Dalia Satkauskytė. SUBJEKTYVUMO PROFILIAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE
Subjektyvumas šioje knygoje suprantamas labai plačiai – kaip „asmens tvarka“ (Stepheno Greenblatto terminas), kaip asmens vertybių sistema, išryškėjanti literatūrinio teksto sukuriamame pasaulio modelyje. Analizuojamas jis labai siauru aspektu – kaip pasirodantis tam tikromis figūratyvinėmis reprezentacijomis (drabužių, peizažo) tam tikruose, dažniausiai klasikiniuose lietuvių literatūros kūriniuose. Tai jau savaime kontroversiška ir, tikiuosi, skaitytoją provokuojanti metodologinė sandūra. Tačiau pagrindinis knygos tikslas yra ne pati provokacija. Tikslas – atpažinti subjektyvumo formavimosi ir pasirodymo būdą, dinamiką, lūžius, krizes, pamatyti visa tai teksto konkretybėje ir bendresniuose poetikos pokyčiuose.
Alma Lapinskienė. VILNIAUS LIETUVIŲ 1920–1940
Nuo seno Vilnius buvo daugiatautis miestas, kuriame tarpo, skleidėsi įvairios kultūros. Kalbėdami apie ypatingą šio miesto aurą, tolerancijos dvasią, negalime ir neturime pamiršti, jog lietuviams savo istorinėje sostinėje ne visada buvo jauku, jog lietuviškas žodis dažnai turėjo kovoti už teisę būti ištartas. Ir netgi XX amžiuje.
Vienas iš tokių sunkių laikotarpių – 1920–1939 m. Lenkijos okupacija. Šitų dviejų Vilniaus lietuvybei itin tamsių dešimtmečių peržvalgai ir skiriama ši knyga. Pagrindinis jos tikslas – nušviesti nelengvą Vilniaus lietuvių literatūros atgimimą kone tuščioje vietoje, kai praktiškai visi lietuvių rašytojai 1919–1920 m., politinių aplinkybių verčiami, pasitraukė į Kauną, parodyti vilniečių literatūros stojimąsi ant kojų, stiprėjimą ir augimą.
PASAKA EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ: III tomas, Finų, slavų, romanų, tiurkų variantai. Sudarė ir parengė Leonardas Sauka
Pirmieji du tomai mus supažindino su lietuvių ir latvių pasakos variantais, o šiame tome skelbiama ne baltų kalbomis pasekta pasaka. Tekstai, pasekti finų, slavų, romanų, tiurkų kalbomis sudaro galimybę susipažinti su keliolikos tautų įnašu plėtojant pasakos siužetą, niuansuojant veikėjų paveikslus, pasitelkiant skirtingus raiškos išteklius.
PASAKA EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ: IV tomas, Tyrinėjimai, kitos žinios. Sudarė ir parengė Leonardas Sauka
Unikalus šios pasakos vaidmuo lietuvių ir kitų tautų kultūroje, anot sudarytojo prof. L. Saukos, norom nenorom verčia apsidairyti, kaip juo buvo domėtasi praeityje, kokių tyrinėjimų jis susilaukė iki pat šiandienos. Siekiant atsakyti į šiuos ir panašius klausimus, ir sumanyta parengti ketvirtą tomą, į kurį sutelkiama dauguma autorių tyrinėjimų, skelbtų straipsniuose ar knygose, taip pat ir kita aktuali medžiaga, kaip antai recenzijos, ištraukos iš enciklopedijų, duomenys iš pasakų tipų katalogų, atskiri paaiškinimai ar įžangų teiginiai, kurie lydi pasakų tekstų publikacijas, mintys iš mokyklinių vadovėlių.
SENOJI LIETUVOS LITERATŪRA 25
Šis Senosios Lietuvos literatūros tomas pradedamas keliais teoriniais straipsniais. Jie parengti pranešimų, perskaitytų surengtuose VI „Jurgio Lebedžio skaitymuose“ (2008 I 31), pagrindu: Sigitas Narbutas Senosios lietuvių literatūros kanono klausimu, Živilė Nedzinskaitė Kanoniniai odės ir epigramos autoriai XVII–XVIII amžiaus mokykliniuose poetikos ir retorikos kursuose bei Asta Vaškelienė Literatūriniai XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos autoritetai: teorija ir praktika. Publikacijų skyriuje skelbiami keli reikšmingi tekstai. 2008 m. sukako 400 metų nuo didžiai svarbaus įvykio – Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje. Pagerbiant šį reikšmingą jubiliejų, šiojeknygojespausdinamikeli skaitiniai iš Jokūbo Voraginiečio Aukso legendos antros dalies, skirti svarbesnėms vasaros ciklo šventėms: Žolinei (VIII 15), Šilinei (IX 8), o taip pat savo pirmąjį tūkstantmetį minėsiančios Lietuvos sostinės Vilniaus globėjo šv. Kristoforo šventei (VII 24). Knygoje rasite ir kitas E. Ulčinaitės, L. Citavičiūtės ir J. Karaciejaus publikacijas.
Ignas Šeinius. RAŠTAI, t. 8. Parengė Laima Arnatkevičiūtė
Šiame Raštų tome spausdinamos I. Šeiniaus novelės ir mažųjų apysakų rinkiniai Tėviškės padangėje (dedikuotas „Tėvų Marijos ir Juozo, žuvusių sunkiais laikais, brangiam atminimui“) bei Vyskupas ir velnias. Novelėse Jaunos dienos – giedrios dienos gausu autobiografinių motyvų. Nuo 1940 m., kai apsigyveno Stokholme, I. Šeinius daugiau rašė švediškai. Lietuviškieji šio laikotarpio kūriniai, atspindintys ir paskutinį rašytojo kūrybos epizodą, sujungusį skirtingus mąstymo bei raiškos pradmenis, skelbiami rinkinyje Vyskupas ir velnias.
VILNIAUS KULTŪRINIS GYVENIMAS: draugijų reikšmė 1900-1945. Sudarė Alma Lapinskienė
„Draugijų reikšmė 1900–1945“ – toks paskutinės konferencijos „Vilniaus kultūrinis gyvenimas“ probleminis aspektas gana aiškiai apibrėžia analizuojamų reiškinių ribas, nors, kita vertus, palieka interpretacijos laisvę susieti atskirų grupuočių programas ir veiklą su plačiuoju sociumo kontekstu. Taip pat – puikią galimybę šiame fone raiškiau matyti sutelktos individualios energijos svarbą, individualių veiksmų įtakingą vaidmenį tam tikros idėjų konkurencinės kovos sąlygomis. Stiprios ir valingos asmenybės apsisprendimai ir sprendimai labai daug lėmė šioje daugiatautėje Vilniaus viešumos erdvėje, kai siekta suvienyti ir sutelkti bendrus siekius išsikėlusius žmones. Iškiliausias yra, be abejonių, brolių Vileišių, ypač Petro Vileišio, triūsas, organizuojant lietuvių visuomeninį-kultūrinį judėjimą, buriant tiems patiems darbams atlikti artimų pažiūrų žmones.
Vincas Mykolaitis-Putinas. RAŠTAI, t. 11, pirma knyga: Naujoji lietuvių literatūra, I dalis. Parengė ir paaiškinimus parašė Daiva Krištopaitienė
Kaip rašė pats Vincas Mykolaitis – Putinas, „šių knygų nepavadinau naujosios mūsų literatūros istorija, pamatęs, kad ne visą čia nagrinėjamą medžiagą galėsiu imti vien istoriniu atžvilgiu. Mano darbas apims tik apie 50 metų mūsų literatūros gyvenimo laikotarpį, kurio antroji pusė yra dar taip gyva, kad padaryti iš jos istoriją dar niekaip negalima“. Šioje knygoje autorius nagrinėja XIX a. priešaušrinio laikotarpio palikimą, kultūrinius priešaušrinės gadynės uždavinius, draudžiamos gadynės laikraščių laikotarpį, poaušrio laikotarpio literatūrą.