Vasario 9 d. Vilniuje mirė poetas Kazys Bradūnas. Po dviejų dienų jam būtų 92-eji. K. Bradūnas gimė 1917.02.11 Kiršų kaime, Vilkaviškio raj. Baigęs literatūrinių tradicijų Vilkaviškio gimnaziją, Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo lituanistiką. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, 1949 m. išvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje. Dirbo įvairius darbus, vėliau redagavo „Literatūros lankus“, „Aidus“, „Draugo“ kultūrinį priedą. Vienas aktyviųjų išeivijos kultūrininkų, knygų sudarytojų, redaktorių. Redagavo V. Mačernio „Poeziją“ (1961), kritikos knygą „Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967“ (1968). Vienas iš „Lietuvių egzodo literatūros 1940–1990“ (1992) sudarytojų ir redaktorių. Nuo 1995 metų kartu su žmona Kazimiera grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje. 1992 m. K. Bradūnas apdovanotas nacionalinės kultūros ir meno premija. 1994-aisiais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2002 m. – „Poezijos pavasario“ laureatas.

„Debiutavęs dar mokykliniais metais „Ateities spinduliuose“,„Ateityje“, studijų metais spausdinęs eilėraščius „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, Bradūnas visų pirma siejamas su žemininkų lankininkų karta. Iki Žemės išėjusiuose eilėraščių rinkiniuose išryškėjo pagrindinė jo poezijos kryptis: „Vilniaus varpuose buvusi labiau regioninė sąvoka žemė tampa pagrindiniu Bradūno poetinio pasaulio matmeniu. Žemdirbio kultūra, jo būties ir buities ritmas, genties ritualai, kuriuose susipina pagoniškoji ir krikščioniškoji tradicijos, virsta egzistencijos simboliais, pažymėtais ir konkrečios netekties ženklu. Tai mitinis Bradūno poezijos klodas. Poetui svarbus ir istorinis tautos likimas. Istorinė atmintis pinasi su mito pradmenimis jau „Mare“, itin svarbi ji tampa vėlesnėje poeto kūryboje – rinkinyje „Morenų ugnys“, „Sonatose ir fugose“, „Donelaičio kape“, „Pokalbiuose su karalium“. Bradūno poemos – lyrinio subjekto pokalbis su trimis esminėmis Lietuvos kultūrai ir politinei istorijai asmenybėmis – Čiurlioniu, Donelaičiu, kunigaikščiu Gediminu. Pasitelkiamas modernistinis koliažo principas („Pokalbiuose su karalium“ cituojami Gedimino laiškai; „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ panašiai panaudojamos „Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronikos“ ištraukos). Vėlesnėje kūryboje tradicine stilistika plėtojamos tautinės, religinės temos, skiriamas didesnis dėmesys poeto santykio su poezija apmąstymui. Išskyrus keletą minėtų bandymų stilistiškai bei struktūriškai sumoderninti savo kūrybą, Bradūnas iš esmės lieka poetas tradicionalistas (ne kaip kiti žemininkai, pasukę poeziją radikalaus atnaujinimo linkme). Poezija jam yra ne autonomiškas pasaulis, o emocinis tikrovės išgyvenimas ir to išgyvenimo išsakymas naudojantis tradicijos teikiamomis priemonėmis – pakartojimų, palyginimų ir paralelizmų poetika, klausimo atsakymo formulėmis, tautosakos stilizacijomis, atvira krikščioniška simbolika. Eilėraštis orientuotas į sakytinės literatūros modelį, implikuojantį kolektyvinį jo skaitymą kaip apeigą, ritualą. Brandžiausiuose kūriniuose tokį perdėm vienpusišką tradicijos eksploatavimą atsveria proziškų ir poetiškų efektų derinimas, subtili garsinė instrumentuotė. Tačiau vėlesniojoje kūryboje šis itin produktyvus poetas neišvengė kartojimosi, deklaratyvumo, vienprasmio aforistiškumo“, – Lietuvių literatūros enciklopedijoje apžvelgia K. Bradūno kūrybą literatūrologė Dalia Satkauskytė.