radauskas henrikasradauskas henrikas

 

 

        Prisigėręs Lacrimae Christi,

        Jis išeina ir ima kristi.

        Jis Venerai puola ant kaklo,

        Jis užmiršo amore sacro.

        Jis mėgina keltis ir griūna.

        Rankos glosto dievišką kūną.

        O amūre sacro e profano!

 

        H. Radauskas. „Žiemos dainoje“

 

        Ir šiandien tebejaučiu didelę gėdą, kad niekada neišsiaiški­nau tos upės pradžios ir jos versmių. Stačiai nesuprantama, kaip tat galėjo atsitikti. Aš augau prie Daugyvenės, daug vaikystės dienų ir vakarų praleidau jos pakrantėse, bet niekad nebuvau nuėjęs ar nuvažiavęs į tą vietą, kur ji prasideda. O tai turėjo būti gal tik už kokios poros dešimčių kilometrų. Tėvas kartą pasakojo, jog už Šeduvos, bene kažkur į Baisogalos pusę, jis matęs Daugyvenės pradžią: „Atrodo, kaip ravas... truputis vandens telkšo“, – sakė jis beveik su pasigailėjimu.

 

        Bet ties Plaučiškių sodybom Daugyvenė jau buvo didelė, graži ir mum svarbi upė. Savo apylinkėj mes buvom turtingi upėm. Per mano tėvo pakluones, tuojau pat už daržinių, tekėjo kita svarbi upė – Šaka. Tik ji čia pat, per kaimyno Petronaičio miškelį, įsiliejo į Daugyvenę. Šakoje išmokau plaukti – pra­džioje ant ajerų kūlio. Bet tikrų plaukikų meno visi mes, Plau­čiškių vaikai, mokėmės jau Daugyvenėje. Šakoje pirmiausia pradėjau gaudyti kilbukus ir su dideliais pergyvenimais iš pa­tilčių akmenų skylių rankom traukti užsislėpusias liaunas vėgė­les. Bet tikron žvejybon su rimtais tinklais ruošdavomės tik į Daugyvenę. Šaka pavasariais patvindavo ir siekdavo mūsų sody­bas, statydavom čia bučius, įkrisdavom ir peršlapdavom. Bet dažną vasarą ji išdžiūdavo, išsekdavo srovė, ir tai, be abejo, buvo stambus smūgis upės prestižui. Gi Daugyvenė patvindavo majestotiškai, užpildavo dumblu mūsų pievas, ūždavo ir drasky­davo mūsų užtvaras. Vyresnieji įspėdavo, kad tik Daugyvenėje yra pavojus prigerti. Žiemą, prasikalę eketes ir pamerkę tinka­mose vietose bučius, vėgėles iš jos traukdavom maišais. Pava­sarį lydekų kibirus nešdavomės namo. Ir net per pačią sausiausią vasarą Daugyvenė neišdžiūdavo! Ji vis ir vis rūpestingai sroveno į Mūšą ir drauge su ja tolyn Latvijos linkui.

 

        Su Daugyvene susiję stipriausi mano vaikystės išgyvenimai. Čia užtenka tik mažmožio pažadinti visai atsiminimų jūrai. Neseniai tai vėl padarė Henrikas Radauskas, atsiųsdamas savo naujausių eilėraščių knygą „ŽIEMOS DAINA“, su trumpu įrašu: „Parapijiečiui Broniui Railai – anapus Daugyvenės – Henrikas Radauskas...“

 

        Geležinė uždanga mus skyrė

 

        Taip, su Henriku Radausku buvom parapijiečiai. To paties Rozalimo valsčiaus, tos pačios Rozalimo parapijos, vaikystės dalį praleidę prie tos pačios Daugyvenės ir visai toje pačioje vietoje. Tik jis Gikoniuose, „anapus Daugyvenės“, jos rytiniame krante, o aš – Plaučiškiuose, iš jo pusės žiūrint irgi „anapus Daugyvenės“, bet vakariniame krante.

 

        Ir kokių nesąmonių kartais būna kupina mūsų jaunystė! Gikonių ir jo žmonių aš niekad arčiau nepažinau. Šiapus Dau­gyvenės, vakariniame krante, mano kiekvienas sklypelis buvo išmindžiotas. Su visais apylinkės gyventojais – Stūriškiuose, visai prie pat Gikonių, Raginėnuose ar Litkūnuose, Birjagaloj, Meldiniuose, Jamontonyse ar net Simaniškiuose – visur man buvo draugų ir pažįstamų, dažnas namas aplankytas, svečiuo­tasi tai šen, tai ten, turėta visokių reikalų, visur būta giminių ar šeimos bičiulių. Bet ne Gikoniuose! Mano tėvų ūkio rytinė riba buvo pati Daugyvenės upė. Už jos tuojau prasidėjo Giko­nių Radauskų ūkiai. Bet net nė menkiausio tiltelio per upę toje vietoje nei vieni, nei kiti nebuvom pasistatę. Beveik nebuvo jo­kių ryšių. Gal koks bernas kartais vasarom nueidavo ar ateidavo pas mergas, tai ir viskas. Suruoštose vieno ar kito kaimo geguži­nėse būreliai jaunųjų atsilankydavo pašokti, bet kitą rytą ryšiai nutrūkdavo. Tikros „Daugyvenės lietuvių bendruomenės“ nie­kad nebuvo. Mano tėvai ar broliai pas nieką ten nesilankydavo, išskyrus, kai važiuodavom į Savickio vėjinį malūną. Bet tai būta šalto biznio reikalų. O juk mūsų šimtametė senutė Aleksan­dra Polujanskaitė, kaip tėvas pasakojo, buvo kilusi iš Gikonių. Bet mano laikais jokių Polujanskų Gikoniuose jau nebebuvo...

 

        Aš pats keletą kartų buvau pralaužęs Daugyvenės „gele­žinę uždangą“. Tačiau nei vienoje Gikonių sodyboje nesu lankęsis svečiu, nei pas vieną Radauską. O kiek daug dienų pra­leisdavau čia pat visai prie Daugyvenės, ant Kapmilžių kalno! Tai skambaus vardo „kalnas“, senovės milžinkapis, kur sykį prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo atvykęs kažką pakasinėti dr. J. Basanavičius (visai netoli, vos už trejeto kilometrų, yra gar­sieji Raginėnų pilkapiai, kuriuos gerai žino kiekvienas mūsų archeologas)... Mano laikais mūsų Kapmilžiai iš tikrųjų buvo jau tik tėvo galvijų ganykla, čia gerai tarpę krūmokšniai gamino ūkiui žabų atsargą, beržynėlis pavasarį tarnavo sulai pasisunkti, o mano motina čia labai mėgo su manim rinkti grybus, ir ta proga anuomet iš jos esu gavęs patį pirmąjį lietuviškos grybologijos kursą...

 

        Daug kartų nuo Kapmilžių, kurių papėdėje tekėjo Daugy­venė, žiūrėdavau į Gikonius. Ir jei upę perbrisdavau, tai ne pas juos eiti, o tolyn, į paslaptingą didelį Gikonių mišką, į Beržbalį. Ten traukdavom išplėšti šarkų lizdų, o ne kartą pats vienas ar su draugais nusėlindavau pasirinkti uogų. Vienoje vietoje ten būta gero ir derlaus avietyno. Mūsų „Drang nach Osten“ buvo paremtas vien plėšriais sumetimais...

 

        Pažintis per poeziją

 

        Jau mokykliniais ir gimnazijos laikais vasarom anapus upės kai kada pastebėdavau vaikštinėjant ar keliu į Rozalimą važiuo­jant du berniuku. Matydavau juos ir miestelyje, tai sekmadie­niais, tai kurią dieną dviračiu nuvykęs pašto pasiimti. Abu ber­niukai buvo trupučiuką mažesni ir jaunesni už mane, visai vienodai apsirengę – juos aš prisimenu dėvint brezentinius gelsvai žalsvus švarkelius. Jie su niekuo nekalbėdavo, su mano pažįstamais nedraugaudavo ir vėl prapuldavo. Vėliau matyda­vau, kad tiedu patys berniukai žiemom Panevėžy prisilaiko. Tik tada sužinojau, kad tai du broliai Radauskai. Gi vienas iš jų, Henrikas, esąs labai mokslus ir turįs didelių gabumų sveti­mom kalbom...

 

        Po to praėjo daug metų, ir mes vis nebuvom asmeniškai pa­žįstami. Nei Kauno universitete studijuojant, nei niekur kitur. Man tai keista, nes aš taip išskirtinai mėgau visus savo parapi­jiečius ir kiekvieną tuojau stengiausi pažinti. Ir tik per praėjusį karą Kaune, berods 1943 metų žiemą, A.  Churginas pirmą kartą „oficialiai“ mane supažindino su Henriku Radausku, kuris tada buvo biurokratu Valstybinėje leidykloje. O Algirdas Grei­mas nacių okupacijos laikais Šiauliuose buvo pirmas, kuris man iš atminties padeklamuodavo Henriko Radausko eilėraščių. Mes kartais kalbėdavomės apie lietuvių poeziją, jos sroves, sti­lius. Pačių geriausių lietuvių „estetinės poezijos“ pavyzdžių jis daugiausia rasdavo Radausko eilėraščiuose. Greimas apie po­eziją gerai nusimanė, ypač apie prancūzų, ir ištisais posmais galėjo deklamuoti prancūzų klasikus, estetus, vieną kitą moder­nistą. Pavyzdžiais priremtas prie sienos, turėdavau sutikti, kad Greimo vertinimas arti teisybės. Tačiau nemeluodamas nei jam, nei sau, atsikalbinėdavau: taip, Radausko poezija yra gera, bet man ji truputį lyg per šalta, ledinė. Tada Greimas, kuris savo Įrodymus deklamuodavo iš „Fontano“ rinkinio, atsakydavo: „Toks visada yra fontanas. Jis trykšta šaltai, kaip ledinis. Kris­talas taip pat veikia mus šaltai, bet jis – žiba...“

 

        Rašytojų žemėlapis su balta vieta

 

        Kažkada apie 1930 metus vienas ar būrelis Kauno stu­dentų humanitarų (pavardžių nebeatsimenu) buvo įsiparei­gojęs lietuvių literatūros seminarui paruošti Lietuvos rašytojų žemėlapį. Dar ne visai baigtą teko kartą tą „poetų žemėlapį“ seminaro kambaryje pažiūrėti. Daugelyje vietovių apsčiai pri­rašyta pavardžių, bet – tik visiškai baltos vietos aplink Roza­limą ir prie Daugyvenės krantų! Nors tuo laiku aš buvau nu­siteikęs labai „visažmogiškai“ ir beveik internacionališkai, bet tas faktas man buvo didelis smūgis, nes internacionalai inter­nacionalais – bet mano tėviškės „Daugyvenės internaciona­las“ man visuomet stovėjo pirmoje vietoje.

 

        Vadinasi, mūzos lig šiol buvo visiškai pamiršusios tą myli­miausią pasaulio žemės kampelį. Čia nebuvo gimęs joks kūdi­kis, kuris vėliau būtų pareiškęs išskirtinų minčių ar turėjęs patobulintą grožio ir formų supratimą. Tuo laiku anapus Klo­vainių, netoli Daugyvenės ir Uošo kaimo, kur gerai prisilaikė vienas iš mano dėdžių, neseniai buvo Balsių dvarelyje įsikūręs Kazys Binkis. Bet jo nepasisavinsi, nes tai buvo tik naujas imigrantas biržietis iš Papilio. Paskutinėje neviltyje norėjau siūlyti įrašyti tėvo brolį – mano kitą dėdę, Kauno advokatą Stanis­lovą Railą, kuris buvo vienas iš pirmųjų ir ištikimų „Auszros“ bendradarbių, ten pasirašinėdavęs Stajės Šunbajorio ar kitais slapyvardžiais ir šalia straipsnių davęs vieną kitą patriotinės literatūros bandymą. O vienan „Auszros“ numerin įdėjęs net savo, kaip Kauno lietuvio advokato, skelbimą su adresu. (Tai buvo gal pirmas lietuvio profesionalo skelbimas mūsų spau­doje, ir aš net šiandien nesuprantu ano laiko „konspiracijos“ nuotaikų, nes „Auszra“ juk buvo griežtai draudžiama Lietuvoje platinti!)

 

        Kad ir kaip mylėjau savo dėdę, tačiau suvokiau, kad Stajė Šunbajoris vis dėlto gal buvo kiek per silpnas kūrėjas nusipel­nyti įrašui Lietuvos rašytojų ir poetų žemėlapyje. Bet nebuvo ko kito pasiūlyti...

 

        Gikonių „krokuviakas“

 

        Tačiau šiandien, jei kas ruoštų naują poetų žemėlapį, anoji balta vieta aplink Daugyvenę jau galėtų būti nors vienu įrašu pamarginta. Kad ir ne visai teisingai, bet topografas čia jau galėtų ryškiom raidėm įrėžti Henriko Radausko vardą. Deja, vis dar su vienu smulkiu formaliniu prasilenkimu. Mat, kai vėliau jau specialiai panagrinėjau Gikonių Radauskų gimines, paaiškėjo štai kas... Nuo „neatmenamų laikų“ čia gyveno Balt­ramiejus Radauskas, turėjęs daug dukterų ir sūnų, kurių vie­nas, Bernardas, buvo gimęs 1861 metais. Jo brolis Stanislovas perėmė valdyti ūkį. Jų sesuo Antonija tame pačiame kaime buvo ištekėjusi už kito Radausko. Radauskų čia buvo ar ne aš­tuoni ūkiai, bet ne visi jie giminiavosi. Minėtasis Bernardas Radauskas, kiek pamokytas, didžiąją gyvenimo dalį praleido Rusijoje, o jo sūnui, mūsų Henrikui Radauskui, teko atsitikti­nai gimti Krokuvoje 1910 m. balandžio 23 d. Per karą šeima išbėgo į Sibirą, kur Novo-Nikolajevsko mieste Henrikas pra­dėjo mokytis rusiškoj pradžios mokykloj. 1921 m. jie grįžo Lietuvon. Čia Henrikas lankė Panevėžio gimnaziją (vakarinę, tą pačią, kurion ir man į penktą klasę teko įstoti 1923 m.) ir vėliau mokytojų seminariją. Mokslo metu kiekvienas savo atos­togas Henrikas su broliu praleisdavo Gikoniuose, prie Daugyvenės, kur jo tėvas buvo paveldėjęs pusę tėviškės ūkio. Turė­damas tarnybą Panevėžyje, ūkį jis buvo išnuomojęs, bet jame gyvendavo Radauskų motina, ir vaikai vis atvykdavo pas ją vasarom.

 

        Toks tėra Henriko ryšys su Gikoniais. Formaliai pagal gimtavietę jis – „krokuvietis“, bet dvasiškai ir fiziškai, many­čiau, būtų teisinga jį rišti su mūsų Daugyvenės bendruomene. Čia Radauskų giminės lizdas ir šaknys.

 

        Po to Henrikas vėl apleido Gikonių „bakūžę samanotą“. 1930–1935 metais V. D. universitete jis studijavo lietuvių ir vokiečių literatūras ir, studijas bebaigdamas, per Sakalo b-vę išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Fontanas“. Vėliau, metus išdirbęs Klaipėdos radiofone pranešėju, 1937–1940 m. laiko­tarpiu buvo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos korektorius ir tada labai grakščiai išvertė Nobelio premijos laureato prancūzų rašytojo R. Martin du Gard romaną „Se­noji Prancūzija“. Okupacijų metais (1941–1944) tarnavo Valstybinėje leidykloje redaktoriumi, kur jį pirmą kartą asme­niškai pažinau. 1944 m. vasarą, nenorėdamas antrą kartą patekti bolševikų rojun, išvyko Vokietijon, o 1949 m. atsikėlė Čikagon.

 

        Čia Vytautas Saulius 1950 m. išleido jo antrąjį poezijos rinkinį „Strėlė danguje“, kuriai pavyko pataikyti į pačią kritikų ir poezijos mėgėjų širdį. O 1955 m. gale tas pats V. Saulius puikiai išleido tretįjį Radausko eilėraščių rinkinį „Žiemos daina“. Kaip „Strėlę“, taip ir „Dainą“ veik visa mūsų spauda sutiko itin palankiai. Tai reiškia, kad suvokiama ir juntama, jog radauskinio pobūdžio poezija mūsų publikos dar yra mėgstama, – be abejo, proporcingai daugiau negu kurioje kitoje tautoje. Labai garsus prancūzų poetas Paul Valery prieš karą savo rin­kinius beleisdavo 300 puošnių egzempliorių. O mūsų Saulius Radausko veikalus išleidžia 500–700 egzemplioriais, ir ne­atrodo, kad šios knygos leidėjo sandėly gulėtų tik žiurkėm graužti.

 

        Tie, kurie ima nykiai graudentis, kad mūsų visuomenė ge­ros poezijos visiškai nebeskaito, turėtų nepamiršti to svarbaus ir labai būdingo fakto. Šiais laikais visur poeziją beskaito tik mažas visuomenės nuošimtis...

 

        Toks būtų mano įvadas į Henriko Radausko kūrybą, ir tokia jo naujausio rinkinio „recenzija“. Suprantu, kad, pagal mum įprastą tradicinę recenziją, iš tokio mano atsiminimų „įvado“ kai kurie tik nusišypsos. Bet ilgesnė praktika mane yra įtikinusi, jog veik visos mūsų poezijos senovinio tipo knygų recenzijos bendrosios paskirties spaudoje neatlieka jokio užda­vinio. Jos yra gal geros ir prasmingos specialiuose literatūros žurnaluose ar rinkiniuose, kur poetai kalba poetam apie poetus, šeimyniškai aiškinasi bendro amato reikalus ir būdus, tuo pačiu turėdami puikią progą išlieti savo meilę ar neapykantą, žavesį ar panieką. Platesnei publikai tai visai neįdomu ir neturi jokios prasmės. Taipgi kelių posmų pacitavimas niekad neduoda vaiz­do apie visumą. Čia ne romanai ar apysakos – visiškai nėra kuo suintriguoti skaitytojo.

 

        Anapus laiko ir erdvės

 

        Tačiau užbaigai drįsčiau pridėti porą įspūdžių.

 

        Kai skaitau Radauską, ypač „Žiemos dainą“, aš negaliu išsivaduoti nuo nuotaikos, lyg gyvenčiau prieš kokį 50 metų. Gi kartais, tartum šokęs pusšimčio šuolį atgal, lyg skaityčiau prancūzų parnasistus ir simbolistus. Gal aš per rambus, bet ši poezija man išsimuša už laiko ir erdvės ribų. (Kaip gaila, kad joje neišgirstu Daugyvenės ajarų šlamėjimo arba kaip lankos ūžtulyje riebūs geltoni lynai dumble alsuoja, arba kaip lauki­nės antys iš Beržbalio rudenop išskrenda šiltuosin kraštuosin, arba kaip Daugyvenės potvyniai pavasarį dūzgėdami ir murmėdami užpila sodybas ar ganyklas mūsų žmonių, – ne šiaip sau „bendrai žmonių“, bet Cesevičiaus, Balnonio, Radauskų, Mūriniuko, Tamošaičio, Montvilo, Petronaičio, Budrio, mano tėvų ir daugybės kitų daugyveniečių!..)

 

        Vis dėlto ši poezija už laiko ir erdvės ribų pasitalpina į kažkokį nuosavą eterinį lauką, į kažkokias tolimas erdves, bu­vusias kitur ar esančias kitur. Ji ištekinta negausiais žodžiais, stingstanti pasikartojančiuose simboliuose. Tik retai kai kur, lyg netikėtai, lyg netyčiom, netiesiogiai ir visai atsitiktinai įdu­riami į vieną kitą dabarties žaizdą. Čia, žiūrėk, pačiumpanti kokį naujovišką mūsų technokratinės gadynės žodį, tai vėl ne­rūpestingai pažaisdama mūsų didžiųjų tragedijų motyvais, pvz.: „Sumaišęs vėją su vynu, / išgėręs gatvėmis einu, / ieškodamas lengvos širdies, / linksmos, karališkos mirties...“

 

        Radausko poezija mūsų literatūroje yra itin savotiška tuo, kad ji stengiasi maždaug nieko deklaratyviško nepasakyti, nieko nepiršti, nieko nesmerkti, nieko negirti, į nieką neskatinti, su didžiausiu abejingumu žvelgti į visas „problemas“, ir jei ji kada surizikuoja kokias vertybes vertinti, tai tik atsukdama į jas la­bai santūrios ironijos prožektorių. Henrikas Radauskas šia prasme iš visų lietuvių praeities ir dabarties poetų stovi gal arčiau­sia to, ką vadintume „gryno esteto“, „gryno poeto“ linkme ir pasaulėžiūra. Niekas kitas šiuo atžvilgiu nėra toks „švarus“, kaip jis. Šią pasaulėžiūrą savo rinkinių įvadiniuose eilėraščiuo­se, tarsi kokiuose „manifestuose“, jis mėgsta atvirai ir pasakyti. Tai veik vienintelis deklaratyvus, „propagandinis“ motyvas jo knygose.

 

         „Strėlės“ įžangoje jis rašė:

 

        Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,

        Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.

 

        Ir skamba medyje melodija tyli,

        O aš klausausi jos ir užrašau smėly.

 

         „Žiemos dainos“ įvade jis vėl rašo:

 

        O eilėraštis gimsta kaip vėjas iš nieko

        Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,

        Bet negali daina prasimušti pro sniegą

        Ir sugrįžta kaip vėjas į savo namus...

 

        Šiame viename posme labai tiksliai nusakytas visas Hen­riko Radausko poezijos pobūdis ir drauge, jeigu man būtų leis­ta irgi kiek pasinaudoti ironija, – jos likimas...

 

        Šis „muzikinis motyvas“ („eilėraštis skambėdamas bėga...“) mane veda tolyn. Kitur (15 psl.) randu jo tolesnį išsiplėtojimą tokiame posme:

 

        Klajūnas muzikas girdėjo

        Balsus dangaus, vandens ir javo

        Ir juos simfonijon sudėjo,

        Ir ji šlamėjo ir žaliavo...

 

        Tai būdinga muzika, bet kartu tai yra ir Radausko „poetinė pasaulėžiūra“. Šiai pasaulėžiūrai įgarsinti ar įvaizdinti, ar įnuotaikinti muzikas turi daugiau, nei visas neribotas garso bei rit­mo priemones. Poetas, kuris naudojasi tik žodžiu, čia gali tapti labai neturtingas, labai netobulas ir nesėkmingas. Antano Ba­rono „Anykščių šilelį“ laikom pavykusiu šio siekimo kūriniu. Bet aš stačiai jaučiu, kaip Radauskas ilgai rungiasi su žodžiu, ieško, atrenka, šlifuoja, derina, kol jis suranda (dažniausiai vis netobulą) mažų simfonijų ir kitokių opus‘ų kūrėjo  išraišką.

 

        Kad pasaulis daugiau domėtųsi poezija, tai – ...

 

        Jeigu palyginimas kartais geriau atskleidžia tvirtinimų pras­mę negu pats tiesioginis tvirtinimas, tai man yra pagunda pa­naudoti vieną palyginimą.

 

        Radausko poetiniame orkestre (priešingai Brazdžioniui!) visai nėra ar tik labai maža didžiųjų pučiamųjų instrumentų, kurie išduoda triukšmingą, aštrų ar staugiantį toną. Atrodo, jis daugiausia norėtų būti poezijos smuikininkas, ypač fleitistas. Bet tai yra labai sunkus užsimojimas, ir mano netobulai ausiai Radauskas labiau girdisi tartum čelistas. O čia jam kaip tik tu­riu savotišką pavyzdį. Tai žymus ir gabus vengrų čelistas, taip pat „dypukas“, Janas Starkeris, grojęs Chicagos simfoniniame orkestre ir protarpiais ruošęs kitur labai sėkmingus solo kon­certus.

 

         „Time“ magazinas 1955 metų pabaigoje apie jį rašė: „Star­keris įsitikinęs, kad pasaulis rodytų daugiau dėmesio cello instru­mentui ir aplamai muzikai, jeigu muzikos kūrėjai ir atlikėjai parodytų daugiau susidomėjimo pasauliu. Starkeris ir jo graži vengrė žmona nuolat laiko visiem atviras savo buto duris: pa­saulio reikalai čia taip pat gyvai nagrinėjami kaip ir muzika. Jis sako: „Aš stengiuosi būti apie viską informuotas. Jūs netu­rėsit supratimo, ką daro pasaulis, jei tik sėdėsit savo kambaryje ir praktikuositės (su cello). Aš stengiuosi būti šių laikų žmogus. Gerbiu, kas buvo padaryta praeityje, bet nenoriu būti tradicijų vergas. Man nereikia devynioliktojo šimtmečio laukiniškai susigarbanojusių debesų – aš turiu savo paties debesis...“

 

        Kankinuosi nemokėdamas išvengti to nuogo atvirumo, bet linkstu pritarti čelisto minčiai. Pasaulis vėl daugiau susidomėtų poezija, jei poetai daugiau domėtųsi pasauliu. Tuo nenoriu pasakyti, kad rašytojas turi pulti į patį gyvenimo sūkurių centrą. Tada jam nebebus nei laiko, nei noro rašyti meniškus eilėraščius ar romanus. Bet yra ir tokių užmojų, kūrybiškai dažniau­siai nesėkmingų. Kaip pavyzdį galėčiau duoti tos rūšies kraš­tutinumą – pasisakymą dienoraštyje, kurį suspėjo įrašyti prieš savo per ankstyvą mirtį jauna rumunų rašytoja tremtinė Sorana Gurian:

 

        Rašyti!.. Šaukti, lyg tartum skęstume... Kiekvienas žodis toks stiprus, toks tikras, kaip kraujas. Gana literatūros, išly­gintų frazių, gana išdailinimų!.. Žodžiai tebūnie tokie neeste­tiški, kaip sužalotas moters kūnas... Tokie karšti, kaip šunų gainiojamo žvėries kvėpavimas... Tai turi alsuoti, plėšytis, ai­manuoti, šniokšti, lyg tartum būtų girdimi Jo žingsniai ant laiptų, Jo ranka ant durų rankenos.

 

        1956

 

        Raila, Bronys. Kodėl antraip?: Lit. kronikos su išgyvenimais. – Vilnius: Vaga, 1991.