Susitelkęs, vengiantis viešintis aktorius Rolandas Kazlas kuria poezijos monospektaklį „Geležis ir sidabras“ pagal lietuvių poeto ir vertėjo Vlado Šimkaus eiles. V. Šimkus (1936–2004) parašė tik keturias knygas: „Gražiausia sekundė“, „Kranto kontūrai“, „Geležis ir sidabras“ bei „Bitės pabėgėlės“. Jis laikytas oficioziniu, lojaliu sovietinei valdžiai kūrėju. Tačiau poezijos skaitytojai, tais laikais pramokę Ezopo kalbos, suvokė, kad V. Šimkus niekaip nesusijęs su socialistine geležies, plieno kultūra (rus. „stal“; iš čia – Stalinas), bejausmio žmogaus „statyba“. Kiek leido stingdanti aplinka, poetas dramatiškai skverbėsi pro „geležies uždangą“, ideologines klastotes trapių, taurių vertybių – gyvo sidabro link. Nusivylė, nustojo kurti ir ėmėsi vertimų. R. Kazlas mano, kad ši poeto ir žmogaus drama galėtų ir turėtų būti įkūnyta teatro scenoje. Režisierių ir aktorių R. Kazlą vasario 20 ir 21 dienomis „Lėlės“ teatre pristatomos premjeros proga kalbina Mindaugas Klusas.
Skaitydamas kai kuriuos V. Šimkaus eilėraščius tarsi jauti kelių veikėjų buvimą, sceninę aplinką. Ar tai paskatino jus, aktorių, imtis jų inscenizacijos?
Poetas V. Šimkus labai savitas, įvairus, paradoksalus, gali būti sceninis ir priešingai – labai asmeniškas. Todėl spektaklyje norėčiau jo eilėmis pakalbėti ir apie save, man artimus dalykus, taip pat plačiau apie žmogų, kūrėją, poeto vienatvę, kūrybos vertę ir bevertiškumą. Tas gražiausias sekundes ir beprasmes valandas.
Vienas. Meluoju, ne vienas. Ir poetas, ir muzika, ir šviesa. Taip pat ir žiūrovas. Matote, mūsų bus daug. Turbūt niekas nebūna visiškai vienas. Jei kas nors kalba, kas nors ir klauso. Arba jei vienas nutyla, kitas tęsia jo mintį. O kartais abu kalbasi tylėdami. Norėčiau, kad tarp manęs ir žiūrovo atsirastų ryšys ir ta tyla tarp eilučių ar eilių būtų prasminga ir netuščia.
Kodėl V. Šimkus? Galbūt manote, kad šiuo metu jis nepelnytai užmirštas?
Paklauskite ko nors lengvesnio... Kodėl V. Šimkus? O kodėl Obama? O kodėl žiema? Turbūt viskam savas laikas ir kiekvienas dalykas, ateinantis pas tave, nėra atsitiktinis. Tačiau, manau, šis poetas kažkuo man yra artimas. Jo eilės nepanašios į jokių kitų poetų kūrybą. Ir ko tik ten nėra: skoningo šviesaus humoro ir tragizmo, meilės lyrikos ir autoparodijos, visokių kitokių, sakyčiau, poetinių „mirties kilpų“. Mane tai ir žavi. Pats stengiuosi kovoti su stereotipais, liūdesy ieškoti džiaugsmo, būti savikritiškas, ironiškas. Turbūt šis spektaklis – tai mano atsakas į viską, kas gniuždo žmogų, paverčia jį beširdžiu, kvailu ir abejingu dvasios skurdžiumi.
Gal trumpai apibūdintumėte scenovaizdį. Kokias detales rinksitės? Ar bus sovietmečio aliuzijų?
V. Šimkus kūrė anais laikais, tačiau palietė amžinus, svarbiausius žmogui klausimus. Todėl aš noriu kalbėti dabartiniam žiūrovui. O spektaklis kuklus, sakyčiau, skurdus. O ir ko vienam žmogui reikia: batų, šilto drabužio, stalo, kėdės, lempos, pieštuko ir, be abejo, – kompaso. Ir krypties – sidabro šviesos link.
V. Šimkus garsėjo kaip lyrikas. Brandžiausia jo knyga laikyta „Geležis ir sidabras“. Ir staiga, 1973 metais, jis „paleido“ „Bites pabėgėles“. Stebėtasi, kad poetas pasuko humoristo keliu. Šiuo rinkiniu jis liovėsi rašęs poeziją ir ėmėsi vertimų. Kokia jums atsiskleidžia V. Šimkaus asmenybė?
Kaip teigia profesorė Viktorija Daujotytė, „Bitės pabėgėlės“ yra sidabro gynyba ir kartu atsisveikinimo su poezija knyga. Stipri, komiškai tragiška, sąžininga. Anuomet „Bitės pabėgėlės“ buvo didelis įvykis literatų pasaulyje. Ir po to – tyla. Kodėl poetas nutilo? Klausinėjamas vengdavo tiesaus atsakymo, o kartą pasakė negailestingai: „Pajutau, kad neturiu talento.“ Kas iš mūsų galėtų taip pasakyti?! Nežinia, kaip ten yra iš tikrųjų, tačiau tik didis kūrėjas, talentas gali būti toks drąsus, sąžiningas ir taip talentingai atsitraukiantis ir nutylantis. Tačiau šiandien mes kalbame apie jį, vadinasi, jis netyli. Vadinasi, jis buvo teisus.
Kokį V. Šimkų pamatysime scenoje – mėginsite atskleisti, išsakyti V. Šimkaus kūrybos pilnatį ar „siaurinsite“ žvilgsnį?
Norėjau aprėpti visą poeto kūrybą ir tai, pasirodo, yra sunkiausia. Atrodytų, keturios nedidelės poezijos knygelės, tačiau iš jų būtų galima sukurti keturis ar daugiau skirtingų žanrų spektaklius.