąjį poetą paskelbė tik kitą dieną per baigiamuosius festivalio skaitymus. Juo tapo ir XIX a. rašaline buvo apdovanotas Emilis Milkevičius, kuris, pasak A. A. Jonyno, „nuolat paskaito ne tą arba ne taip“. Vis dėlto vienas apdovanojimas buvo įteiktas ir šio vakaro metu: A. Kaziliūnaitės simpatijų prizą – tą pačią zuikio kaukę – gavo Ieva Gudmonaitė. B. Januševičius niekam prizo neįteikė, bet kitomis PDR dienomis jo nebematėme nei su kepure, nei su kasytėmis.
Tuoj po jaunųjų poetų skaitymų prasidėjo Vieno eilėraščio naktis, televizijos tiltas sujungė „Dainavos“ Mažąją salę su „Širdelės“ kavine, lietuvius su užsieniečiais. Kadangi pastarieji buvo išsiilgę poezijos, lietuviams beveik nebuvo suteikta eterio. Tiltas sugriuvo. Užtat visai netoli „Dainavos“ centro jau kyla naujas tiltas, 2011-aisiais sujungsiantis abu Nemuno krantus.
O dar šiemet, šaltą spalio 3-iosios rytą, dalis Poetinio Druskininkų rudens dalyvių ir svečių patraukė į kepyklą-parduotuvę, kurioje dažnai rengiamos įvairios druskininkiečių parodos. Įėjusiuosius pasitiko „nuolatinės ekspozicijos“ trieilis „Café du jour“: „Sultys 2,00 Lt / Plikoma arbata 2,50 Lt / Kakava 3,00 Lt“, bet ne dėl jo į kepyklėlę prisirinko daugybė žmonių – šįkart čia buvo atidaryta Ričardo Šileikos fotografijų paroda „Inkliuzai“. Autorius, norėdamas išsivaduoti iš festivalį apėmusios visuotinės trieilystės, tyčia nedarė triptikų, bet kiekvieną fotodiptiką sujungė sakiniu... Kuo ne haiku? Taip pat laužydamas nusistovėjusias tradicijas, R. Šileika vietoj simbolinės atidarymo juostelės pasirinko bandelę, kurią iškilmingai perpjovė į dvi dalis.
Kaip ir pridera, nuo bandelių visi patraukė prie šviežio pieno, kurio buvo galima paragauti „Mažojoje galerijoje“, kur menininkų grupė „Sintezija“ pristatė konceptualų projektą „Cow poetry“, sujungusį teksto, rašto, fotografijos, garso, vaizdo ir šokio menus. Vienų skaitymų metu buvo parodytas šio projekto filmas, kuriame išvydome šokėją, šokančią fermoje ir ganykloje tarp aprašinėtų karvių. Pasak vieno autorių Edvardo Rimkaus, „šokis tarp karvių – tai žmogaus dvasios šokis gamtos akistatoje, meninės ir gamtinės tikrovių susitikimas, arba tiesiog kultūros ir natūros žaismė, kur karvės atstovauja gamtos dvasiai, gamtos pasauliui, kuris veikia pagal kitus principus negu žmogaus sukurtasis, jo dvasia paženklintas pasaulis, persmelktas kalbos“. Į galeriją buvo atvesdinta „karvė“ su guminiu, pilnu pieno tešmeniu. „Gyvulys“ užsispyrė, o gal išsigando daugybės žiūrovų ir nedavė pieno. Kaip projektą pristatančiame tekste rašo E. Rimkus, „netgi žmogaus prijaukintas ir sukultūrintas gyvūnas visada išsaugo ryškų savo gamtiškumą, kuris visada kažkiek glumina žmogaus sąmonę“. Kad performansas nesužlugtų, „veterinarui-chirurgui“ Andriui Mosiejui teko pasidarbuoti žirklėmis. Pienas liejosi laisvai. Pasivaišinusią pienu publiką vienas projekto sumanytojų Julius Žėkas apdalino (už simbolinę auką) vienetiniais „Cow poetry“ degtukais.
Ugnies sušilti reikėjo skaitymų ant Druskininkų muziejaus laiptų dalyviams ir klausytojams. Užtat jos netrūko Alytaus šv. Benedikto gimnazijos moksleivių sambūriui „Spindulys“, teatralizuotai paskaičiusiam Sigito Gedos, praėjusiais metais Anapilin išėjusio Jotvingių premijos įkūrėjo, poeziją. Irgi buvo šokėja. Buvo gražu. Gulbės pakilo iš šalia esančio Druskonio ežero ir nuskrido tolyn virš miško.
Į Druskininkus atvyko Japonijos ambasadorė Mijoko Akaši, nusprendusi dalyvauti haiku rašymo seminare, kurį vedė Pasaulinės haiku asociacijos prezidentas Banja Nacuiši, padedamas tos pačios asociacijos iždininkės Sajumi Kamakuros. Seminare dalyvavo tiek patyrę haiku kūrėjai, tiek pradedantieji, dar neparašę nė vieno trieilio. Vedėjas paaiškino, kad dabar 17 skiemenų haiku struktūra nėra būtina, nes net pats japoniškų trieilių klasikas Macuo Bašio gyvenimo pabaigoje rašė 18 skiemenų eilėraščius, be to, haiku verčiant į kitas kalbas, išlaikyti 17 skiemenų neįmanoma. Svarbiausias dalykas – trys eilutės, kurios atskirai reiškia visiškai banalius dalykus, o jas sujungus į eilėraštį – viena eilutė turi būti paslaptis, suteikianti eilėraščiui naują matmenį. Sužinoję paslaptį, visi seminaro dalyviai parašė po vieną haiku, kuriame turėjo būti medis, Poetinio Druskininkų rudens simbolis. Visi buvo įvertinti teigiamai.
Taigi daugelio tautų atstovai išmoko rašyti haiku, o kompiuteris vis dar siūlo „haiku“ keisti į „laiku“, „paiku“, „saiku“ arba „vaiku“...
Literatūra ir menas
2009-10-09