Agnė Žagrakalytė VISA TIESA APIE ALISĄ MELER       Žagrakalytė, Agnė. VISA TIESA APIE ALISĄ MELER. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Naują Agnės Žagrakalytės poezijos knygą „Visa tiesa apie Alisą Meler“ verta pradėti skaityti nuo paskutinio puslapio. Ypač patyrusiam skaitytojui, kuris, kūrinyje susidūręs su nežinoma pavarde, tuoj pat ima ieškoti paslaptingojo svetimkūnio kaip galimo reikšmingo interteksto. Prisipažinsiu, pamačiusi knygos pavadinimą, suglumau: Alisos Meler pavardė man nebuvo žinoma. Pamaniau, kad čia mano intelekto spragos, ką gi, teks pagūglinti, nusprendžiu. Bet vartyti knygą teko ne prie kompiuterio, tad pirmiausia žvilgtelėjau į galinį viršelį – ten visada galima rasti šiokios tokios informacijos. Neapsirikau. Tarsi atspėjusi skaitytojų mintis, poetė čia atkerta: „Nėra tokios Alisos Meler. (Netikit – pragūglinkit). Tad nėra ir jokios tiesos. Pasiusčiau, jeigu nežaisčiau.“

 

 

Nepasitikiu poetais, nepaisau ir Agnės ankstesniojo nuoširdaus ir energingojo 2003 m. „Išteku“ liudijimo. Tikrinu, tačiau „google“ paieška nurodo tik į kitas knygos interpretacijas. Taigi pasijutusi, kad su manim išties kažkas žaidžia, stengiuos nebesivelti į interpretacijų tinklą ir tęsiu Alisos paieškas ten, kur buvau pradėjusi.

 

Imu tyrinėti ant galinio knygos viršelio autorės (o gal ir Alisos) fotografiją. Ištekėjusi moteris žieduota ranka laiko šautuvą, nutaikytą į pliušinį drambliuką. Iškart į galvą šauna fotografijos pavadinimas: „nušauti negalima paleisti“, be skyrybos ženklų. Nusitaikyta ne į ką kitą, o į drambliuką, matyt, ir į „drambliuko svajones“. Kiek pavarčiusi knygą tuo įsitikinu: čia ironiška intonacija be gailesčio šaudomos ir mergystės iliuzijos, ir jaunos, ištekėjusios moters buities ir būties realijos, ikitekėjimo situacijoje vadintos „drambliuko svajonėmis“.

 

Taigi poetė prisipažįsta, jog pasiustų, jei negalėtų pieštuku-vinimi (tai paskutinė knygos iliustracija) nušauti tų, kurie ją paliko įstrigusią tarpo situacijoje: tarp merginos ir moters. Skaitant A. Žagrakalytės poeziją agresyvumas išnyra į kalbinį paviršių, čia priebalsiai traška, džengsi, gurgžda, išreikšdami lyrinės subjektės ryžtą, pyktį, šaižiu juoku lydimą ironiją.

 

Ši intonacija ir kalbos intensyvumas, mano manymu, yra knygos stuburas. Būtent jis, o ne knygos struktūra, kuriai šį tą tenka prikišti. Rinkinio struktūra nėra labai aiški. Eilėraščiai neskirstomi į jokias dalis, nors tekstų nemažai. Iš pradžių skaitytojas pastebi ir priima struktūrinį žaidimą – kas antrame puslapyje rasti eilėraščių-komiksų apie Alisą Meler. Tačiau ties 109-uoju puslapiu šie komiksai baigiasi. Motyvacijos, kodėl taip pasielgiama, tarsi ir nėra. Tiesa, paskui pasipila dar pluoštelis eilėraščių. Daugelis iš jų tikrai verti dėmesio, bet skaitytojui neramu, ar jie savo vietoje. Kai kurie pabaigos tekstai neturi drąsios, aikštingos knygos intonacijos. Manau, kiek persistengta norint išleisti gan storą poezijos rinkinį. Kiek plonesnė knyga taip pat gali būti brandi.

 

Įdomu tai, kad ten, kur nutrūksta dviejų tipų eilėraščių žaismas, išnyksta ir iliustracijos. Nepaliekama jokios užuominos, kodėl pabaigoje atsiranda pora dešimčių neiliustruotų eilėraščių. Juolab kad iliustracijos šioje knygoje ne atsitiktinės. Ir nors jos nėra autonomiški kūrinėliai, tačiau itin subtiliai aiškina, pildo ir interpretuoja eilėraščius. Knygos iliustratorė Morta Griškevičiūtė poetės tekstus interpretaciškai suvaizdina. Paprasto, primityvaus piešimo technika ir kai kur itin drąsios, neestetizuotų formų iliustracijos dera su Agnės atžagarumo manifestacija.

 

Atžagarumą skaitytojui skelbia Alisos Meler eilėraščiai-komiksai. Jie šiek tiek silpnesni nei likusieji, bent jau kalbiniu požiūriu. Kartais atrodo, kad iš komiksų kalbanti Alisa skaitytojams atžagariai rėžia: „ką norėsiu, tą ir taukšiu, o jūs, kvaileliai, klausykite“. Bet tokia yra Alisos figūra, o gal tai aš nemėgstu komiksų arba nesu įpratusi juos skaityti tarp poezijos. Nors kai kurie komiksai yra tam tikra poezija, taip kaip ir gyvenimo patirtis kartais būna poetiška. Galbūt Alisa ir sako, kad buitis labai smagi ir poetiška. Kad galima ne tik suvožti sumuštinius, bet ir pačiai susivožti.

 

Viename eilėraštyje lyrinė subjektė Alisą vadina asile, kurios žvengimo išleisti garsai „y-a“ esą eilėraščiai. Primityvioji kalba taip pat yra poezija, tvirtina lyrinė subjektė, taigi Alisos primityvumas daugeliui atrodo tik žvengimas, bet kas ją supranta, tam ši kalba – poezija.

 

Kai kurie komiksai baigiasi tuo, kad Alisa išjungia kompiuterį. Taigi gali būti, kad Alisos pasaulis – lapė, kuris yra lapinas, dviračių vagys, grybautojai ir kiti ne pirmo svarbumo personažai –­ gyvena anapus kompiuterio, tai tam tikros programos ar virtualios figūros. Kokia yra ir Alisa.

 

Alisa Meler turi pretenzijų tapti literatūrine figūra, kokia kažkada tapo Marcelijaus Martinaičio Kukutis, Sigito Gedos Baltasis Niekas ir kiti. Alisą Meler ryškiausiai apibūdina jos mąstymo tipas. Alisos mąstymas panašus į vaiko, atrodo, kad mąstoma logiškai, tačiau ta pati logika taikoma labai skirtingiems dalykams. Tai sukuria itin netikėtą efektą. Pavyzdžiui, jei pagūglinti reiškia paieškoti informacijos „google“ duomenų bazėje, čia pat sukuriamas ir žodis „padžeminti“ – valgyti džemą, tepti jį ant sumuštinių. Jei piešiant pėdkelnes nubrėžiame brūkšnelį, tai kodėl apipiešdamos sau koją nesijaustume mūvinčios pėdkelnes? Šioje vietoje, jei kuris iš skaitytojų nori interteksto, labai gražiai suspindi Alisos Stebuklų šalyje ir Veidodžių karalystėje veikianti logika.

 

Lieka neaišku, ar Alisa Meler – tik komiksų herojė. Galbūt ji ir kitų eilėraščių kalbančioji. Galbūt tai dvi Alisos Meler asmenybės pusės – alogiškai mąstanti mergaitė ir jau ištekėjusi moteris.

 

Pirmasis knygos eilėraštis kalba apie suaugusiųjų namus, kurie poetės kūryboje įgauna daugiabučio pavidalą. Daugiaubutis – tai vieta, kur „visos tautos broliškai sutaria“, „iš kur rytojus auksinis ir vientisas“ (p. 34). Daugiabutis lyrinei subjektei yra kitas, svetimkūnis, tai kiti jį laiko namais, vieta, kur šilta. Pačiai kalbančiajai daugiabutis – suvaržymų vieta. Lyrinė subjektė atranda, kad šis ribotumas suaugusiesiems yra priimtinas, riba jiems žymi saugią, neliečiamą erdvę. Tuo tarpu šis apibrėžtumas lyrinei subjektei kelia nepasitenkinimą. Moters nepasitenkinimas nukreiptas į žmogiškąją prigimtį – žmogaus poreikį apsistoti, apsiprasti vienoje egzistencinėje situacijoje. Eilėraštyje „trys maži seni šiukšliukai, trys šiukšliukai, johoho!“ lyrinė subjektė prisipažįsta kenčianti skausmą, mat prarijo akvariumo šukelę, virtusią inkaru: „vaikštau lėtai, kliuksėdama, / inkaras duria labiausiai“ (p. 43).

 

Jei pirmame poezijos rinkinyje subjektė pabrėžė tekėjimą, tai naujausioje knygoje atsiranda žuvies ir moters paralelė, sušaldytos žuvies įvaizdis, neplaukiančio, netekanačio, sustingusio, sustabdyto motyvas. Moters-žuvies įvaizdyje išryškinamos žiaunos. Eilėraštyje „Ir dar viena meilės daina“ skelbiamas gimimas iš naujo, tai iniciacijos, tapimo moterimi momentas, kurio metu lyrinės subjektės virsmas į žuvį atveria naujų, mitinių ir psichologinių interpretacijų galimybę. Žiaunos, atsivėrusios skruostuose, yra kitokio gyvenimo pradžia, kitokio kvėpavimo, kitokios laisvės patirtis. Kaip žuvis priklauso nuo vandens, taip ir ištekėjusi moteris, anot eilėraščio subjektės, priklauso nuo vyro: „mano gyslos, bet tavo kraujas“ (p. 88). Moteris, nešusi vyrui visą pasaulio vandenį, vaisingumo šaltinį, virsta žuvimi. Nuo to momento ji tampa moterimi, kurios gyslomis ima tekėti jo kraujas. Žuvis, priklausanti chtoniškajam pasauliui, atstovauja pasąmonei, nevaldomai žmogaus psichikos daliai. Moters egzistencijoje žuvis įteisina erotiškąjį tabu.

 

A. Žagrakalytės knygos kalbančioji – aikštinga, drąsi, įžūli. Drąsus erotizmas ir nusivylimo atodūsis girdimas eilėraštyje „Ąsotis ir mergelė“. Gyvenimiška situacija folklorizuojama: mergelės ištekėjimas gretinamas su ąsočio išsiliejimu. Tekėjimas, kaip ir ąsočio išsiliejimas – netyčinis, ne planuojamas, o ištinkantis. Tekėjimo temos neaplenkia ironiškas poetės šypsnys. Lyrinei subjektei rūpi „laimė nutekėjimo“, viename eilėraščių ji – kaimo gyvenimo atsisakiusi, provincijos merginos dalios išvengusi moteris. Su drąsia ironija kalbama apie kaimo merginas ir jų mergautines svajones. Tačiau ne mažiau ironizuojamas ir savęs, ištekėjusios ir mieste gyvenančios moters, likimas: „turiu vadovėlį – dabar piešiu arklius / visą žirgyną, kurį pardaviau vieną svaigulio naktį“ (p. 72).

 

Miesto moteriai tikrus, paprastus dalykus dabar pakeičia tikrovės simuliakrai. Žirgyną keičia vadovėlis, tiesioginę patirtį užpildo rašymo patirtis. Subjektė ir šaiposi, ir ilgisi primityvaus gyvenimo, kurį gyvena provincijos merginos. Čia pat šmaikščiai šaržuojamas folklorizuotas kaimo mergaitės paveikslas:


šiaudaplaukė kaimietė
šokanti tarp bijūnų
pilna burna kramtomų žirnių
žąsyčiams

p. 72
 

Kaimo merginos nesvajoja apie princus – jų laukia senberniai traktoristai. Jos esą neturinčios jokių kitų svajonių –­ tik ištekėti. Vis dėlto įdomus eilėraščio posūkis verčia suklusti: merginos po darbo atsisuka po du pertusino buteliukus – „ir saldu ir sušildo, ir žiburėliai akių / įsižiebia prieš traktoriaus lempas“ (p. 73). Įdomu tai, kad, anot Agnės lyrinės subjektės, kaimo merginos, prieš susitikdamos su kaimo senberniais, svaiginasi pertusinu, vaikų mėgstamais vaistais nuo kosulio, vaikystės eliksyru, naivumo suteikiančiu gėrimu, kurio gurkštelėjus įmanoma primityviu, švytinčiu žvilgsniu nušviesti traktorių vairuotojus.

 

Tarp A. Žagrakalytės eilėraščių yra ir siurrealistinių sapnaeilių. Viename iš jų veikia dvi moterys, tikriausiai mokytoja ir mokinė, abi kreiduotais kaklais, abi įstrigusios lygčių spygliukuose. Sapnuotoja yra mokinė, stovinti prie lentos ir bandanti išspręsti lygtį. Kaip paaiškėja, lygtį išspręsti galima tik užpildžius raukšlėtas kaklo vietas kreida ir taip išlyginus kaklą. Slogaus sapno sapnuotoja – moteris, bijanti pasenti. Žmogaus biologinis procesas – senėjimas – sapne virsta matematiniu eksperimentu.

 

Subtilus Agnės žvilgsnis į vyro ir moters/merginos kūniškumą. Poetė netikėtai subtiliai žmogaus organizmo procesus gretina, o gal tikriau – maskuoja augalinėmis gyvybių formomis. Mergelė – tai ir siūbuojantis kvietkas, ir vienkartinė žilvičio triūbelė. Nejauno vyro paveikslas apgaubtas dieviškumo aureole, čia pasitelkiami mitiniai įvaizdžiai: ožys su dūdelėm, girtas satyras, iš meilės baubiantis panas. Lyrinė subjektė vyro ir moters santykius iliustruoja kaip jauną dievą ir mažą pučiamąjį instrumentą – fleitą, lamzdelę, triūbelę, t. y. mergelę – jo rankose.

 

Paskutinieji gal dvidešimt eilėraščių gvildena anapusinio pasaulio, Šventojo Rašto ir mitinių figūrų judėjimus mūsų sąmonėse. Subjektė daro prielaidą, kad pasaulis galbūt yra didelis terakotinis vėžlys, kurio viduriuose sėdime. Į kitą pusę ištrūkti galima tik šaunant į debesis, t. y. į vėžlio šarvus. Tokį dangų mums, anot subjektės, davė Dievas. Taigi lyrinė subjektė tikina, kad dangus –­­ tai skirtis tarp šiapus ir anapus, o gyvenimo tikslas – pramušti chtoniškojo pasaulio skydą. Eschatologinė pasaulio samprata čia susideda iš netikėto krikščioniškojo ir antikinio pasaulėvaizdžio: kaip pranašas Jona, Dievo lieptas, šovė „kaip kamštis pakrantėn, / kad eitų ir kalbintų žmones, užuot atsiskyrėliškai depresavęs“ (p. 117), taip ir žmonės turi pro vėžlio skydą vienas po kito išsišaudyti dangun. Gyvenimas atitinka požeminį pasaulį, o pasaulio baigtis, kuri priklauso nuo pačių žmonių sugebėjimo šaudyti į vėžlio šarvus, reiškia išsigelbėjimą.

 

Nežinau, ar skaitytojas gali patikėti, kad tai jau visa tiesa apie Alisą Meler. Jei reikėtų apibendrinti, tai būtų poezija apie mergaitę ir moterį, apie jos logiką, apie bendravimo galimybes, apie naują socialumą, ir visa tai – su ironija, su šiek tiek ilgesio ir be skyrybos ženklų.

 
Literatūra ir menas
2009-02-13