Kaip rašė vienas išeivijos lietuvis, nieko jau seniai nestebina Seimo leidžiami įstatymai – kvaili ar rafinuoti jie būtų. Labiau stebina tautos reakcija – ji vis dar laukia iš politikų kažkokių stebuklų, nepamatuoto optimizmo, viso to, kas gyvenimą priverstų atrodyti kitokį, nei yra. Tai primena sovietinius laikus, kai gyvenome gūdaus provincializmo ir amžino „deficito“ sąlygomis, užtat nebuvo nei žudikų maniakų, nei vaikus smaugiančių motinų, nei girtų teisėsaugos darbuotojų ir jokia krizė nelaukė už eilinio, per trejus metus sėkmingai įvykdyto, penkmečio slenksčio.
Panašu, kad politika tapo tuo, kuo yra – drumzlinais, lėkštais vandenimis, kuriuose, anot neseniai mirusio poeto S. Gedos, nutrūksta visi žmogiški ryšiai ir žmonės tėra tik prašalaičiai. Ar verta tikėtis, kad prašalaitis supras čia esančiųjų, būnančiųjų gyvenimą?.. Geriausiu atveju tik dėsis suprantąs. Nes to reikalauja jo, kaip išrinkto tautos atstovo, statusas. Būti tautos balsu.
O paradoksaliausia, kad šis balsas vis dėlto atliepia tautos interesus ir jos mentalitetą. Ir dar sykį patvirtinama tiesa, kad esame verti tokios valdžios, kokią išsirenkame. Štai knygų leidybai ir kultūrai pakelti mokesčiai. Ar jie liudija, kad mūsų valdžiai, netgi intelektualiajai jos daliai, svarbi kultūra?.. Pasirodo, kad ne. Ir didžiajai tautos daliai, atrodo, tai nesvarbu. Juk beveik niekas neprotestavo dėl drakoniško knygos, kaip būtino išsilavinusiam žmogui dalyko, apmokestinimo. Keli rašytojai ir leidėjai pamitingavo prie Seimo, panešiojo pigų karstelį su leidiniais, – ir viskas. O kur tuo metu buvo didžioji tautos dalis?.. Turbūt žiūrėjo „Nekviestą meilę“, tuo dar sykį paliudydama, jog lietuviams jų šimto metų raštijos istorija yra per trumpa ir per menka, kad kėsinimasis į raštą, į knygą galėtų virsti visaliaudiniu pasipiktinimu.
Tuo tarpu – vėlgi cituoju išeivijos lietuvį – Meksikos parlamentui 2003 metais įvedus panašius mokesčius knygų leidybai ir sulyginus ją su rašalo, popieriaus, klijų ir panašių kanceliarinių dalykų prekyba, bene milijonas meksikiečių užtvindė centrinę sostinės alėją, protestuodami prieš šiuos „nekultūringus“ mokesčius. Ir tai nebuvo intelektualai, o paprasti tarnautojai, darbininkai, netgi kaimiečiai. Ir jie savo pasiekė – Meksikos prezidentas atšaukė mokesčius kultūrai.
Pas mus sunku įsivaizduoti tokį dalyką. Kaimiečiai protestuoja paprastai dėl nesuperkamų runkelių ar pieno. Kad būtų masiškai protestuojama dėl knygų apmokestinimo – tai neįsivaizduojama. Gal temperamentas kaltas?.. Meksikiečių serialuose visi – ugnis ir kraujas, mes juk lietuviai, – valandą pro langą žiūrime, kol kokia mintis į galvą ateina…Matyt, gal po kokio dešimtmečio kam ir toptelės, kad reikėjo protestuoti. Tik gal jau bus vėlu. Ir nuo Meksikos būsime atsilikę dar toliau. Ir galbūt šventai tikėsime, kad meksikietiškų serialų paistalai ir yra Meksikos kultūrinė tikrovė. O kad kultūrinę tikrovę įkūnija knygų leidyba, niekam ir į galvą nešaus.
Jeigu kas tuo abejoja, tegu paskaito interneto komentarus, ypač tuos, kur kalbama apie kultūrą, knygas, rašytojų darbą ir panašius dalykus. Išeivijos lietuvis tą leksiką pavadino kalba, tinkančia tik bernams prie tvarto. Pridurčiau tik tiek, kad kai tūlas internautas siūlo rašytojui, baigusiam universitetą, eiti su šakėmis mėšlo kratyti, apima ne pasipiktinimas, o savotiškas smalsumas: gerai, aš, rašytojas, tą mėšlą pakratysiu, visoks darbas žmogų puošia, bet kur tamsta taikai?.. Bene į rašytojo vietą?.. Būdamas toks klaikiai neraštingas?.. Ką ten tamsta veiksi? Lietuviškų serialų scenarijus rašysi? Na, nebent…