PDR konferencijoje penktadienį mažakalbiai lietuviai tik savus pranešėjus Dalią Satkauskytę ir Regimantą Tamošaitį suprato. Japonai ir kiti užsienio svečiai, aišku, lietuviškai nemokėjo, tad uoliai delnais ausines prie ausų spaudė, stengdamiesi nugirsti tarsi iš pačių poe­zijos požemių transliuojamą sinchroninį vertimą. Nežinia, kas liko iš cituotų Mačernio ir Miliauskaitės eilių, bet juos pasiekęs aidas (ne Marčėnas, nors ir jis vis kur nors paaidėdavo) tikriausiai buvo gražus.

       Užtat per baigiamąjį vakarą šeštadienį viskas į savo vietas sudėliota: susumavus anoniminio haiku konkurso rezultatus, paaiškėjo, kad lietuviai, latviai ir ukrainiečiai haiku teoriją ir praktiką geriau už pačius japonus išmano – nė vienas iš atvykusiųjų laurų nenuskynė, nors ekspertų komisijoje buvo pats Pasaulinės haiku asociacijos prezidentas Banja Nacuiši. Pirmąją vietą laimėjo Tautvydos Marcinkevičiūtės (Lietuva) „Amžinybė“. Gal dėl to, kad tarptautinė komisija buvo sudaryta iš šilumamėgių užsieniečių, o tie sielas į paltus ar šiltus megztinius Druskininkuose tikrai būtų išmainę…

       Antroji vieta skirta romantiškajam Kerry’ui Shawnui Keysui (Lietuva/ JAV), kuris žodžiais ar vaivorykšte jos (menamos deivės?..) liemenį apjuosė. Trečioji –­ Irinai Vatažinai-Morskajai (Latvija), kad skruzdžių pėdsakais mokėjo sekti. Ketvirtąją – už jūrą po oda – gavo Lidija Šimkutė, o penktąją –­ ukrainietis Sergijus Kurbatovas (K. Sergeevas), irgi apie sielą rašęs. Ir dar sako, kad haiku poezijoje metaforų neturi būti!..

       Anoniminio eilėraščio konkurse penktąją vietą visai netyčia Vlado Braziūno haiku nuskynė. Humoristinis ir rudeniškas. Tad ir apdovanojimas šiltas, Agnės Žagrakalytės specialus prizas –­ vilnonės kojinės, atiteko. Toji vieta – geriausias įrodymas, kad haiku ir ilgųjų eilėraščių vertinimo kriterijai ir vertės kartelė yra ta pati, mat tikrai nebuvo tartasi, kad į bendrą konkursą paduotiems haiku taikomos kokios nors išimtys.

       Vietų skelbimas baigiamajame vakare vyko be didelių trikdžių ir nuotykių: ketvirtąją vietą užėmė Ilzė Butkutė, trečiąją –­ Sara Poisson, dvi antrąsias pasidalijo Tautvyda Marcinkevičiūtė ir Vytautas Stankus.

       Svarbiausias baigiamojo vakaro akcentas, žinoma, Jotvingių premijos laureatų apdovanojimai. Prisimintas ir jos steigėjas – Sigitas Geda, jau vaikščiojantis po mistinę išnykusios jotvingių tautos žemę. Jaunojo jotvingio apdovanojimą už „Heterų dainas“ gavusi Giedrė Kazlauskaitė laudaciją išgirdo iš Donato Petrošiaus, o dėkojo labiausia trims – Valentinui Sventickui, Virginijui Gasiliūnui ir Tomui Andriukoniui, kurie pirmieji jos poezijos rankraštį perskaitė. Kas pirmasis skaito Valdemaro Kukulo, apdovanoto pagrindine Jotvingio premija, rankraščius, neišgirdome, bet jis labai džiaugėsi, kad į jotvingių gretas žengia kartu su Giedre Kazlauskaite, o iš jo rankų tuo metu vis krito oranžinės herberos, privertusios suabejoti Giedrės skaityto eilėraščio tiesomis („augalų bent jau niekas neverčia šokti...“). Nebent kartais vis dėlto jie šoka patys. Ir kaip kitaip, juk anot laudatoriaus K. Navako, jei poe­zija –­ kalnai ir slėniai, tai Kukulas yra rūda, glūdinti giliai po žeme. Autorius, kuris primena, kad atidžiai reikia ne tik skaityti, bet ir gyventi.

       Literatūra ir menas

       2009-10-09