gintalas_petras_einu_namo Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Petras P. Gintalas gimė 1983 m. gruodžio 28 d. Telšiuose. 2002 m. baigė Telšių Žemaitės gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto informologijos specialybę. 2002 m. rugpjūčio 16 d. nuskendo jūroje. Kas slypi tarp šykščių jaunuolio biografijos eilučių? Ką kalba jo kūryba?
Humanitarinio profilio Telšių Žemaitės gimnazijoje Petras mokėsi paskutiniuosius dvejus metus, buvo aktyvus gimnazijos laikraščio „6 žaros“ bendradarbis, – ten spausdino savo eilėraščių, eseistikos. Kompiuterio laikmenoje likęs pavadinimas „Straipsnis laikraščiui“. Petro eilėraščių išspausdinta ir gimnazijos poezijos almanache „Poezijos pavasarėlis-2002“ („Nekarpau vynuogėms kojų“, „Angelai sargai nedrybso danguj“). Tėvas, dailininkas Petras Gintalas, pateikęs sūnaus kūrinių, patvirtino ankstyvus literatūrinius jo sugebėjimus, skatinimus rašyti. Telšiuose gyvenantis poetas Vytautas Stulpinas jau po Petro mirties parengė dvi publikacijas – Telšių apskrities laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“ (2003 07 15) ir kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (2004 02 27). Deja, į šias publikacijas ir į savaitraštį „Nemunas“ (2007 07 24–30) pateko svetimų eilėraščių (yra pagrindo manyti, kad tai pluoštas Vaido Baranausko kūrinių, buvusių Petro kompiuterio laikmenoje).
Pristatydamas Petro P. Gintalo eilėraščius, V. Stulpinas rašė: „Pamenu, per Poezijos pavasario valandėlę Vytauto Mačernio klasėje gyriau Petro Gintalo eilėraščius. Jie nustebino originalumu, tikra poetine ekspresija, savitomis pasaulio įžvalgomis. Ir kalbėjau, kad tokie ieškojimai turi ateitį – juose neradau pradedančiųjų literatų kūrybai būdingų „gražumų“ bei stereotipų. Liko (kaip sunku rašyti šį žodį) pluoštas prozos bandymų, o eilėraščiai artimiausiu metu tikriausiai susiklostys į knygą. Jie, be abejo, to verti. Kaip ir dienoraščiai, sklidini jaunatviško maksimalistinio siekio pažinti save ir paradoksalią, amžinai mįslingą tikrovę.“
Eilėraščiai – gyva jaunuolio reakcija į šiuolaikinį pasaulį, kur „sumenkinta tiesa“, devalvuotos vertybės. „Apkabinę kryžių ir butelį / Pavargusiom akim / Žiūrim į žmones“ – fiksavo savo kartos nuotaikas. Tėvynė nebe ginama, o pavaroma („Laikrodis eina...“). Susimaišius gėriui ir blogiui, atrodo, kad ir angelai sargai nebeturi aukštesnių intencijų, ta pati degradacija kaip žemėje, taip ir danguje (siurrealistinė eilėraščio „Angelai sargai nedrybso danguj“ poetika). Adomo palikuonis nebemato pirmykščio tyrumo: „Nešvarūs obuoliai / Nešvarios rankos“. Aliuzijos į naujuosius politikus („Nulaužtas“, „Statistika“), sarkastiškas stalinizmo, KGB sistemos vertinimas („Kalnas“ (,Kai užlipo ant kalno...‘), „Apie siurbėles“) – socialiai jautraus jaunuolio reakcijos, ankstyva visuotinumo pajauta.
Bene labiausiai P. P. Gintalui rūpėjo gyvenimo prasmės tema, individo savastis ir jos praradimas. „Kartą kažkas pasakė: Gyvenimo prasmė – gyventi“, ši tezė kartojama absurdo poetika parašytame prozos etiude „15 bepročių“. Tyrinėja prigimtį („koks tu esi“) ir (ne)galimybę keistis, ilgisi tikro gyvenimo. Idealistas bijo degraduoti, gyventi „be prasmės ir reikšmės“. „Ar teko pamesti viltį...“ – svarsto „Vilties linijos“ – savižudybių prevencijos tarnybos – konsultantas. Petras ne vieną naktį praleido prie „Vilties linijos“ telefono, drąsindamas pristigusius jėgų gyventi. Savanoris pažino gyvybės trapumą, mažo ir silpno vertę. Rezonavo ir savo, ir kitų išgyvenimus: „Taip noris verkt name, kuriame niekas negyvena. Kai matai kažką besidalijant džiaugsmu, rodos, išgyveni, rodos, esi toks sumautas jautuoklis“.
Kaip ir bendraamžiai, svajojo, ilgėjosi meilės, dalinosi laiškais, moksleiviškais džiaugsmais ir skausmais. Draugystė geriausiai gali atgaivinti „išsekusį protą“, pabudinti „užtemusią sielą“. Eilėraštis „Ieva“ skirtas mergaitei, su kuria draugavo. Laiškuose, kaip galima spėti iš jos atsakymo, rašė ir apie savo vienatvę, įkyrias mintis išeiti. Petro netenkino vidutinybės, kareivio gyvenimas („Beprasmis, bereikšmis... eilinis“). Instinktyviai vengė to, kas įžemina, tempia į rutiną, purvą, buitį: „Visi apkaustyti / Protingi / Subalansuoti / Stabilizuoti“ (eil. „Dulkelės“). Reiklumas sau ir kitiems turi kūrybos ir laisvės konotaciją.
Petro P. Gintalo eilėraščiuose dažni bibliniai, kultūros ženklai: Adomas, Ieva, Abelis, Nojus, Ikaras, Jasonas... Matyt, neatsitiktinai literatūros referatui pasirinko temą „Meno, kultūros, istorijos įvaizdžiai Henriko Radausko poezijoje“. Ikaras Petrui – artimiausias, o skrydis, kelionė per dangų – dažnas kūrybos motyvas. Skrydis ir kritimas. „Ikaras 2000“ – skrydžio džiaugsmo nepatyręs, krentantis Ikaras. Prozos vaizdelyje „Smėlis ir dulkės“ piešiamas „kraupus skrydis“ – pralaimėjusiojo šuolis nuo stogo.
Kodėl būties aukštumos, kurios taip viliojo, rodėsi nepasiekiamos? „Truputį aukščiau / Kilstelėjęs sielą / Ilgai neišbūsi“ – sakoma eilėraštyje „Dulkelės“. Pasaulis per grubus atvirai sielai, nebijančiai pasirodyti silpnumo akimirką („Tyliai verkiu su saule“). Dualistiška asmenybė veržiasi į begalybę, bet neįveikia savo ribotumo. Nuovargio mintys – pradingti, būti ištrauktam iš šios egzistencijos. Juoda tamsa baugina, bet ir traukia, joje įžvelgia aklą šviesą. „Einu namo“ – suformuluoja pavadinimą ir visą eilėraštį užrašo didžiosiomis raidėmis. Anapusinę paslaptį, besiveriantį būties akivarą junta jūros gelmėje (eil. „Tiltas“). Būties anapusybę jautė be baimės, nes suvokė egzistuojant visa ko ryšį, mažo (niekelio) ir didelio, dalies ir visumos ryšį. „Niekada nemirs siela nemirtinga“ – skelbė eilėraščiu.
Daugelio eilėraščių kompozicija artima piešiniui; detalės, spalvinės dėmės dėliojamos iš viršaus žemyn, leksika ir kompozicija žymi kritimą („Kelionė“, „Kalnas“ (,Kalnas...‘), „Tvarkaraštis“, „Ruduo“: „Krentu aš / Ant savęs“). Kritimo genezė – ne nuopuolio, o vertybių problema. Ryškios opozicijos: rojus – pragaras, „baltas baltas sniegas“ – „juoda pilka rutinėlė“, gyvenimo prasmė – beprasmybė. Eilėraščiai fragmentiški, motyvai tik nužymėti, bet geriausiuose kūriniuose gausu išradingų vaizdų ir asociacijų jungčių, sukoncentruoto išgyvenimo („Ieva“, „Tiltas“, „Poeto miegelis“, „Angelai sargai nedrybso danguj“, „Nekarpau vynuogėms kojų“, „Dulkelės“, „Kalnas“ (,Kai užlipo ant kalno...‘)). Kas be ko, daugoka negrabių, kampuotų eilėraščių, tačiau jų „šukavimas“ pakenktų autentikai. Sudarant šį netradicinį rinkinį, norėta įdėti kuo daugiau išlikusių kūrinių.
Dienoraštis, rašytas nuo 2000 m. pavasario iki 2002 m. vasario vidurio, labai asmeniškas, atskleidžia slaptą jaunuolio išgyvenimų verpetą, sutirštintas emocijas. Nuotaikų kaita kartais itin permaininga, rodos, nėra pagrindo tokiam jų svyravimui. Kaip ir būdinga paaugliams, šiurkštumą adresavo šeimai. Poezija – kas kita, ji buvo aukštesniųjų vertybių sritis, ten FUCK leksika nesišvaistyta. Dienoraštis atliko ir psichoterapijos funkcijas, padėdavo atgauti pusiausvyrą, o skubiai užfiksuotos emocijos vėliau rasdavo literatūrinę formą.
Visais žanrais Petras P. Gintalas kalbėjo apie vertybes, gyvenimo prasmę. „Žiaurumo ir agresijos pojūtis lydi visur <...> nejaugi pagarba, pagalba, tiesiog supratimas ir neapykantos nerodymas kitam yra problemiški ir negalimi dalykai normalioje visuomenėje? <...> kiekvienas žmogus kiekvieną dieną išgyvena kovą dėl savo savigarbos. Jautiesi varžtu, visuomenės sraigtu, prikaustytas ir nebejaučiantis laisvės.“ (Iš straipsnelio „Pasauli, didelis ir mažas, iš kur žiaurumą tu semi?“)
„Vilties linijos“ konsultantai atsisveikindami rašė: „Nors pragyvenai tik 18 vasarų, Tavo pamokymuose susikaupdavo Tavo sielos stiprybė, protingo žodžio aštrumas ir taiklumas. Tai mažai kam pavyksta... Tu pranokai savo metus... Mūsų prisiminimuose išliksi jaunu, veikliu žmogumi. Daugelį mūsų žavėjo Tavo sugebėjimas perprasti technologijas, labai dažnai prašydavome Tavo pagalbos. Ir jos sulaukdavome, nors Tau laikas buvo labai brangus – Tu tarsi skubėjai gyventi...“
Liko nuotrauka su saulės nušviesta Ikaro šypsena.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.