Tokiu pavadinimu rugsėjo 19 ir 20 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė konferencija, kurios viena iš organizatorių yra ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Pirmoji konferencijos diena buvo skirta plenariniams pranešimams, antrąją dieną konferencijos dalyviai trijose sekcijose svarstė kalbos politikos reikalus, kalbos ugdymą mokymo ir studijų procesuose, aptarė daugiakalbystės aspektus.
Konferencijoje „Gimtosios kalbos politika: mokykla, visuomenė, valstybė“ jos dalyviai diskutavo apie daugiakalbiškumo grėsmes Europai. O kartu ir galimybę, kad didesnės kalbos užgoš mažesnes. Būtent lietuvių kalbos raida ir išsaugojimas, anot pranešėjų, gali priklausyti nuo protingo skolinių vartojimo, mūsų kalbą gelbsti ir tarptautinis jos, kaip vienos iš oficialių Europos Sąjungos kalbų, statusas.
Anot prof. rr. Gerhardo Stickelio, kiekviena Europos valstybė turėtų jausti atsakomybę už savo kalbą. Derėtų nepamiršti ir to, kad be savo kalbos reikėtų gerai mokėti dar kelias, bet kartu įvertinti faktą, kad daugiakalbiškumas nėra tik anglų kalbos mokėjimas ir naudojimas, daugiakalbiškumui reikia įvairių kalbų mokėjimo. Anot mokslininko, anglų kalba pradeda kenkti kalbų įvairovei, nes ji suprantama kaip vienintelė galima ir oficialiu, ir buitiniu lygmeniu.
„Vilnius paskutiniu metu tapo tarptautine meka. Pasekmes galima matyti viešbučių pavadinimuose (Baltman, Shakespeare)“, - teigė dr. Gabrielle Hogan-Brun. Mokslininkė įsitikinusi, kad anglų kalbos įsigalėjimą Lietuvoje galima pamatyti ne tik įstaigų pavadinimuose.
Jonas Morkus įsistikinęs, kad daugiakalbystė yra natūrali ateities politinių projektų dalis.
„Nuo XIX a. istorinės kalbotyros kūrėjai ir pasiekėjai gėrėjosi lietuvių kaip gyvąja kalba, išlaikusia daugiau archajiškų formų negu bet kuri kita indaeuropiečių kalboje. Šiandien nerasi šalies pristatymo, kuriame nebūtų akcentuojamas kalbos archajiškumas kaip savotiškas prekės ženklas. Tačiau dabar perspektvyiu kalbos ženklu galėtų tapti lietuvių kalbos tarptautinis statusas“, - savo skaitytame pranešime Seime vykusioje konferencijoje pabrėžė J. Morkus. Anot J. Morkaus, kartais verčiant oficialiuosius politinius dokumentus pritrūkstama lietuviškų atitkmenų. Konferencijoje jis iškėlė ir kitą problemą – ES tekstų versija turi ne tik politinę reikšmę. „Be techninių tekstų ir terminų neatsiras žinių visuomenė, nes žinias visada lydi kalbinė išraiška“, - įsitikinęs J. Morkus. Tad vertimas tampa būdų perkelti į visuomenę naujas sąvokas ir idėjas, o tai daro įtaką ir administraciniam kalbos stiliui, jo kaitai.
Šis kalbos terminų perkėlimas į visuomenę iš ES aktų neatsiejamas nuo kalbos politikos Lietuvoje. Nes naujoves diegia ir perduoda tokie žmones, kokius suformavo situacija Lietuvoje: dėmesys kalbai, kitų kalbų mokymas, kalbų profesijų prestižas, terminologijos darbo intensyvumas šalies institucijose.
M. Martinaitis pastebėjo, kad lietuvių mokslo, meno, politikos ir verslo žodynai pučiasi ir dėl pačios lietuvių kalbos ypatybių. „Atviros visuomenės kalba nuolat kinta. Dinamiškos, gyvybingos visuomenės asimiliuoja gana daug svetimžodžių. Dabartinio internetinio žodyno daugelis reikšmių būtų visai nesuprantamos K. Donelaičio būrui, Vaižgantui, Maironiui“, - savo pranešime teigė M. Martinaitis.
Anot poeto, kalbos raidą galime vertinti dvejopai: kaip globalinių procesų atneštą degradaciją ir įžvelgdami kalbos turtėjimą, kai yra priimama ir asimiliuojama daugybė naujų žodžių.
„Kalba, papildoma skoliniais, kartu nuo abstraktėja. Kyla klausimas, ar nevyksta globalinis kalbų supanašėjimas ar net susiliejmas tam tikrame aptrakčiame, bendrame lygmenyje?“, - klausė M. Martinaitis.
Poetas pabrėžė ir tai, kad jaunimo „mobiliakų“ kalba, kurią galima vadinti postmodernistiniu žargonu, persimeta ir į šnekamąją kalbą, ir į rašytinius tekstus žiniaskalidoje bei grožinėje literatūroje.
Anot M. Martinaičio galvodami apie lietuvių kalbos išsaugojimą, pirmiausia nesugebame valdyti įvairių globalinių įtakų, o viduje iki šiol nepasirūpinome net kompiuterinės kalbos kultūros ugdymu.
„Jau susiduriame su nelauktu reiškiniu, kai baigęs vidurinę mokyklą žmogus nesuvokia ir net neperskaito ar nenori skaityti rišlaus literatūrinio teksto. Ar, skirtingai nuo kitų šalių, neprarandame savo kalbinės klasikos, kurioje išsiraizgiusios mūsų kalbos ir kalbinės vaizduotės šaknys?“, - nerimauja M. Martinaitis.
Pasak M. Martinaičio, Lietuvoje, įsigalint komercijai, visa mūsų viešoji erdvė užpildoma agresyviais žodiniais ženklais, kada nereikia nei kalbėti, nei įsivaizduoti, nei suprasti.
Jomilė Juškaitė
lrt.lt
2008.09.22