Apie interneto svetainę rasyk.lt prieš kelerius metus kalbėta tiek daug, kad labai nenustebčiau sužinojęs, jog pasakyta jau viskas ar beveik viskas. Ir pagaliau, – mąstykime logiškai, – ar yra čia apie ką kalbėti? Paprasčiausia virtuali priebėga, kurioje savo literatūrinę kūrybą gali publikuoti kiekvienas – užtenka noro ir sąlygiškai gero interneto ryšio. Užsiregistravęs vartotojas gali ne tik viešinti savo kūrinį, bet ir komentuoti kitų autorių tekstus. Vartotojai taip pat įgyja teisę balsuoti už bičiulių ar priešų (kolegų ir partnerių ten nedaug) kūrybėlę, skirdami balus nuo vieno iki penkių. Tačiau gal svarbiausia, kad rasyk.lt – tai ne tik tinklalapis, bet ir žmonių bendruomenė, kurioje laisvalaikiu godžiai laukiama virtualių skaitytojų malonių ir dosniai švaistomasi įvertinimais bei komentarais. Suprantama, rašykai vieni kitus vadina internetiniais pseudonimais (nick’ais) – niekam, vai niekam internete tikrojo vardo nereikia!
Tiesa, vienu metu rasyk.lt buvo susidomėjusi „tikrosios“ literatūros bendruomenė. Internetinius profilius svetainėje turėjo Agnė Žagrakalytė, Antanas Šimkus, Gintaras Grajauskas, Viktoras Rudžianskas, Rimantas Stankevičius, Domas Razauskas. Į PDR’ą, kuris vyko žvaigždėtą valandą, kai jie dar buvo svetainėje, A. Žagrakalytė sukvietė visus vertus dėmesio rašykus (ir aš ten buvau – pirmą kartą). Vėliau visi „tikrieji“ rašytojai vienas po kito „išsitrynė“. Tuomet, menu, padariau išvadą, kad literatūros bendruomenė yra getas. Man buvo ir tebėra nejauku, kad egzistuoja du getai – „tikrųjų“ rašytojų ir rašykų, todėl kūriau planus, kaip šiuos du getus suartinti. G. Grajausko, su kuriuo anuomet nemažai susirašinėjome, paprašiau, kad jis išreikštų savo nuomonę apie svetainę ir jos bendruomenę – šį aptarimą tąsyk tikėjausi panaudoti žadindamas pačią svetainę, apie kurią kalbėta, neva ji išsisėmė ir miršta (kalbos, kurios manding pasitvirtina). „Žiūriu rezervuotai, – rašė G. Grajauskas, – kaip poligonas jauniems rašeivukams Rašykai gerai. Net labai. Blogai kitu požiūriu – jei nori būti gerai kotiruojamas, Rašykuose privalai perimti tokį specifinį rašykų stilių – na, žinai pats, tie visi eilėraščiai su begale cinamono, vanilės, kiparisų ir kitokių egzotiškų dalykų – tarsi perkrauta kolonijinių prekių parduotuvėlė. Pageidautina kas šeštame sakinyje skausmingai sušukti „o, Marija“ – tai iš vertintojų eskpertų prideda mažiausiai balą...“ Ir toliau: „Kaip struktūra – ką irgi pats sau išsiaiškinau – beveik ideali Rašytojų sąjungos kopija. Iki komizmo. Su visais vadais ir vadukais, klanais ir klaneliais, „patogiomis“ ir „nepatogiomis“ personomis, privilegijomis ir paraliteratūrinėmis rietynėmis. Tikriausiai tai normalu ar bent jau neišvengiama. Matyt, visa tai kraujyje“. „Buvau įlindęs iš smalsumo. Dariau tokį socialinį eksperimentą – kišau savo senus gerai žinomus tekstus ir laukiau, ar kas atpažins. Deja... Atpažino tik po to, kai įmečiau tokį ką tik PDR’e laimėjusį tekstuką […] vertinimai staiga pakilo.“
Aš vis dar esu Rašykuose – mano nick’as yra „Chaimas“. Prisiregistravau 2003-iaisiais. Seniai taip nebesivadinu, bet tarp pažįstamų šis nick’as prigijo. Šitoks pastovumas mane truputėlį stebina, mat per tą laiką tinklalapyje pasikeitė beveik viskas, išskyrus kai kuriuos kasmetinius „žaidimus“, kuriuos rašykai kasmet atlieka su pastebimai blėstančiu entuziazmu ir vis nykiau. Ką turiu galvoje? Ogi tai, dėl ko iš esmės ėmiausi rašyti šį staripsnį – savo elektroninio pašto dėžutėje anądien radau du rasyk.lt laiškus. Vienas jų (spalio 2 d.) įspėja, kad po dviejų dienų baigiasi dalyvių registracija (kokių dalyvių? kokia registracija?); antrasis (spalio 25 d.) praneša, kad „ilgai lauktos“ „Paraštės“ pagaliau atėjo. („Paraštės“ – kasmetiniai rasyk.lt organizuojami skaitymai – aut. past.) Spalio 2 d. priminime – du įsidėmėtini dalykai: kad skaitovai „sudalyvaus mokymuose, kuriuos ves profesionalus dėstytojas“ ir kad paraiškoje „turi būti nurodytas <...> eilių skaitymo manieros apibūdinimas [...]“. Skelbimas taip pat informuoja, jog atranką į „Poezijos skaitymo turnyru“ vadinamą renginį perėjo 15 autorių. Deja, tarp jų – vos keletas įsidėmėtinų pavardžių. Tai rašytoja Sara Poisson, knygas išleidę jaunieji poetai Tomas Taškauskas ir Paulius Norvila, Rašykų administratorės Viktė Džiaugytė ir Viktorija Vosyliūtė. O muzika? Juk kitados per triukšmingas „Paraštes“ Mokytojų namų svetainėje sausakimšai salei grojo Domas ir Remis! (Domantas Razauskas ir Remigijus Audiejaitis – red. past.) „Renginio metu išgirsite S. Mykolaičio premijos laureatą Mindaugą Ancevičių.“ Aišku. Eime!
Deja, atėjęs į renginį supratau, jog Rašykų „dvasia“ (t. y. mentalitetas) per tą laiką, kol aš buvau atitrūkęs nuo svetainės realijų, matyt, patyrė dramatiškų virsmų ir... galbūt pasiekė pabaigą, nes šiais metais žmonių susirinko pastebimai mažiau nei pernai ar užpernai. „Senųjų“ rašykų – tų, kurie ištvėrė tinklalapyje tiek kiek aš arba ilgiau – „Paraštėse“ apskritai atpažinau vos du. Kad ir kas ką sakytų, ši statistika tiesiog verčia pripažinti, kad rasyk.lt nūn yra marginalinis reiškinys – pamanykite, virtuali bendruomenė, o aptariamame renginyje susirinko ne daugiau kaip šimtas žmonių (prieš pabaigą suskaičiavau 60)! Natūraliai kilo klausimas, ar apskritai tokį renginį verta nušviesti. Na, bet suvokdamas, kad daugybė renginių Vilniuje man atrodo nenušviestini, nusprendžiau leistis į kompromisus (gal iš tikrųjų renginys – puikus?), juolab kad pasirodžiau salėje kiek pavėlavęs – viena dalyvė jau tyliai skaitė savo eilėraščius. Jos nebuvo girdėti. Kiek vėliau iš Mokytojų namų kiemelio pasigirdusi garsi muzika dar pablogino situaciją. Be to, turint galvoje, kokia neįstabi yra Vilniaus Mokytojų namų Mažosios salės akustika, mažų mažiausiai beviltiškas atrodė organizatorių sumanymas išsiversti be jokių mikrofonų... Bet kam, tiesą sakant, ta garso kokybė? Visgi nereikėtų išmesti iš galvos fakto, kad daugumos dalyvių eilėraštėliai bylojo apie gėleles ir saulytes... Nors čia gal nėra toks intriguojantis dalykas – puikios grafomanijos galima pasiklausyti ir LRS per naktinius Poezijos pavasario skaitymus. Labiau linksmino turnyro dalyviams jau kelinti metai keliamas reikalavimas į poezijos skaitymus įtraukti vaidybos elementų. Tai ir skaitymo raiškumas, kad ir kaip jis būtų suprantamas, ir sąlyga deklamuojant atlikti komisijos užduotus veiksmus (pvz., S. Poisson teko pataisyti paveikslą). Prieš renginį Paulius Ignatavičius vedė vaidybos seminarą, kurio metu mokė dalyvius, kaip įsijausti į menamus daiktus (kažkokie pratimai), individualiai konsultavo. (Bent T. Taškauskas sakė, kad konsultacijos „buvusios naudingos“). Iš tiesų scenoje jie vaidino. S. Poisson melodramatišku balsu deklamavo lėtą ditirambą, pakeliui pataisydama ant sienos kabojusį paveikslą. V. Vosyliūtė dramatiškai išnešė kėdę. Žvelgdamas į jų kančias (kelios dalyvės prisipažino, kad eidamos į sceną jos labai jaudinosi), troškau jiems visiems pasakyti, jog laida „Vidurnakčio lyrika“, kurioje aktoriai niuansuotais ir virkdančiais balsais skaito poetų eiles, yra siaubingai prasta, kad apskritai geriausia eilėraštį skaityti tolygiu balsu, nes pati eilėraščio metrika priešinasi manieringumui ir patosui. Pakenčiamai skaitė gal tik T. Taškauskas ir būtent todėl, kad nevaidino. Dėl tos pačios priežasties neblogą įspūdį paliko V. Džiaugytės skaitymas. Skaitovams plušant scenoje, nežinomi piktavaliai klastingai paleido per žiūrovų rankas degančią kapinių žvakę. Apie padėtį, kurioje šiuo metu turbūt atsidūrusi visa Rašykų bendruomenė, turėjęs simbolizuoti Vėlinių atributas vis dėlto sukėlė daugiau juoko negu apmąstymų. Vienaip ar kitaip, poetai baigė deklamuoti savo eiles, paliko ramybėje paveikslus, ir stojo pertrauka, kurios metu komisija nusprendė, kas iš jų vertas tęsti „kovą“ antrame ture. Sėkmė šypsojosi V. Džiaugytei, ekspresyviajai V. Vosyliūtei, S. Poisson, T. Taškauskui. Beje, pastarasis vėliau tapo ir renginio „Paraštės’08“ nugalėtoju, jam įteiktas ir publikos simpatijų prizas.
Žinoma, komisijos paskelbtų rezultatų objektyvumu abejoti neverta – be tų keturių finalininkų tikrai nebuvo daugiau nė vieno skaitovo, kuris turėtų teisę jaustis nuskriaustas ir apviltas. Saulutės jų eilėraščiuose dar nepakankamai kaitrios, o gėlytės – per mažai prasiskleidusios, dar sudrėkusios priešaušrio rasose... Tačiau neįmanoma nepaminėti komisijos sudėties. Susilaikydamas nuo visokeriopų komentarų tiesiog išvardysiu komisijos narius ir jų nuopelnus: Sigrida Rupšytė (jauna poetė ir prozininkė, anksčiau jos kūryba publikuota „Nemune“); Ernestas Noreika, rasyk.lt žinomas pseudonimu „Lėlininkas“, jis yra ir hip hopo atlikėjas, o jo tekstai – lėtai banguojanti ritmiška poezija su sunkiais barokiškais įvaizdžiais; rasyk.lt administratorius Gediminas Jucevičius (nick’as „Van“); Darius Jurevičius (Rašykuose „DJ“); lietuvių kalbos mokytoja-metodininkė Danguolė Katinaitė-Kapočienė, išleidusi poezijos knygą (galbūt nevienintelę) „Akmenėjantys paukščių takai“ (leidykla „Atkula“, 2007)... Taip, ir man pasirodė, kad čia trūksta žadėtųjų poetų profesionalų: esant tokiam anonsui įsivaizduoji kokį nors sunkiasvorį Aidą Marčėną, ne kitaip. Et. Anot V. Džiaugytės, jiems skambinta. Ir A. Marčėnui, ir V. Rudžianskui, ir Eugenijui Ališankai. Kai kurie nekėlė ragelio, kai kurie negalėjo atvykti. Galbūt to buvo imtasi per vėlai. O gal literatūros bendruomenė į Rašykus žiūri iš aukšto? Gal ir žiūri, ką aš žinau? Kita vertus, gana nesunku nutuokti, kaip į juos žiūrės S. Poisson po to, kai jos eilėraščių vos neatmetė kaip netinkamų „Paraštėms Garsiai“ dėl to, kad jie parašyti verlibru – esą yra ne poezija, bet proza!
Ką gi, Rašykai tokie... Tik ar neatsitiko taip, kad neišlaikę egzamino, kurį tinklalapiui rasyk.lt iškėlė bent šioks toks literatūros bendruomenės dėmesys, jie nuleido rankas ir – ar tik nesupanašėjo su „Žalia žole“, į kurią kažkada žiūrėjo iš aukšto?
Nemunas
2008 m. spalis