Accessibility Tools

Ramonas-VincasRamonas-Vincas1. Kūrėjas – impresionistas

Vincas Ramonas yra lietuvių literatūroj užėmęs pirmaujančią vietą. Gimęs 1905 sausio 14 Trakiškių kaime prie Marijampolės. (Iš to paties Trakiškių kaimo yra kilęs ir kitas didelis sūduvis, lietuvių literatūros kritikas ir mokslininkas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius.) Baigęs Rygiškių Jono gimnaziją Marijampolėje, Ramonas studijavo Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete lietuvių ir vokiečių literatūras bei pedagogiką. Įsigijęs universiteto diplomą, mokytojavo Marijampolės gimnazijose bei mokytojų seminarijoje (1926-1944). 1944 pasitraukė į Vokietiją, kur dvejus metus dėstė lietuvių kalbą Uchtės lietuvių gimnazijoje. Turbūt stovyklinio gyvenimo nevilties ir emigracijos karštligės pagautas, 1948 iškeliauja Australijon, kur dirba miškuose. 1950 jam pavyksta persikelti į JAV, į Čikagą, ten gyvena iki šiol, platesnei visuomenei beveik nežinomas, nes nedalyvauja jos įvairiopose veiklose.

Tyla supa rašytoją ir todėl, kad jis nėra produktyvus, te išleidęs vos keturias knygas; Atrodo, kad šie ilgi tylėjimo laikotarpiai yra sąmoningai Ramono pasirenkami, tenorint atiduoti į skaitytojų rankas vien brandžius kūrinius. Ir iš tikrųjų tos 4 knygos, ypač paskutinės 3, yra neišimamas indėlis į lietuvių beletristiką.

Debiutavo Ramonas 1934 septynių novelių rinkiniu, pavadintu “Dailininkas Rauba”. Jame jaučiama Jurgio Savickio įtaka, einant impresionizmo keliu. Novelių centre – erotinis pergyvenimas, palikęs centriniu įvykiu ir kitose autoriaus knygose. Geriausioji rinkinio novelė “Linų žiedai” yra išversta į latvių, suomių ir švedų kalbas.

Impresionistu Ramonas pasiliko ir kituose savo veikaluose, tapdamas šalia I. Šeiniaus, J. Savickio jų žymiausiuoju. Nuo anų jis skiriasi visų pirma gilesne psichologine įžvalga į veikėjų dvasios gelmę, idėjine plotme ir nepaprastais iš liaudies kalbos, kapsų tarmės, paimtais simboliniais posakiais, atveriančiais vaizduojamų žmonių psichiką. Pripažįstant autoriui gilesnę psichologinę veikėjų analizę nei pas senesniuosius mūsų impresionistus, vis dėlto tenka kreipti dėmesį į faktą, jog impresionizmas ir savotiškai kliudo šiai analizei. Impresionistinė literatūros kryptis juk nėra ta, kuri ieškotų galutinių, esminių dvasinių ryšių žmoguje, pasauly ir gyvenime. Ji, būdama iš esmės kilusi iš pozityvistinės filosofijos, tepripažįstančios tiesa tik juslinius duomenis, remiasi įspūdžiu, ateinančiu pei jusles. Veikėjo žodis, gestas, laikysena, o ne tiesioginė dvasinės gelmės sklaida yra pagrindinės priemonės jam charakterizuoti. Be abejo, tiesa, kad veikėjo dvasią atskleidžia ir žodis, ir gestas, ir laikysena, bet jie neišsemia viso žmogaus, nes intuicija, nuotaika, jausmas, mintis, valinis ryžtas ne visada pasirodo išorėje regimai apčiuopiamu gestu, laikymusi, posakiu. Fragmentiškumas, tik dalies, ne visumos perdavimas, taip pat sutrukdo pilną veikėjų ir vaizduojamojo laikotarpio charakteristiką. Dėl to Ramonas antrąją „Kryžių” romano laidą kai kur papildė, praplėtė, nors vis tiek fragmentiškumo ir šiame veikale nepašalino.

 

2. „Dulkės raudonam saulėleidy”

Pagrindiniai Ramono kūriniai, romanai „Dulkės raudonam saulėleidy” (1942) ir „Kryžiai' (1947), išleisti ir angliškai, iš esmės vysto pačią temą, kaip reaguoja lietuviai į komunistinę okupaciją 1940-1941. „Dulkėse raudonam saulėleidy” matom apskrities miesto (atrodo. Marijampolės) inteligentų, pusinteligenčių ir apylinkės ūkininkų laikyseną, Lietuvą užėmus Raudonajai armijai. Pagrindiniai veikėjai – keturi: studentas Vincas Žolynas, mokytojas Jurgis Norkaitis. jo žmona Elena Norkaitienė, komunistų veikėjas Juozas Dagys. Spalvingiausi pagrindinių veikėjų yra Norkaičiai. Jų charakteriai, tiesa, nesivysto su romano eiga, nes jie iš karto perduodami jau susiformavę, atbaigti. Vis dėlto, įvedant Lietuvoje komunistinę tvarką, atsiskleidžia vienas kitas jų dvasios bruožas, slypėjęs jų charakteriuose. Jurgis Norkaitis, gimnazijos mokytojas, išoriškai yra labai religingas, uoliai besilankąs bažnyčioje, šventųjų paveikslais nukabinėjęs savo buto sienas, prieš valgį kalbąs maldeles. Bet šitas Norkaitis savo senutę ligonę motiną laiko rūsyje, kad ji nesimaišytų tarp sveikųjų ir neužimtų sūnaus name kambario, kurį jis gali išnuomoti ir už tai gauti pinigų. Norkaitis namą pasistatė sukčiaudamas; be kitko pasiskolino pinigų iš Amerikos lietuvio Kubiliaus, – šis ir gyvena tame name – išdavė vekselius, bet, bolševikams Kubilių suėmus, tuos vekselius išvogė, manydamas, kad vekselių gavėjas vargu ar kada iš kalėjimo grįš. Tik Norkaičių duktė Julija, nepakeldama gėdos, juos atidavė Kubiliaus sūnėnui Žolynui. Tada Norkaitis, nematydamas išeities, pasakė dukteriai, kad ir jis manęs vekselius perduoti Žolynui... Jis ir jo žmona prikalba dukterį Juliją pasimeilinti komunistui Dagiui, kuris į visas moteris, išskyrus mylimąją Bronę, žiūri ciniškai, kad išgelbėtų nuo nacionalizacijos namą. Duktė, nors ir priešindamasi, sutinka. Šio meilinimosi pasekmė – ji laukia iš Dagio kūdikio, bet Norkaičių namas liko nenacionalizuotas…

Norkaitienė panaši į Norkaitį kaip du vandens lašai, nes abiejų dvasios pagrinde yra bjaurus materializmas. Ji, pavyzdžiui, sukombinuoja, kad koplyčiai statyti loterijoje geriausias daiktas, auksinis laikrodis, tektų jai; savo nuomininkus, kurie pas ją valgo, ji maitina plaučiais ir dar kažkokiais mėsgaliais, į šaltus barščius vietoj grietinės pila prarūgusį pieną, saldaus vietoj duoda kmynų arbatą, tvirtindama, kad tai sveikiau, kavoj vietoj cukraus sacharinas, o užbaltina ją centrifuguotu pienu... Ji nuolat savo nuomininkus keičia tuo būdu, kad išnuomotą kambarį, apstatytą gražiais baldais, papuoštą gerais paauksuotuose rėmuose paveikslais, gėlėmis, naujomis užuolaidomis, išklotą kilimu, nuomininkui įsikrausčius, po kurio laiko apnuogina... Vietoj naujų užuolaidų pakabina kažkokius susiuvinėtus, nuo krakmolo sustirusius skarmalus, dingsta gėlės ir kilimas. Nuneša juos į kitą išnuomojamą kambarį. Už tokį gražų kambarį paima nuomą iš anksto ir bent penkiasdešimt procentų brangiau nei verta. Nuomininkas pasipiktinęs išeina, bet ponia norkaitienė prisivilioja gražiai apstatytu kambariu kitą…

Pats autorius vienu dialogu simboliškai Norkaičius taip charakterizuoja: “Dulkės!” – “Kas?” – “Visi Lietuvos Norkaičiai. Kad tik nebūtų jų per daug... Vargšė Lietuva! Ji kaip vieškelis iš rytų į vakarus. Negrįstas vieškelis. Stovi kryžiai prie kelio – apsamanoję, suskilę... Toliau vyšnių sodai žydi, karvelis ant kraigo ir sūrinė aukštai namo gale pakabinta. O dešinėj – pažvelk į tenai – ežerėlis saulėj žiba ir pelkės mėlynuoja migloj paskendę. Ir toli siekia toji migla ... iki ten, kur juoduoja piliakalnis. Daug dulkių šitam vieškely... Kai ateina juodas debesis, kai lyti ima, šitos dulkės į purvą pavirsta. O turėtų būti kaip žvirgždai! Joks vėjas jų nenuneš, o po lietaus jie dar švaresni. Tegul mindžioja praeiviai tokį vieškelį: žvirgždus suspaus, ir vieškelis bus dar kietesnis.Norkaičiai – tai materializmo suėsti katalikiški tartiufai, kurių iš tikrųjų Lietuvoje buvo ne vienas. Kad jie realūs, rodo ir faktas, jog, romanui pasirodžius vokiečių okupacijos metais “Ateities” dienraštyje, į redakciją atėjo vienas mokytojas iš Marijampolės ir protestavo, kad Ramonas Norkaičio personažu jį patį aprašinėjąs...

Ne toks spalvingas yra kitas “Dulkių” pagrindinis veikėjas, studentas Vincas Žolynas. Jis pozityvaus charakterio, o, žinia, tokį charakterį perduoti visada sunkiau nei negatyvųjį. Jis su savo pusbroliu Dagiu yra tas veikėjas, kuris varo romano veiksmą pirmyn, vadinas, nėra duotas jau atbaigtas, kaip Norkaitis. Jis taip pat kartu su Dagiu yra tas, kuriam nesvetima, teorija, idėja; tuo jis panašus į “Kryžių” veikėją, taip pat studentą, Petrą Kreivėną. Panašūs jie ir tuo, kad jų idėjos, kritikuojant komunizmą, yra beveik tos pačios. Kartais net atrodo, kad Žolynas šiuo atžvilgiu yra tik Petro Kreivėno minčių pradininkas, tik jas dar nepilnai išgalvojęs ir ne tokia paveikia forma perdavęs.

Jis, kaip ir Petras, kairysis, bet vertinąs religiją, laikydamas ją tautos gyvybės pagrindu. (“Atimk religiją, ir tauta žlugs. Jai nieko nebus šventa ir brangu šioj žemėj.”) Be religijos žmogus esąs lyg besielis daiktas, arba tiesiog dvikojis gyvulys. Dėl to komunistai, atmetę religiją, ir elgiasi su žmogum kaip su daiktu. Žolynas pats savo gyvenime pajunta konkrečiai dievą, kai užmuša savo pusbrolį komunistą Dagį, kuris būtų jį ir šimtus kitų suimdinęs. Tada jis kalba: “Prisipažįstu... ir aš esu gėlė Dievo rankose, tik apvytusi ir... be kvapo.”

Žolyną yra įsimylėjusios trys merginos: Norkaičių Julija, Dagio sesuo Vera ir Bronė Gulbinaitė. Atrodo, kad jos yra įsimylėjusios Žolyną ne todėl, kad jis būtų “širdžių ėdikas”, nors, tiesa, jis yra fiziškai labai patrauklus, bet todėl, kad jis yra asmenybė. Tai nauja mūsų literatūroj, vaizduojant meilės psichologiją, nors plačiau neužgriebta, palikta skaitytojo nuojautai. Kad meilę sukelia ne vien fiziologinės, bet ir dvasinės savybės, kad šios net lemia, autorius kaip tik parodo tuo, jog Žolynas, lengvai galįs dėl savo išvaizdos būti donžuanu, idealiai įsimyli dorą, kad ir gražią kaimo merginą Bronę Gulbinaitę, kuri taip pat yra savo rūšies asmenybė. Ši meilė yra tokia naiviai ideali, kad atrodo net sentimentali. Svetimtautis skaitytojas tikriausiai ją tokia ir palaikytų. Iš tikrųjų ji yra būdingai lietuviška, nes tik seksualizmo nesugadintoj prigimty ji gali pasirodyti. Štai pora ištraukų, kaip autorius vaizduoja Žolyno meilę: “Paveikslai, kurie sušvisdavo jo širdy – pilni rūtų kvapo, pilni laukinėm aguonom pražydusių saulėleidžių – pamaži nykdavo, susiliedami į vieną pilką ir vis tamsėjantį liūdesį.”

Tik Bronės vardas nuolat skambėdavo jo smilkiniuose. Josios nusišypsojimas, josios balsas už lango, ir čia, ir ten – prie pilko upės vandens, kur vėjas lanksto karklų šakeles. “Ko tu taip žiūrai į mane?” – “Noriu įsižiūrėti. Noriu tavo veidą atsiminti amžinai. Nežinia, kas gali atsitikti. Aš norėčiau paglostyti tavo plaukus, Brone. Tegul įstums į vagoną, užkals ir išveš, bet aš vešiuosiu didelį turtą – tavo auksinių plaukų švelnumą” – “Liaukis, Vincai. Aš nemėgstu šitų... saldumų.” Šitie saldumai iš tikrųjų rodo ne Žolyno meilės lėkštumą, o jos gylį.

Romano idėją autorius plėtoja dviem veikėjais – Juozu Dagiu ir Vincu Žolynu. Dagys, Žolyno pusbrolis, yra komunistų darbuotojas, girtuoklio tėvo sūnus, išmestas iš gimnazijos už vagystę, tarnavęs bernu pas turtingą ūkininką Gulbiną, įsimylėjęs jo dukterį Bronę ir negalįs iš tos meilės išsivaduoti, nors komunistinė ideologija įpareigoja meilės nepripažinti. Jis keršija jį atstūmusiai Gulbinaitei ir jos mylimam Žolynui tuo, kad nusprendžia juos suimdinti ir išvežti iš Lietuvos. Žolynas tam užbėga už akių, nužudydamas Dagį.

Galimas dalykas, kad Ramonas, rašydamas savo romaną, turėjo prieš akis Dostojevskio Raskolnikovo nusikaltimą. Šis užmušė vargšus studentus išnaudojančią pinigų skolintoją Eleną, niekam nenaudingą “utėlę”. Žolynas užmuša išdaviką, kuris įskundinėjo ir skyrė mirčiai ar baisioms kančioms nekaltus žmones. Bet ir jam, kaip ir Raskolnikovui, reikėjo “išdrįsti”. Be abejo, Žolynui buvo lengviau “išdrįsti”, peržengiant “neužmušk” įsakymą, nei Raskolnikovui, nes Dagys buvo šlykštesnė “utėlė” nei Elena ir, svarbiausia, užmušdamas Žolynas, iš tikrųjų gynėsi nuo pasikėsintojo į savo paties gyvybę. Raskolnikovas, užmušęs senę, įsitikino, kad jis nepriklauso prie “nepaprastųjų”, kurie užmušę turėtų nejausti sąžinės graužimo. O užmušęs Dagį, Žolynas pajuto, kad jo sąžinė rami ir save įtikinėjo, kad jis turėtų tik džiaugtis, jog “išdrįso”. Žolyno įvykdytas nužudymas buvo egzistencijos filosofijos prasme “ribinė situacija”, Raskolnikovo – ne. Bet ir “ribinė situacija” negali panaikinti didžiųjų doros dėsnių. Šie dėsniai todėl vertė Žolyną prisipažinti, kad jis tik “dulkė”, tik “apvytusi gėlė Dievo rankoje”. Taigi galutinis sprendimas dėl šito nužudymo turėtų būti paliktas Dievui.

Komunisto Dagio užmušimas ir rusų išsinešdinimas iš Lietuvos, prasidėjus karui, yra romano antraštėj susimbolintas “raudonu saulėlydžiu”. Tai reikštų, kad komunizmas turi žūti dėl savo nežmoniškumo, svarbiausia, dėl meilės principo paneigimo. Komunistai, kaip Dagys, tik menkučiai padarėliai, tik “dulkės”, kurios “nuvalomos” šviesiajame, pagal Dievo įsakymus gyvenančiame pasauly. Lygiai “dulkės” tokie, kaip Norkaičiai. šlykštūs veidmainiai, šviesųjį gyvenimą verčią purvynu.

Belieka suminėti autoriaus stilių, kuris čia nėra tiek impresionistinis, kaip “Kryžiuose”. Būdingo trumpasakiškumo betgi jau apstu, pasitaiko negramatinių sakinių. Apskritai, autorius dar gali būti talpinamas ir realizmo rėmuose, ypač pagrindine vaizdavimo priemone dialogu, psichologiniame realistiniame romane meistriškai naudotu jau Dostojevskio. Romano dialogai yra kupini vidinės dinamikos, jais varoma intriga pirmyn, jais išsakomas veikėjų charakteris.

 

3. „Kryžiai”

Impresionistinis stilius jau viešpataute viešpatauja Ramono šedevre, “Kryžių” romane, sukėlusiame emigrantinėje lietuvių visuomenėje daug triukšmo. Jame įžiūrėta idėja: komunizmą pagimdė materialistinis liberalizmas, prieš kurį tas pats komunizmas atsisuka ir jį sunaikina. Šiai idėjai atskleisti Ramonas pasirinkęs romane Suvalkijos buožės Kreivėno šeimą. Ūkininkas Zigmas Kreivėnas netiki nei į Dievą, nei į sielą, kovoja su kunigais kaip pažangos stabdžiais ir apgavikais. Jo pažiūrų šaltinis – šiauliškis “Kultūros” žurnalas, kuris maitina ir stiprina Kreivėno tikėjimą, jog visas problemas išsprendė ar tuoj išspręs mokslas. Dėl to jis daro visa, kad savo ūkį sutvarkytų ir modernizuotų pagal paskutinį mokslo žodį, kurį skelbia net karvės, pavadintos pažangos vardais: Elektra, Turbina, Opera, anga. Kreivėno dorovė liberali, ją apsprendžia nauda. Ji leidžia jam laisvai elgtis su moterimis, iš kurių vienos turi pavainikį sūnų – Giružį. Kreivėnas “kariauja” su savo katalikiška žmona, kuri vaikus auklėja katalikiškai. Vis dėlto Kreivėnui pavyksta sūnų Petrą, agronomijos studentą, padaryti varpininku, tačiau jo liberalinė pasaulėžiūra nėra gili. Geriausiai ir nuosekliausiai Kreivėno pažiūromis yra persiėmęs nelegalusis sūnus, račius Giružis. Jam aišku, kad pagrindinis gyvenimo dėsnis yra kova už būvį; ją laimi stipresnis ir gudresnis.

Kreivėnas samdo tik gražias ir sveikas mergaites tarnaitėmis, kad galėtų su jomis sanguliauti. Paprastai jis ieško tokių samdinių, kurie yra “pažangūs”, t.y. nevaikšto bažnyčion. Komunistams okupavus Lietuvą, Kreivėnas tikisi iš savo “pažangiųjų” tarnų gero žodžio ir užtarimo. Bet jie sukyla prieš jį, pasiimdami geriausius žemės gabalus, per žemės skirstymą sau. Jie nemato skirtumo tarp Kreivėno ir kitų buožių. Atsisuka prieš Kreivėną ir jo sūnus Petras; pamatęs, kad socialistai ir “pažangieji” yra rusų komunistų įrankiai ir kone išduoda savo kraštą ir žmones, Petras – kaimynės Elziutės Grūstaitės įtaka – pamažu grįžta tikėjiman. Jis įdomiais samprotavimais kritikuoja liberalizmą, tokį, kokį jį skelbė jo tėvas, teigdamas, jog tokių kairiųjų kelias veda į Maskvą. Giružis tampa komunistiniu veikėju. Kreivėnas stengiasi su juo palaikyti gerus santykius. Visa sugenda, kai Giružis patiria, jog Kreivėnas meilinasi audėjai Magdutei, Giružio mylimajai. Visai pašėlsta, kai sužino, jog Kreivėnas jo tėvas. Tada Giružis nusprendžia sunaikinti visą Kreivėno klasę – buožes. Prasidėjus vokiečių-bolševikų karui, Giružis priverstas bėgti su pasitraukiančiais rusais. Kreivėnas, pasislėpęs kapinaitėse, su pasitenkinimu stebi bėgančius raudonarmiečius. Čia atsiranda ir Giružis. Įsiutęs, kad Kreivėnas pasiliks Lietuvoje ir toliau gerai gyvens, Kreivėnas, kuris nori paveržti iš jo mylimą mergaitę, įduoda jį ir Grūstą enkavedistams neva už telefono vielų nupjovimą. Tie greitosiomis atstato Kreivėno nukirstus kryžius kapinaitėse ir prie jų prikala Kreivėną ir Grūstą.

Mūsų partiniai ir nepartiniai liberalai, socialistai romaną priėmė kaip pamfletą prieš jų pažiūras, pamfletą, kurį autoriui parašyti pavedęs katalikų politbiuras (autentiški terminai!).

Dėl mūsų liberalų įsižeidimo tenka visų pirma pastebėti, kad ir šitame romane, kaip ir “Dulkėse raudonam saulėleidy”, Ramonas parodo reakciją, laikyseną lietuviškojo kaimo ir iš jo kilusių inteligentų, komunistams 1940 metais užėmus Lietuvą. Idėja, kad komunizmą pagimdė liberalizmas, romane nedominuoja, ji nėra žūt būt vedama: nuosekliai perduodama tik antraeilio veikėjo, studento Petro Kreivėno, pažiūra, o pats vyriausias veikėjas, liberalas ūkininkas Kreivėnas, komunistams tik simpatizuoja, o ilgainiui nuo jų visai nusisuka. Kitais žodžiais, romanas nepropaguoja tezės, o tik fiksuoja tam tikrą veikėjų laikyseną juos užgriuvusių įvykių akivaizdoje. Pažiūrėkim į tai atidžiau.

Kas yra pagrindinis veikėjas, ūkininkas Kreivėnas? Ar jis iš tikrųjų liberalas? Vargu. Tai kelių klasių prasilavinęs ūkininkas, kurio dvasioj švyti ne kokia kilniųjų liberalizmo idėjų, sąžinės laisvės, tolerancijos, žmoniškumo, meilė. Ne. Joje už vis labiausiai kunkuliuoja gašlos aistra, kilusi iš stipraus vitalumo, kuris šalia to prasiveržia stipriu suvalkietiniu noru būti aukščiau kitų, kitiems primesti savo valią ir mintį. Kreivėnas šitai išsako jam priežodžiu tapusiu posakiu “truks-laikys”. Suvalkiečiai šių pastarųjų savybių žmogų vadina Erodu. (Rašytojas šio žodžio, tiesa, nenaudoja Kreivėno charakteristikai.) Šiuo požiūriu Kreivėnas yra gimine Dostojevskio “Brolių Karamazovų” veikėjui senajam Karamazovui. Gašluolis “Erodas” turėjo sueiti konfliktan su kunigais ir religija, kuri tramdo lytiškumą ir “erodiškumą”. Jis kovoja su religija todėl, kad ji neduoda gašlai ir “erodiškumui” laisvės. Tik tiek Kreivėnas “liberalas”. Romanas šiai nuomonei duoda pakankamai įrodymų.

Kreivėnas nuo pat romano pradžios rodomas gašluoliu, “Erodu”. Jau pirmajame puslapy matome šitokį vaizdą, kaip Kreivėnas kelia savo žmoną. “Apsirengęs jis eina iš miegamojo, bet tarpdury sustoja ir šukteli žmonai: Kelkis pusryčių virt. Man laikas važiuot.” Ir tuoj uždaro duris. Žmoną jis kelia visuomet taip – išeidamas pro duris. Jis nenori matyti, kaip ji keliasi. Kai ji iškelia kojas iš lovos, jam nesmagu darosi. Jis visuomet pasijunta lyg nuskriaustas – tokios liesos jos kojos. Jis nenori žiūrėti į tas kojas. Ką čia dailinti – jos kojos bjaurios. Be to, išlipusi iš lovos, ji tuoj žegnojasi. Lyg norėdama dar labiau jį paerzinti.”6 Gašlusis vitalumas čia badyte bado akis. Ir Kreivėno despotinis noras viešpatauti ne tik žmonėms, bet ir daiktams tuojau čia pat sviedžiamas į akis: “Kreivėnas lipa laiptais į viršų. Laiptai girgžda. 'Truks – laikys, bet aš jus remontuosiu. Laiptai ne tam, kad girgždėtų.“

Šitoks Kreivėnas nuosekliai nuo pirmo romano puslapio siekia gašluolio tikslų. Jis, jau turįs pavainikį sūnų, laukia žmonos mirties, net kėsinasi ją sergančią pribaigti, kad galėtų vesti audėją Magdutę. Kad ši netektų sūnui Giružiui, jį nori pripiršti Grūsto Elziutei. Kai planai nesiseka, net padega iš pykčio ir apskaičiavimo Grūsto kluoną. Kartu jis suvedžioja tarnaitę Petronę, kuri laukia iš jo kūdikio ir, padariusi abortą, miršta. Taip gašla Kreivėną veda į sugedimą. Ir jis tikisi jai laisvės iš komunistų, laisvės, kurios jis negali sulaukti iš religijos. Dėl to jos ir neapkenčia.

Jo pažangumas, kuris verčia visokias naujoves įvesti ūkin, yra labiau jo “erodiškumo”, o ne liberalumo pasėka. Dėl to jis išvirsta karikatūra, kad net karves “pažangiais” vardais pakrikštija. Būti pirmuoju, pažangiu kilo iš jo vitaliojo “erodiškumo” visa padaryti geriausiai, kitus nurungti, pasirodyti. Jis lenda iki kaklo į skolas, kad tik jo ūkis išoriškai žibėtų. Taigi liberalizmo laisvės ir pažangos idėjų mažamokslis Kreivėnas nepajėgė suprasti, jas iškreipė pagal savo prigimties įgeidžius, tuo būdu atstovaudamas ne tikrajam liberalizmui, o greičiau jo karikatūrai. Todėl tiesiog sunku suprasti, kaip mūsų kai kurie liberalai galėjo kone identifikuotis su Kreivėnu ir apšaukti autorių liberalizmo šmeižėju. Panašiai niekas nesielgė iš katalikų, kai tas pats Ramonas “Dulkėse raudonam saulėleidy” parodė iškrypėlį kataliką mokytoją Norkaitį. Niekam tada neatėjo į galvą apšaukti rašytoją katalikybės šmeižėju...

Kreivėnas ilgainiui pamato, kad komunistai atims ūkininkams žemę ir sugriaus jų egzistenciją; jis gal net jų visos pasaulėžiūros pragaištingumą įžvelgia ir nustoja jiems simpatijos. Tagi atšalimas nuo komunistų visų pirma įvyksta todėl, kad jie griauja žemės ūkį ir atima privačią nuosavybę. Šis Kreivėno prisirišimas prie nuosavybės jau galėtų būti laikomas praktinio liberalizmo žyme, nors savosios žemės gabalo meilė yra būdinga apskritai ūkininkui, ypač lietuviui ūkininkui. Vadinas, ir anuo prisirišimu prie mes negalėtume Kreivėno priskirti prie tipingų liberalų. Viena tikra, kad šitokių ūkininkų, kaip Kreivėnas, aprašomuoju laikotarpiu buvo Lietuvoje vadinamųjų Suvalkijos “storkaklių” tarpe, ir čia autorius tikras realistas. Jie nebuvo kokie idėjiniai liberalai, o tik sumaterialėję savanaudžiai, kuriems kairė atrodė patogi dėl to, kad jų įgeidžiams davė didesnę laisvę, nei dešiniųjų religija.

Idėjiniam liberalizmui romane turėtų atstovauti studentas Petras Kreivėnas. Jis, “Varpo” korporacijos narys, galėtų tam tikti geriausiai. Betgi matydamas komunistinę praktiką gyvenime, be to. įsimylėjęs religingą Grūsto dukterį Elziutę, jis kaltina bedievius, liberalus, apskritai kairiuosius, paruošus dirvą komunizmui. Jo manymu, vadinamieji bedieviai, liberalai, kairieji, jei būtų nuoseklūs, turėtų nueiti į komunizmą, nes jie kartu su komunistais atmeta religiją, tuo pačiu sielos nemirtingumą, žmogų kildina iš gyvulių ir galų gale jį laiko gyvuliu. Jie kartu su komunistais tiki mokslu, kuris religinę moralę, dekalogo įsakymus padarysiąs nereikalingus. Vis dėlto liberalai, atmetę 10 Dievo įsakymų – mano Petras – ypač vieną nori palikti galioti – nevok. Tuo norima išgelbėti nuosavybę. Ir čia jų nenuoseklumas. Vadinas, pagal Petrą Kreivėną liberalai tesiskiria nuo komunistų tik prisirišimu prie nuosavybės.

Mūsų liberalai, kaip sakyta, dėl šitokių Petro pažiūrų užsigavo. Jie prikišo, kad Petras neturi supratimo, kas yra tikrasis liberalizmas, o patį rašytoją kaltino šmeižiant liberalizmą. Be abejo, tokiais priekaištais autoriaus kritikai užmiršo pagrindinę rašytojo teisę, keliant idėjines problemas, duoti į jas atsakymus tokius, kurie atitinka vaizduojamojo personažo psichologiją, pažiūras, aprašomojo laikotarpio istorinę tikrovę ir net pagaliau paties autoriaus įsitikinimus. Grožinės literatūros kūriny svarbiausia ne pats atsakymas i keliamą problemą – teisingas jis ar ne, o ar jis meniškai ir psichologiškai įtikina. Petro pažiūra yra gi pagrįsta, kaip jau minėta, komunistinės santvarkos praktika ir religine Elziutės įtaka. Literatūriškai ji perduota puikiu dialogu tarp tėvo ir sūnaus, dialogu, kuris savo vidine jėga ir išorine išraiška yra vienas gražiausių “Kryžiuose”.

Taip pat reikia atsiminti, kad Ramonas į keliamą problemą duoda ne šį vieną atsakymą:
ra trys. Tuo jis išvengia vienašališkumo – Petro Kreivėno atsakymui, kad liberalai turi nuosekliai baigti komunizmu, atstovauja romane nelegalusis Zigmo Kreivėno sūnus Juozas Giružis. Pats Petras, nors taip pat liberaliai tėvo auklėtas, kaip Giružis, nueina antru keliu: nusigręžia nuo liberalizmo ir artėja prie katalikybės. Trečiąjį kelią pasirenka senasis Kreivėnas: simpatizavęs komunizmui, jis išlieka liberalas, bedievis. Šis trejopas atsakymas, trejopa pagrindinių romano veikėjų reakcija komunizmo atžvilgiu, be abejo, griauja stereotipinį teigimą, kad autorius sukūrė tezinį romaną, t.y. kad jis žūt būt norėjo pravesti idėją, jog komunizmas kilęs iš liberalizmo. Būtų teisingiau įžvelgti, kad autorius ne šią tezę veda, o simboliškai, netiesiogiai kelia mumyse nuojautą, kad iš tikrųjų yra iš dalies (religijos neigimu, absoliučiu pasitikėjimu mokslu, žmogaus nuvertinimu iki gyvulio) giminystės tarp partinio liberalizmo ir komunizmo. Simboliškai tai perduota komunisto Giružio personažu, kuris yra nelegalus “liberalo” Kreivėno sūnus. Taigi, komunizmas nėra oficialusis tam tikro liberalizmo vaikas... Patinka ši nuomonė jam ar ne – ji yra tokia, jai autorius turi teisės; svarbiausia, kad ji pravesta geriausiu iki šiol lietuvišku romanu po Putino “Altorių šešėly”.

“Kryžiai” sukėlė stiprią audrą lietuviškame emigrantų gyvenime. Po audros paprastai esti šviesiau. Ir iš tikrųjų, beveik 10 metų praėjus nuo romano pasirodymo – tiek metų tęsėsi ir minėtas ginčas dėl liberalizmo – pasidarė aiškiau, kas yra tikrasis liberalizmas. Šios šviesos ypač įnešė dr. J. Girnius, paskelbęs iš dalies ryšium su romanu studijėlę apie liberalizmą (“Aiduose” 1956, Nr. 4). Jis pažiūrėjo į liberalizmą principine, o ne specialiai partine prasme, t.y. apie jį sprendė ne iš liberalinių partijų praktikos (ta praktika, pvz., prancūzų radikalsocialistų sluoksniuose išėjo aikštėn garsiu posakiu “manger le curė” – ėsk kleboną). Jis sprendė apie liberalizmą iš jo teorijų esmės. Šitą esmę jis mato: Ne nusistatyme prieš ką nors (taigi, ir ne antiklerikalizme), o pagarboje žmogui kaip žmogui. L i b e r a l i z m o  p a g r i n d a s  y r a  t i k ė j i m a s   n e l y g s t a m u   a s m e n s    v e r t i n g u m u   i r    s a n t y k i u o s e   s u   ž m o g u m i   a t s i s a k y m a s   b e t    k o k i o s    d i s k r i m i n a c i j o s (religinės, politinės, rasinės, tautinės).” Šitas principas, teigia Girnius toliau, nesąs naujas krikščioniškoje civilizacijoje, nes krikščionybė pirmoji istorijoje iškėlė nelygstamą žmogaus vertę, reikalaudama meilės visiems, ne vien saviesiems, bet ir svetimiesiems. Ta prasme esą galima kalbėti apie evangelines demokratijos versmes. Reikėję betgi laiko meilę žmogui išskleisti į tolerancijos ir sąžinės laisvės sampratas. “Principiškai meilė yra iš tikrųjų daugiau, negu tolerancija, bet kur nepakylama iki tolerancijos, nėra teisės kalbėti nė apie meilę... Tolerancijos vertybė nušvito su ieškojimu kelio visiems laisvai gyventi toje pačioje erdvėje. Liberalizmas pirmine ir pagrindine to žodžio prasme – rašo toliau Girnius – yra šis ž m o g u i    m e i l ė s    s u s i e j i m a s   s u   l a i s v ė s   m e i l e. J. Ortega y Gasset žodžiais, jis yra “teisė, kurią dauguma pripažįsta mažumai, ir todėl kilniausias sprendimas nušvitęs mūsų planetai: jis skelbia ryžtą drauge gyventi su priešu, dar daugiau – su silpnu priešu. Šia savo moraline prasme, kuria liberalizmas išsiskleidžia demokratine visuomeninių santykių forma, jis yra bendras visiems, kurie išpažįsta demokratiją, vienaip ar kitaip grindžiamą atskirų pasaulėžiūrų pagrindu.”

Dar toliau sekant Girniaus mintis, reikia su juo sutikti, jog atmestinas anas partinis liberalizmas, kuris nėra vien moralinis nusistatymas laikytis tolerancijos santykyje su žmogumi ir kovoti už sąžinės laisvę visuomenėje. Šitas liberalizmas nėra vien metodas, forma, o tam tikras turinys, pilnai išvystyta pasaulėžiūra, kurios pagrinde padėtas tiesos reliatyvizmas ir laicizmas, t.y. bet kokios pasaulėžiūros, juo labiau religinės, stūmimas iš viešojo gyvenimo. Pasaulėžiūrinis liberalizmas remiasi tokia tolerancijos samprata, kuri imasi pakeisti tiesą apskritai. Tai tasai nusistatymas, kuris, sakysim, iš to, kad valstybė neturi teisės lemti sąžinę, imasi daryti išvadą, jog visi “nusistatymai yra lygiai reliatyvūs, jog apskritai objektyvios tiesos sąvoka tėra dogmatinio fanatizmo liekana. Iš tokio nusistatymo toliau vedamas reikalavimas apskritai atsisakyti pasaulėžiūrinio jaunosios kartos auklėjimo. Vietoje tiesos meilės įdiegimo jaunimui sugestionuojamas tik “ieškojimo reikalas.” Dėl šitokio tiesos ieškojimo pasaulėžiūrinime liberalizme Girnius teisingai argumentuoja prieš: “Jei nėra tiesa tai, kas galėtų būti žmogui perduota lyg koks daiktas, tai lygiai ji nėra ir toks pamestas daiktas, kurį būtų galima atsitiktinai rasti. Tiesos ieškojimas vyksta visą žmogaus gyvenimą, nes tiesa... skleidžiasi žmogui visa jo minties ir gyvenimo patirtimi. Bet kaip tik todėl tiesos ieškojimas nevyksta lyg vis liekant tuščiomis rankomis, o jau turimo gilesniu išsiskleidimu. Tik toks tiesos ieškojimas neišsigims į ieškojimo dėl ieškojimo psi-chozą, rankų laisvei išsaugoti minantį po kojų ir tai, kas būtų verta į rankas imti. Priešais tokį ieškojimą dėl ieškojimo tenka sakyti:   l a i s v o s   r a n k o s    ž m o g u i   d u o t o s   n e    t u š č i o m i s  l i k t i,  o    t i e s a i   n e š t i” – baigia vaizdžiai savo argumentaciją prieš pasaulėžiūrinį liberalizmą Girnius, iš esmės prieš tokį, kuriam atstovavo “Kryžiuose” Zigmas Kreivėnas.

Baigiant apie “Kryžius”, stabtelėkim ties romano estetinėm vertybėm, ties jo stilium, kalba. Viena iš nuostabiausių ir meistriškiausių “Kryžių” stiliaus priemonių yra jo veikėjų kalba, dialogai, pilni autentiškų posakių iš kapsų tarmės. Šitų posakių ir pačių dialogų turtingumas ir vaizdingumas yra nepaprastas. Nieko panašaus, sakysim, nerasim kito didžiojo beletristo sūduvio Mykolaičio-Putino veikėjų dialoguose, nes jis, “Altorių šešėly” ar kituose savo romanuose nevaizduodamas kapsų ūkininkų, neturėjo progos atskleisti jų kalbos turtų. Štai keletas šitų dialogų perlų: Kreivėnas, duodamas tarnaitei Petronei žiedą, kalba: “Klausk, ko nori – auksinis. Norėsi – mūvėsi, nenorėsi – ant lazdos užkalsi.” – “Ant lazdos ... Aš gi neinu ubagaut . . ,” – Kreivėnienė sukrakmolino sukrakmolino Kreivėno marškinius. Tam negerai. “Apikaklę tu vėl ne taip sukrakmolinai. Kiek kartų buvo sakyta! Kak-laraikštis slysta, o kai verži – viršutinė api-kaklės dalis riečiasi... velniai žino kaip!” – “Per daug lajaus prisiauginai ant sprando, tai ir slysta. Apikaklė kalta, girdit!” – “Aš jai – padėk Dieve, o ji – kud-kudakut!” – Kreivėnienė gąsdina Kreivėną, kad senatvėj jam prireiks Dievo: “Palauk, palauk. Tik tu palauk. Dabar tau nereikia nė Dievo, nė bažnyčios, nuo kunigo nusisuki sutikęs, bet palauk. Kai pradės kojos už slenksčio kliūti, kai naktimis pradėsi grabus sapnuoti, nebijok, šauksiesi Dievo. Daug tokių buvo.” – O štai kaip Kreivėnas juokiasi iš kaimyno Grūsto žegnojimosi: “Pamatęs svečią, Grūstas padėjo šaukštą ir lėtai persižegnojo. “Kam dar aušini kruopas, jeigu jau pavalgei?” – “Ne kruopas aušinu, bet žegnojuosi,” atsakė Grūstas, atlaidžiai šypsodamasis. “Argi jau kaimynui nė neteko matyti, kaip katalikai žegnojasi?” – “Kur nematysi! Burtų esu visokių matęs. Kiti pamatę katę per kelią bėgant, sustoja, tris kartus apsisuka ir nusispjauna. Kad nebūtų nelaimės.” – “Tai tik tie, kur nesižegnoja, tiki katėm ir kitokiais bobų burtais”, šiurkščiai pastebėjo bernas.” – Kreivėnas užkabina tarnaitę Julę: “Kreivėnas priėjo arčiau, sustojo šalia jos ir įgnybo į šlaunį.”

Julė cyptelėjo, linktelėjo ir atsitiesusi rėžė jam šliure per ranką. “Manęs nepirksit. Nėr ko žiūrinėt, ar riebi”. – “Hm ... tu plaktuk... mėgino šypsotis Kreivėnas, bet apatinė jo lūpa nusviro, ir jis tik dantis sukando. “Tu, žiūrau. kaip žarija ...” – “Žarija, bet ne balija, kad visi žlugtą merktų. Pagnaibys tas, kuriam teksiu.” – Kai Grūstas nesutiko leisti dukters Elziutės už Giružio, Kreivėnas šitaip reagavo: “Smertel-no reikalo nėra!” bumbėjo Kreivėnas, eidamas papieviu. “Dukters nesuvaldo! Dzūkas – kiaulės anūkas.” – Tarnaitės kalbasi apie tai, kaip atrodys, po seimo rinkimų įvedus komunizmą. “Tik palauk, išsirinksim seimą. Taip nebus, kaip iki šiolei: vieniem viskas, kitiem nieko”. – “Tai jeigu visiem dalins, iš kur tų žemių užteks. Tai priveis ubagų! Tai bus lygybė: visi su krepšiais, visų krepšiai skylėti.” – “Mat, velniai! Aš neturiu, bet neturi ir tu. O dirbt turės visi Nebus tokių, kur tik stovi ir pirštu darbą rodo. Nebus ponų.” – “Kaip nebus? Tai čia dabar. Jei visi dirbsim, tai vis bus viens, kuris pasako, kaip reikia dirbt. Štai tau ir ponas. Pasauly buvo ir bus ponų.” – “Bet mes jį išsirinksim arba valstybė paskirs. Viskas bus valstybės. Paklausk Balaikos, jei netiki manim. Jis pasakojo, tik liepė niekam nesakyti. Dar per anksti, sako. O valstybės bus viskas – ir žemė, ir fabrikai, ir namai, ir net žmonės.” – “Pašvilpk! Tada bus dą blogiau. Dabar bent gali su ponu pasibart, jei negerai. Jei negerai, gali pamest ir ait pas kitą. O tada? Su valstybe nesibarsi – policiją turi. Ir valstybės nepamesi ir in kitą valstybę neisi pasisiūlyt už mergą. Dabar tu ūkininko merga, o paskui valstybės, tai kas čia? Visas jos susiraminimas, kad atimkim, pasidalinkim! Kad mą nieko, tai i tau nieko!” – “Bet valstybė didesnes algas mokės.” – “Pašvilpk! Aš jau suuodžiu tas tavo algas. Marijampolėj mą parodė: ana, sako, bolševikų karininko žmona. O tu vištos galva, pamislijau. Na kad ji prasčiau atrodo už mane. Kas aš? Kaimo merga, o ji gi ponia, karininko žmona. Būtum mačius! Suknelė skalbta i neskalbta, bačiukai sutrūkinėję, tik snukis nuraudonintas. Matyt, Rusijoj raudonų dažų nesigaili.”

 

4. „Miglotas rytas”

 

Ramonui įprastinė žmogiškųjų pergyvenimų tema “meilė” yra centre ir jo paskutiniojoj knygoj, 3 apysakų rinkiny, vardu “Miglotas rytas” (1960). Dėmesį patraukia didžiausioji apysaka ''Šalti vandenys”. Joje vaizduojama jauna tarnaitė Uršulė, nepaprasto grožio, vitali, meilės ištroškusi mergiotė, kuri, religingai auklėta motinos ir mokoma davatkos senmergės Daratos, išvengia nemoralių lytinių santykių su ją mylinčiais vyrais. Ji meilę iki vedybų įsivaizduoja tik tyrą, be sekso. Tuo autorius sukuria visai neįprastinį tarnaitės personažą, kokio iki šiol mūsų literatūroj nebuvo. Jis skiriasi ne tik nuo tarnaičių “Kryžiuose”, ypač Petronės, laukiančios iš Kreivėno vaiko ir bedarant abortą mirusios, bet ir, pavyzdžiui, nuo Vienuolio “Paskenduolės” Veronikos, tarnaičių pirmavaizdžio mūsų literatūroj. Ir kiti mūsų beletristai iki šiol vis mėgsta rodyti tarnaitę, nepajėgiančią seksualinių aistrų apgalėti. Uršulė Trečiokaitė yra kitokia.

Dar piemenaitę pusberniai ją vadindavo davatkėle, nes ji ganydama vis skaitydavo maldaknygę ar kalbėdavo rožančių. Taip liepė motina. Mėgdavo betgi ir dainuoti. Dažnai nusipindavo vainiką, užsidėdavo ant galvos ir žiūrėdavosi į mažytį veidrodėlį. Kelis kartus per dieną mazgodavosi upely rankas ir kojas, kad būtų baltos. Tai buvo kažkokia nuojauta skaistybės, apie kurią buvo šį tą girdėjusi. Ganydama avis, Uršulė ypač pamėgo vieną avytę, kurios vilnos buvo tankesnės ir baltesnės nei kitų. Kartą savo mylimąją avelę beglostydama, staiga pagalvojo apie Igną, ar ir jo plaukai tokie švelnūs. O Ignas buvo kaimo muzikantas, mėlynakis, garbiniuotais plaukais vyras. Šitaip vykusiai autorius perduoda piemenaitės Uršulės besiskardenantį eros, kuris bus labai stiprus.

Kai, jau užaugusi mergina, Uršulė įsimyli Antaną, sūnų Vaičių, pas kuriuos tarnavo, ji gelbstisi iš pagundos jį priimti savo klėty tuo, kad išeina į šaltą vasaros naktį ir brenda į tvenkinį, kad atšaldytų savo aistrą... Gali šitai atrodyti, lyg kokia vidurinių amžių kankinimosi priemonė, neįtikinama, neįmanoma šiandien. Ramonas čia pasirodo betgi tikras meisteris, kad epizodas įtikina ir nustebina mergaitės bėgimu nuo nuodėmingos meilės. Lygiai taip pat mes nustembam jos laikysena palikti Antaną, kai ji sužino, kad jis turi vaiką su kita moterimi. Jai gaila tos kitos, kad Antanas nenori jos vesti: girtas buvęs, kai jai meilinosi. “Man jos gaila”, kalba Uršulė, “nors ...” – “Jos! O aš?” – “O aš?” – “Taigi, mudu ir kalbėkim! Uršule, jeigu tu netekėtum... ir tik dėl to... Juk pusė parapijos juoktųsi iš tavęs!” – “Pusė juoktųsi, o kita pusė – ne! Aš žinau, ne viena ir ne dvi tekės už tavęs. Ir net iš turtingų namų. Tegu jau aš būsiu kvaila, bet negaliu. Jei nepajėgsiu užmiršti tavęs – davatka liksiu, bet vis tiek negaliu. Galvojau, verkiau, bet... Negalėčiau akių į žmones pakelti, vis apie tą vaikutį galvočiau. Tėvą iš jo atėmiau, galvočiau. Juk tu jau tėvas, Antanai. Vesk ją, ir Dievas tau padės.”

Uršulės galvojimas nepaprastai krikščioniškas: Antanas, susilaukdamas vaiko, juk jau sukūrė šeimą. – Šiandien ne vienam mūsų šitoki motyvai atsisakyti mylimo žmogaus nesuprantami. Ramonas moka ir drįsta mums pasakyti ir tokius neįprastus dalykus. Tai tas pats Ramonas, kuris ir “Kryžiuose” turėjo drąsos pasakyti, ką jis mano apie tam tikrą liberalizmą, ar “Dulkėse raudonam saulėleidy” parodyti, kokių šlykščių tartiufų katalikų tarpe esama.

Ir kitas personažas, senmergė davatka Darata, yra pozityviai perduota. Tai irgi naujiena mūsų literatūroj. Davatkos nepajėgė neišjuokti net toks Jakštas: juk jau jis apie davatką rašė: “Dieve, man atleiski, meldžias davatkėlė, kuri, namo grįžus, pragarą sukėlė”. Ką jau bekalbėti apie kitus autorius!

Nėra abejonės, kad Ramonas savo beletristika pasistatė lietuvių literatūroj patvarų paminklą. Jo kūriniai vieną kartą grįš į tautą krašte, nuo kurio jie dabar nuslėpti, ypač abu romanai. Gaila tik, kad autorius mums daugiau neparašo, jau 20 metų tyla. O gal dar ji bus perskrosta naujo kūrybinio žygio? To linkėtume.

 

Aidai, 1980 m., Nr. 1 (sausis-vasaris)