Iš Alvito istorijos

 

Knygnešio J. Varevičiaus brolis Jonas su žmona Joana sėdi vežime, 1918 m. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių       Alvitas – nedidelis miestelis, bažnytkaimis, esantis visai šalia Vilkaviškio, jo plento su Virbaliu sankirtoje, prie gražaus Alvito ežero ir Širvintos upės, apie 11 kilometrų nuo buvusios Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos) sienos. Apie jį jau ne kartą rašiau ir išeivijos („Draugas”, „Tėviškės žiburiai”), ir Lietuvos (žurnalas „Mokslas ir gyvenimas”) spaudoje – apie jo įdomią, garbingą praeitį, žymius iš jo kilusius žmones, atstatomą, karo metu sugriautą bažnyčią ir kt.

 

Šį kartą norėčiau atskleisti naują, praktiškai beveik nežinomą, tačiau labai reikšmingą Alvito praeities puslapį, susijusį su lietuviškos spaudos draudimo laikmečiu, apimančiu, kaip žinome, 1864–1904 metus. 40 metų Lietuvoje buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis, 40 metų carinės Rusijos valdžia vykdė žiaurią mūsų tautos rusinimo politiką, galėjusią atvesti Lietuvą prie tautos išnykimo ribos. Tačiau į kovą su okupanto užmačiomis pakilo visa tauta, gindama savo brangiausią turtą – kalbą, be kurios negali būti nei kultūros, nei tautinio sąmoningumo, nei pačios tautos. Taip spaudos draudimo laikmetis virto atkaklaus, ryžtingo ir bekompromisinio pasipriešinimo rusiškajam okupantui laikotarpiu, per kurį Lietuva svetimam žodžiui atsakė savu, lietuvišku žodžiu, o uždrausta lietuviška knyga ir spauda lotyniškais rašmenimis tapo vieninteliu, bet labai galingu mūsų tautos ginklu prieš carinės administracijos „kirilicą” ir „graždanką” – rusišką raidyną, kurį žmonės netrukus pavadino tiesiog „kirvukais”. Šie „kirvukai” turėjo, kaip rašė 1896 metų „Varpas”, „užbaigti tai, ką pradėjo rusų kardas”. Didelis jų įvedimo į lietuvišką spaudą šalininkas ir vykdytojas buvo labai valdžios remiamas, reakcingas slavofilas bei rusifikatorius, akademikas A. Hilferdingas (1831–1972), tačiau jo antilietuvišką iniciatyvą mūsų tauta suprato ne tik kaip grėsmę savo kalbai, bet ir kaip stačiatikybės pasikėsinimą į katalikybę. Tokio dvigubo pavojaus akivaizdoje Lietuva – maža, bet stipri savo dvasia bei pasiryžimu nugalėti ir išlikti – stojo į sunkią kovą su didele ir galinga Rusijos imperija, gindama savąjį žodį ir tikėjimą. Ši lietuviško žodžio kova su rusiškuoju, „kirvuku”, trukusi ištisus 40 metų, sukėlė nepaprastai didelę tautinio sąmoningumo pakilimo bangą. Jos dėka atsiranda pirmieji mūsų knygnešiai (vėliau – ir daraktoriai), o jų judėjimas netrukus apima visą Lietuvą.

 

Ilgainiui, maždaug 1870 metų pabaigoje – 1880 metų pradžioje, įvairiose Lietuvos vietose pradedama burtis į pirmąsias knygnešių organizacijas, kurioms vadovavo ir kurių nemažą narių dalį sudarė kunigai kaip labiausiai apsišvietęs visuomenės luomas. Marijampolės apskrityje susibūrė net kelios organizacijos, žymiausios buvo „Sietynas” (jai priklausė 70 narių) ir „Artojų draugija” (13–48 nariai, tarp jų ir prie Alvito gyvenęs knygnešys Vitkauskas), mažesnės – „Spindulys” ir kelios bevardės.

 

Tačiau kaip rodo išlikę dokumentai, knygnešių judėjimas geriausią dirvą sau rado visų pirma mažuose miesteliuose (bažnytkaimiuose) bei kaimuose, nes net 87 procentus knygnešių sudarė bežemiai ir mažažemiai valstiečiai (ne vienas jų buvo ir mažaraštis), smulkūs prekybininkai (taip vadinami paupariai), keliaujantys amatininkai, smulkių religinių kulto daiktų (devocionalijų) pardavėjai-škaplierninkai, knygnešiai, zakristijonai, davatkos ir pan. Šie paprasti žmonės, „vyžoti nabagai”, kaip juos vadino K. Donelaitis, puikiai suvokė rašytinio žodžio svarbą ir nesavanaudiškos meilės savo kalbai bei tikėjimui vedami, per Rusijos – Vokietijos sieną nelegaliai gabeno Mažojoje Lietuvoje (į kurią spaudos draudimo metais persikėlė visų lietuviškų leidinių darbas) ar JAV išleistą lietuvišką spaudą, platino ją ir skatino tautoje poreikį skaityti gimtąja kalba.

 

Ar ne juos reikėtų laikyti pirmaisiais mūsų savanoriais ir kovotojais prieš carinę imperiją už Lietuvos išlikimą ir jos nepriklausomybę? Tarsi patvirtindamas šią mintį, labai teisingai rašė kunigas J. Kasperavičius (1865–1933), pats, beje, irgi buvęs knygnešiu: „Nepriklausomybės atstatymo darbas prasidėjo ne nuo 1918, bet nuo knygnešių laikų. Anų laikų kovotojai su knygų ryšuliais ant kupros pirmieji pradėjo ruošti dirvą nepriklausomybei.” Jie visi rizikavo savo gyvybe, turtu, ne vienas žuvo, buvo įkalintas ar ištremtas į Sibirą (knygnešių veiklos pavojus, kupiną įtampos ir nerimo atmosferą labai puikiai perteikia mūsų žinomas rašytojas L. Dovydėnas savo knygoje „Jaujos pasakos”, šiai temai skirta ir P. Mašioto knyga „Kai knygas draudė”). Ar ne jų dėka, pasak mūsų rašytojo – mistiko, poeto ir kritiko J. A. Herbačiausko (1876–1944), ši „spaudos draudimo kova pasibaigė lietuviškojo Dovydo pergale prieš rusiškąjį Galijotą?”

 

Taip, knygnešiai buvo netikėtai gimęs ir labai unikalus mūsų visuomenės luomas, kurio veiklą ne vienas istorikas vadina „įvykiu, vieninteliu visų tautų istorijoje”. Šis luomas savaip vėl atgimė tada, kai sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo platinama „Katalikų bažnyčios kronika” ir kiti draudžiami leidiniai. Pridursiu, kad pirmieji knygnešiai veikė ne tik Lietuvoje, kurioje ilgainiui nebeliko nė vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur negalėtum gauti draudžiamų knygų, jie nešė lietuvišką žodį ir Latvijos, Estijos, Sankt Peterburgo, Maskvos, Odesos lietuviams, kartais pasiekdami ir labai tolimas imperijos gubernijų vietas. Beje, kaip rašo Lietuvos enciklopedija, mūsų knygnešiai „padėjo ir kitų tautų nacionaliniams ir socialiniams judėjimams – į Latgalą gabeno M. Lietuvoje leidžiamą draudžiamąją latvišką spaudą latviams, o lenkams ir net patiems rusams – draudžiamą antivyriausybinę literatūrą”.

 

* * *

 

Kartu su knygnešiais atsirado ir taip vadinami daraktoriai – spaudos draudimo metu Lietuvos valstiečių slapta steigtų ir išlaikytų kaimo mokyklų mokytojai. Dauguma jų buvo savamoksliai ar tik baigę pradžios mokyklą. Saugumo sumetimais jie su mokiniais rinkdavosi tai vienoje, tai kitoje valstiečio pirkioje. Taip kilnodamiesi mokė vaikus lietuviškai skaityti, rašyti ir truputį skaičiuoti, už mokslą imdami po 10 kapeikų per savaitę nuo kiekvieno mokinio. Mokslas paprastai trukdavo nuo Visų Šventųjų iki šv. Velykų. Pažymėtina, kad nuo 1871 m. carinė administracija už „daraktoriavimą” baudė didelėmis piniginėmis baudomis ar 3 mėnesių areštu (daraktoriais dirbo mūsų švietėjai G. Petkevičaitė–Bitė, P. Višinskis, J. Biliūnas ir kt.), tačiau nepaisant visų šių prievartos priemonių, tiek knygnešiai, tiek daraktoriai tęsė savo veiklą per visą spaudos draudimo laikotarpį, kurį būtų galima pavadinti „knygnešių ir daraktorių gadyne”.

 

Šioje gadynėje labai aktyviai veikė ir mūsų mažasis Alvitas, parodęs didelį tautinį sąmoningumą, davęs nemažai knygnešių ir daraktorių. Šiandieną neįmanoma nustatyti jų tikslaus skaičiaus. Ateities tyrinėtojai, manau, atras naujų pavardžių ir jų veiklos faktų, tačiau ir tų, kurie šiuo metu yra žinomi, susidaro net keliasdešimt. Žinoma, ne visi jie buvo kilę iš paties Alvito, nemažą jų dalį sudarė ir aplinkinių kaimų bei vienkiemių (dvarų) gyventojai, tačiau visų jų veikla buvo pirmiausiai susijusi su Alvitu, visi jie priklauso jo istorijai. Pažymėtina, kad tarp jų pasitaikė ir vienas kitas knygnešys, kurio kilmė nesusijusi su Alvitu ir jo parapija, patekęs į jo istoriją tik kaip švietėjas, aprūpindavęs šį miestelį lietuviška spauda. Paminėsiu, nors ir trumpai, juos visus – pavardes, veiklos vietas, susijusias su Alvitu, biografijos faktus ir t. t. Tikiuosi, jog išeivijos alvitiškiams ne viena pavardė bus kur nors girdėta, o kai kurie net atras tarp jų ir giminystės ryšį.

 

Sederevičius, Martynas (1829–1907) – kunigas, lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, seniausias knygnešys Alvite, kuriame 1858–1863 m. jis buvo vikaras. Ragino žmones mokyti savo vaikus lietuviškai, surasdavo daraktorius ir pats daraktoriavo, išleido apie 30 knygelių ir maldaknygių lietuvių kalba, kurį laiką knygnešiavo ir ne vieną būsimą žymų knygnešį įtraukė į šią veiklą.

 

Kitos pavardės pateikiamos kiek įmanoma prisilaikant chronologinės tvarkos:

 

Tepliušis Andrius – vienas pirmųjų Suvalkijos knygnešių. Apie jį žinoma tik tiek, kad priklausė tretininkams, gyveno Alvite ir jo parapijoje platino lietuvišką spaudą. Susektas 1869–1870 m., pabėgo į Ameriką, dirbo anglių kasykloje, dalyvavo Amerikos lietuvių visuomeninių organizacijų veikloje.

 

Sigmundas, Motiejus (gimęs apie 1828 m. Unijos dvare, vad. „Pyragynė”, netoli Alvito) – dvarininko tarnas, knygnešys. 1892.03.22 Virbalio muitinėje iš jo buvo atimtos 4 lietuviškos knygos, atsipirko 1 rb. bauda.

 

Bačinskienė, Magdalena (g. apie 1833 m.), gyveno Versnupių dvare prie Alvito. Valstietė, knygnešė, 1888 m. sulaikyta Virbalyje, buvo rastos ir atimtos 24 lietuviškos knygos. Nubausta 15 rb. bauda.

 

Būčys, Pranciškus (1849–1925) – kunigas, lietuviškos spaudos platintojas ir rėmėjas. Baigęs Seinų kunigų seminariją tarnavo vikaru Alvite, subūrė didelį patikimų knygnešių ir spaudos platintojų tinklą, čia ypač veikli buvo Endzelytė. Pirmas pradėjo platinti religinius paveikslėlius su lietuviškomis maldelėmis.

 

Žičkus, Tomas (g. 1844 m. Simanėliškiuose, prie Alvito, mirė 1929 m.) – pedagogas, aušrininkas, poetas, knygnešys. Mokytojavo įvairiose Lietuvos vietovėse, puoselėjo lietuvybę, įrodinėdamas, kad „graždanka” netinka lietuvių kalbai. Bendradarbiavo su knygnešiu A. Grinevičiumi, padėjo jam platinti lietuviškus leidinius, gaudavo „Aušrą”, kurioje spausdino savo nedidelius kūrinėlius. Ne kartą buvo paminėtas įvairioje lietuviškoje spaudoje.

 

Staugaitis, Lukas (1838–1913 m.) – kunigas, knygnešys. Baigė Seinų kunigų seminariją, 1881–1893 m. – vikaras Alvite, artimas M. Sederevičiaus bendradarbis, daug prisidėjo (darbu ir pinigais) prie lietuviškų knygų leidimo ir platinimo. Ne kartą paminėtas įvairioje lietuviškoje spaudoje („Tiesos kelias”, 1933 m., Nr. 11, „Zanavykija” 1979 m., t. 2).

 

Arminas-Trupinėlis, Petras (1853–1885 m.) – mokytojas, žinomas poetas, vertėjas, knygnešys. 1871 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją kurį laiką mokytojavo Alvite, čia gaudavo ir platino lietuvišką laikraštį „Keleivis”, vėliau – ir „Aušrą”.

 

Bradūnas, Jurgis – pauparis, knygnešys. Gyveno Alvite, čia 1885 m. buvo sulaikytas pardavinėjantis lietuvišką spaudą, prarado 30 knygų. Aprūpindavo lietuviškais leidiniais ir kitus žinomus knygnešius (J. Kaluškevičių ir kt.)

 

Alkevičius, Kazys (g. apie 1867 m.) – valstietis, knygnešys. Su Alvitu susijęs tik tiek, kad netoli jo 1890 m. sausio 10 d. rytą, pasienyje buvo sulaikytas su 13 lietuviškų religinių knygų ir perduotas teismui.

 

Aušrota, Jurgis (1860 – po 1943) – valstietis, knygnešys. Gyveno Boblaukio km., šalia Alvito. Nuo 1883 m. pradėjo platinti lietuvišką spaudą, ją pats nešdavo (po 10–15, dažniausiai religinio turinio knygelių, laikraščių ir pan.) iš M. Lietuvos, bendradarbiavo su kitais knygnešiais. Kasmet išplatindavo po 100–120 egz. leidinių – ne tik Alvite, bet ir kituose valsčiuose. Ne kartą buvo įskųstas, suimtas. Darbavosi apie 20 metų. Nuo 1931.12.01 gaudavo 30 Lt valstybinę knygnešio pensiją.

 

Radušis, Antanas (1848–1918 m.) – kunigas, knygnešys. Jau Seinų kunigų seminarijoje platino lietuviškas knygas, vėliau visur, kur tik kunigavo (1878 m. – Alvito vikaras), rūpinosi lietuviškos spaudos reikalais, uoliai talkininkavo M. Sederevičiui, buvo „Varpo” leidimo komiteto narys. Ne kartą paminėtas spaudoje.

 

Mickevičius, Antanas (g. 1850 m. Čyčkų km. prie Alvito) – knygnešys, daraktorius. Dėl silpno regėjimo nebaigė Marijampolės gimnazijos, grįžo į Čyčkus, kur slapta mokė apylinkės vaikus. Iš M. Lietuvos gabendavo įvairias mokslo knygas. Buvo įskųstas, suimtas, bet tremties išvengė. Paminėtas Br. Kviklio „Mūsų Lietuva” 3-čiame tome.

 

Urbonavičius, Jurgis (1844–1907 m.) – kunigas, lietuviškos spaudos (daugiausiai maldaknygių ir giesmynų) platintojas ir organizatorius. Susirgęs nuo 1904 m. gyveno Alvite.

 

Urbaitytė, Ona, pravarde „Muzikančiūtė” (g. apie 1859 – po 1931 m.) – vienuolė davatka, knygnešė. Lietuvišką spaudą platinti pradėjo kunigo M. Sederevičiaus paskatinta ir apie 20 metų labai uoliai knygnešiavo. Leidinius nešiojo po įvairias parapijas, užnešdavo juos ir į Alvitą kunigui J. Karužai. Ne kartą pati buvo nuvykusi į Tilžę, kur knygas pirkdavo už savo pinigus, dalį jų kartais išdalydavo ir veltui. Palaikė ryšius ir su kitais knygnešiais. Buvo suimta, kalinama. Nuo 1931.12.01 gavo 30 Lt valstybinę knygnešio pensiją.

 

Urbaitytė, Ieva (g. 1869 m.) – vienuolė, davatka, knygnešė, Onos Urbaitytės sesuo. Veikla, susijusi su knygnešyste, labai panaši į sesers veiklą – lietuvišką spaudą gabeno iš Tilžės, užnešdavo ją ir į Alvitą kunigui Karužai, rūpinosi jos slėpimu. 1904.04.08 Kauno geležinkelio stotyje buvo sulaikyta su 10-čia lietuviškų knygų.

 

Kudirkaitė-Akelienė, Uršulė (g. 1868 m. – po 1943 m.), – valstietė, knygnešė, Vinco Kudirkos sesuo. Gyveno Simanėliškių dvare, prie Alvito. 1894-1895 m. perduodavo savo brolio rankraščius ir kt. informaciją į Marijampolę K. Griniui, skolino pinigų jo paruoštoms lietuviškoms knygoms leisti. Nuo 1933.02.01 gaudavo 50 Lt valstybinę knygnešio pensiją.

 

Maslauskas, Petras (1846–1925 m. Alvite) – kunigas, knygnešys. Nuo 1891 m. – klebonas Alvite, čia platino lietuvišką spaudą, kurią gaudavo iš knygnešės P. Aleksaitės.

 

Majauskas, Jonas (g. apie 1852 m.) – valstietis, knygnešys. Gyveno Kumečių km., prie Alvito. 1901.04.30 kratos metu jo namuose buvo rasta lietuviškų maldaknygių ir kalendorių.

 

Šaukščius, Baltramiejus (g. apie 1855–1930 m. Kisiškių km., prie Alvito), knygnešys, juo tapo kunigų paskatintas. Spaudą platino ir pats, ir per pauparius. Daug kartų buvo suimtas, kratomas. Dirbo iki pat spaudos draudimo panaikinimo. „Lietuvos aidas” savo 1930 metų 44 nr. pažymėjo jo mirtį.

 

Maikauskas, Konstantinas (g. apie 1856 m.) – pauparis, knygnešys. Gyveno Virbalyje, spaudą apie 20 platino Vilkaviškyje ir jo apylinkėse, bendradarbiavo su kitais knygnešiais. 1887.04.17 važiuojant per Alvitą buvo sulaikytas su 212 lietuviškų maldaknygių. Ir vėliau ne kartą įkliuvo, buvo suimamas, kratomas, baudžiamas.

 

Šakalys, Juozas (g. apie 1867 m.) – valstietis, knygnešys. Gyveno Kumečių km. prie Alvito. 1903.08.31 pasienyje prie Skardupių kaimo buvo sulaikytas savo vežime vežantis 76 lietuviškus leidinius, tarp jų 50 naujausių „Varpo” egzempliorių. Areštuotas, bet už 500 rb. užstatą paleistas.

 

Endzelytė-Valinčienė („Zakristijanka”) Morta (g. 1854 m.) – knygnešė, nuo 16-os metų kun. M. Sederevičiaus paraginta apie 30 metų platino lietuvišką spaudą. Pati vykdavo į Tilžę, pirkdavo ir gabendavo spaudinius į Lietuvą, dažniausiai pristatydavo kunigams, tarp jų ir Pr. Būčiui į Alvitą. Palaikė ryšius su Žemaitijos knygnešiais, buvo žandarų sekama, suimta, bet sugebėjo pabėgti.

 

Kaluškevičius, Jonas (1862–1941) – valstietis, pauparis, knygnešys. Nuo 1883 m. kun. A. Grajausko paskatintas prekiavo ne tik devocionalijomis, bet ir apie 20 metų platino lietuvišką spaudą, kurią gaudavo įvairiose vietose bei Alvite iš J. Bradūno. 1937.04.01 jam buvo paskirta 20 Lt valstybinė knygnešio pensija.

 

Malinauskas, Donatas (1869–1942 m. tremtyje) – visuomenės veikėjas (signataras, Valst. tarybos narys), draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas. Gyvendamas Vilniuje priklausė 12 apaštalų draugijai, tvarkė jos lėšas, rūpinosi lietuviškos spaudos gabenimu į Vilnių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą apsigyveno Alvito dvare, iš kurio 1941.06.14 buvo ištremtas į Sibirą.

 

Slivinskas, Antanas (1855–1905 m.) – kunigas, knygnešių rėmėjas, apie 1890 m. buvo žandarų tardomas, įtariant jį lietuviškos spaudos platinimu. 1893 m. – vikaras Alvite, mirė Sintautuose.

 

Lukoševičius, Ambroziejus (1826–1893 m.) – kunigas, knygnešys. Baigęs seminariją kunigavo Alvite, kur talkininkavo vietiniams knygnešiams, nuveždamas jų pristatytą spaudą į kitas parapijas.

 

Riklikytė-Baltrušaitienė, Ona (1877–1969 m., Waterbury) – samdinė, knygnešė. Ištekėjusi už A. Baltrušaičio, įsitraukė į knygnešystę. Ne kartą pati ėjo į Tilžę, iš čia knygas pristatydavo į įvairias vietoves, tarp jų ir į Kisiniškių km. (prie Alvito) mokytojui V. Palukaičiui. 1900.05.25 buvo sulaikyta, kratoma ir nubausta 14 dienų areštu. Prieš antrąją sovietų okupaciją pasitraukė į Vokietiją. Paminėta (kartu su Baltrušaičiu) 1963 metų „Lietuvių dienos” nr. 5 straipsnyje „Žmonės iš spaudos draudimo gadynės”.

 

Šulinskas (1874–1909 m.) – pauparis, knygnešys. Draudžiamą spaudą platino Alvite ir kt. miesteliuose bei jų apylinkėse. Slėpdamasis nuo žandarų, 2 val. išbuvo ežero vandenyje, peršalo ir mirė. Jo anūko atsiminimus 1997 m. užrašė Vištytyje.

 

Vitkauskas, Viktoras (g. 1877 m.) – žemdirbys (agronomas), knygnešys, Marijampolės knygnešių „Artojų draugijos” narys. 1902 m. birželį jo namuose buvo užtikta lietuviškos spaudos, bet tremties pavyko išvengti. Gyveno Amerikoje, grįžęs 1930 m. apsigyveno Giedrių km. prie Alvito. Kaip tautos sąmonės žadintojui buvo paskirta 100 Lt valstybinė pensija, buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo pirmojo laipsnio medaliu.

 

Čitavičius, Vincentas (1870–1939 m.) – kunigas, knygnešys. Jau seminarijoje dalyvavo slaptoje lietuviško klierikų būrelio veikloje, draudžiamą spaudą gaudavo iš įvairių knygnešių (pvz., žinomo Seinų varpininko, gydytojo J. Kauko), pats ją platino atostogų metu tarp namiškių ir kaimynų, 1905 m. – vikaras Alvite.

 

Butkevičius, Liudvikas (g. 1881 m. Alvite) – mokytojas, knygnešys. Mokydamasis Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1902m., dalyvavo slapto lietuviško mokinių būrelio veikloje ir aktyviai platino lietuvišką spaudą, į kurią ir pats ne kartą rašė.

 

Stoškus, Antanas – knygnešys. Gyveno Vokiškėliuose, prie Vilkaviškio. Apie jį žinoma tik tiek, kad 1886.08.18 važiuojant per Alvitą jis buvo sulaikytas su 113 lietuviškų maldaknygių. Nuo tardymo pasislėpė, tačiau jo arklį su vežimu Virbalio muitinė pardavė iš varžytinių.

 

Aleksaitė, Petronėlė (1881–1939 m.) – siuvėja, knygnešė, jau nuo 17 metų pradėjo platinti lietuvišką spaudą. Susipažinusi su žinomu knygnešiu J. Kancleriu, vežiojo jo parneštus leidinius į Alvitą kunigui P. Maslauskui, pati juos platino miestelio apylinkėje. Nuo 1933.04.01 jai skiriama 25 Lt valstybinė knygnešio pensija.

 

Povilaika, Motiejus – knygnešys, gyveno Čyčkų km prie Alvito. 1896.07.14 per kratą jo namuose buvo rastos ir atimtos 3 lietuviškos knygos ir 9 paveikslai su lietuviškais tekstais.

 

* * *

 

Tai kol kas visos Alvito ir su jo vardu susijusių knygnešių bei daraktorių pavardės, kurias man iš įvairių šaltinių pavyko surinkti. Žinant, kad 1882 m. Alvite gyveno tik 452 gyventojai – tai pakankami svarus indėlis į visos Lietuvos knygnešystės istoriją, rodantis didelį Alvito ir jo apylinkių gyventojų patriotinį aktyvumą bei jų tautinį sąmoningumą spaudos draudimo gadynėje. Neabejoju, kad būsimieji Alvito istorijos tyrinėtojai papildys ar patikslins šiame straipsnyje pateiktą informaciją naujomis knygnešių ir daraktorių pavardėmis.

 

Prisiminkime, kaip pirmosios 1918 metų nepriklausomos Lietuvos vyriausybė įvertino pasiaukojantį knygnešių ir daraktorių darbą. Straipsniai apie juos buvo spausdinami „Švietimo ministerijos žiniose” (juose randame ir alvitiškių pavardžių), apie juos įvairiomis progomis rašė ir rimti, dideli dienraščiai, ir smulkesni laikraščiai. Reikšmingus straipsnius, skirtus knygnešiams ir daraktoriams, savo laiku pateikė J. Tumas-Vaižgantas, V. Biržiška (išsamus straipsnis „Lietuvių golgota” išspausdintas leidinyje „Mūsų žinynas” 1921 m., Nr. 2), J. Stakauskas, o 1926–1928 m. žinomas kultūros istorikas, lietuvių visuomenės veikėjas, žurnalistas, rašytojas bei atsargos majoras Petras Ruseckas (g. 1883 m. – po 1944 m. Sibire) surinko, parengė ir Kaune išleido knygnešių atsiminimų ir jų amžininkų prisiminimų apie juos 2 tomų knygą „Knygnešys 1864–1904”. Parengtas spaudai 3 tomas bei visa jo medžiaga 1944 m. suėmus Rusecką, dingo ir iki šiol nerasta.

 

Baigdama šią istorinę apžvalgą apie tolimą Alvito praeitį, norėčiau pridurti, kad būsiu labai dėkinga visiems, o ypač gyvenantiems išeivijoje alvitiškiams, kurie savo pastabomis bei kita turima informacija papildytų šį mano bandymą atskleisti tolimos, dar labai mažai tyrinėtos ir mažai žinomos Alvito istorijos puslapį. Iš anksto nuoširdžiai dėkoju.

 

Lietuvių išeivijos dienraščio „Draugas“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

2009-07-18, 25