Jonas Lankutis. Mitologizuota realybė Sauliaus Šaltenio pjesėse (1983)

Valstybiniame jaunimo teatre 1976 m. pasirodė pir­masis lietuviškas miuziklas „Ugnies medžioklė su varo­vais“ (rež. D. Tamulevičiūtė, komp. G. Kuprevičius). Jo literatūrinį tekstą sukūrė Leonidas Jacinevičius ir Sau­lius Šaltenis. Jaunimo tarpe veikalas susilaukė didžiulio pasisekimo. Nūdienišką buitį, jaunų herojų meilės isto­riją autoriai pateikė kaip šiuolaikinį jausmų tyrumo, dva­sinės „ugnies“ mitą, kurio poetika artima populiarių šio žanro kūrinių („Žmogus iš La Mančos“, „Mano gražio­ji ledi“, „Plaukai“, „Jėzus Kristus – superžvaigždė“) me­niniams ypatumams. Tai šokių ir dainų, melodraminės patetikos ir ironiškų pokštų žaismingas ritualas, kurio kulminaciniuose taškuose susiduria tyra meilė ir šiurkš­tus brutalumas.

Tiesa, kūrinio sandara susilaukė nema­žų kritikos priekaištų. Mintis čia nepakilo iki mitams giminingos (ir miuzikluose dažnai jaučiamos) aukščiau­sios emocinės įtampos, veiksmo vingiuose nemaža ba­nalumo. Tačiau nuo šio pasirodymo scenoje prasidėjo sa­vita S. Šaltenio dramaturginė veikla, ryškėjo drąsūs jo mėginimai pakeisti tradicines buities vaizdavimo formas teatre (tiesa, dramaturgo duonos skonį S. Šaltenis jau buvo mėginęs ir anksčiau – 1968 m. jo parašytą vienaveiksmį antifašistinės tematikos groteską „Giljotina“ su­vaidino Vilniaus valstybinio universiteto studentai).

Miuziklas, be abejo, artimas pramoginei teatro kryp­čiai. Vakaruose ne vienas šio žanro kūrinys yra priar­tėjęs netgi prie pavojingos amoralumo ribos. Pavyzdžiui, garsioji „O, Kalkuta!“, žymaus anglų teatro kritiko K. Taineno nuomone, atliekanti dvigubas funkcijas: apeliuo­janti į žiūrovų intelektą ir kartu žadinanti jų seksualines emocijas. Tokiu būdu miuziklas esąs rimtos dramos ir smagaus reviu sintezė. Mūsuose šis žanras grindžiamas jaunatviška stiprių dvasios polėkių poetizacija, tačiau pramoginis patrauklumas, formos grakštumas – taip pat svarbūs jo bruožai. Tuos gana kontrastingus pradus S. Šaltenis originaliai ėmė derinti tolesnėje savo draminėje kūryboje, atnešusioje į teatro sceną įdomią linksmos žais­mės ir mitologinio jausmų pirmapradiškumo simbiozę.

Panaudodamas apysakos „Riešutų duona“ siužetą, S. Šaltenis sukūrė pjesę „Škac, mirtie, visados škac!“ (1976). Čia kalbama apie pokarinę mažo periferijos miestelio kasdienybę, rodomi įsisenėję dviejų kaimyninių šeimų ki­virčai, plėtojama paauglių meilės istorija. Visa tai auto­rius pateikia kaip savotišką jaunuolio jausmų formavi­mosi epą, romantišką legendą su nepaprastais įvykiais, keistais veikėjų poelgiais, paradoksaliom situacijom.

Pjesė susideda iš pagrindinio veikėjo – septyniolikme­čio Andriaus Šato atsiminimų – refleksyvių, išradingai komponuojamų vizijų, kuriose, kaip pasakoje ar sapne, „lyg gyvi“ veikia ir seniai miręs senelis, ir kažkada mies­tely gastroliavę cirko akrobatai, ir turguje nupirkta kar­vė. Beje, pastaroji atrodo tartum mitinė figūra. Ji keis­tu būdu įsiterpia į žmonių santykius, įgauna sakrališko taurumo, iškyla kaip teisingumo, nekaltumo, santarvės simbolis. Jos įvaizdį pagrindinio herojaus sąmonėje pa­gimdo vaikiškas skriaudos suvokimas, jautrus reagavi­mas į blogį. Dėl karvės amžiams susivaidijo Kaminskų ir Šatų šeimos. Karvės pirkimu jaunasis Šatas trokšta išpirkti tėvų kaltę, atstatyti harmoniją, nutiesti tiltą mei­lei. Šiuose vaikiškai egzaltuotuose žmogaus ir gyvulio ryšiuose sutelkta magiška gyvybingo dvasios polėkio, vi­dinio atsparumo blogiui jėga. Išgarsėjusioje anglų dra­maturgo P. Šaferio pjesėje „Equus“ panašiai sumitologinamas žirgo įvaizdis, lemtingai įsismelkęs į jauno herojaus sąmonę. Tik ten kolizija tragiškai šiurpi, išjudinanti kraštutinius pasąmonės impulsus.

S. Šaltenio pjesei nepakartojamo žavesio teikia ele­giška nuotaika. Visa, kas čia vaizduojama, sušvyti kaip atsisveikinimo suvaikyste miražas. Kūrinio prologe šagališkas personažas Finkelšteinas, tartum savo paties ro­mantišką ilgesį išsakydamas, šitaip anonsuoja dramos turinį:

Štai, matot, mano akys kaip lėkštės pilnos ašarų, bet aš norė­čiau dar kartą išgirsti šitą smagią ir graudžią istoriją apie kar­vę...

Šiame atsisveikinimo graudulyje girdime ir pokario socialinės bei istorinės realybės atgarsius, ir bendražmogišką liūdesį dėl vienatvės bei susvetimėjimo pavojų, ir visada žmogų lydintį laimės bei drąsaus polėkio ilgesį. Finale tai reziumuojama glaustoje mokyklos direktorės replikoje. Vieniša pedagogė, mokinių pravardžiuojama „sausagysla“, išlydi Andrių į gyvenimą, nuoširdžiai pavydėdama jam karvės mito:

DIREKTORE. Kaiptumanai? Kasbūtų, jeigukiekvienaspirktų karvę?

ANDRIUS. Aš labaiatsiprašau, tamstadirektore, aš netyčia, taipišėjo...

DIREKTORE. Nevisigali, Šatai, pirktikarves, nevisiemsper­kakarvės, irmannieks, deja, nepirkokarvės... iraš niekamnepirkau. Galdrąsoskartaispritrūksta, gal žiauresniais, nekarvių pirkimolaikaisgyventa...

Elegiškas graudulys ir svajinga jausmų ekstazė neprisileidžia S. Šaltenio pjesėje sentimentalumo ir pate­tikos. Tai nūdieniškai ironizuota romantika, komiškai nu­spalvintas mitas, žaismingai stilizuojantis vaikiško mąs­tymo paradoksalumą ir nepaprastumą. Toji stilistika sėk­mingai buvo perkelta ir į Valstybinio jaunimo teatro sce­ną, kur režisierės D. Tamulevičiūtės ir aktorių „įžvelgtas Andriaus vaikystės įspūdžių paradoksiškumas“ tapo „šio patrauklaus spektaklio konvencija“.

Žaismėje glūdi ir veikalo optimizmas, jaunatviškas herojaus tikėjimas savo žygdarbio prasmingumu. And­rius Šatas sako neapykantą, vienatvę ir mirtį neigiančius žodžius, kurie skamba kaip iš senelio paveldėta užkal­bėjimo formulė. Joje sutelktas ir jaunosios kartos mo­ralinis maksimalizmas. Kartodamas savo „škac!“, And­rius tartum šaukia savo bendraamžius kovoti prieš nepasitikėjimą žmogumi. Herojus turi savyje „įpykusios“ pokario jaunuolių kartos kompleksą, bet savo įniršio ne­rodo („Aš visai ne liūdnas, aš visai ne piktas... Aš tik galvoju, kad turėčiau būti piktas“,). Viskas sutelkta grakščioje ironijos ir lyrizmo samplaikoje, kuri turbūt ir yra ne kas kita, kaip naujas, subtilesnėmis formomis iš­reikštas pokario moralinių traumų ir dvasinio atsinauji­nimo siekių atspindys.

Pjesės protagonistas susiduria su maniakiška am­žiams užsirūstinusio Kaminsko neapykanta, kurią šis per­sonažas raudote išrauda kaip jame įsigėrusius degtinės ir prakaito kvapus. Andriaus akivaizdoje blaškosi savo laimės nerandantis tėvas – pasimetęs juokingas žmoge­lis. Kaip marionetės juda ir kalba instrukcijas vykdantys mokytojai. Tai aplinka, kurią reikia sudrebinti. Tai ruti­na, paveldėta iš senelio laikų, ir vienintelis dalykas, ku­ris čia patraukliai šviečia, – tai kare žuvusio dėdės Bo­leslovo kuklaus didvyriškumo relikvijos. Gerbdamas ko­votojų atminimą, Andrius rašo ir stato mokykloje heroji­nį vaidinimą, kontrastuojantį su juokingomis mokyklinės buities smulkmenomis. O svarbiausias jo žygdarbis – karvės pirkimas, kuriam pavaizduoti autorius griebėsi ne­tikėčiausių romantinių spalvų.

Epizodas miestelio turguje – tai savotiškas herojaus sapnas, refleksyvi jo vaikiškos sielos vizija. Išeiginiu kos­tiumu pasipuošęs jaunikaitis švelniai aiškina jį apsupu­sioms karvėms, kad jis negali jų pirkti, nes tarp jų nė­ra tos, kuri jam skirta. Personažą įkyriai persekioja žmogus su pavalkais – vis nori juos užmesti jaunuoliui ant kaklo. Ir staiga prie mokyklinio vandens bakelio pririšta sušvyti ta tikroji – su balta žvaigžde ant kaktos (vis­kas tartum susitikimo su mylima mergaite projekcija). Karvės pirkimą stebi iš dar kito vaikystės sapno atėjęs senelis su juodu angliškos vilnos kostiumu ir didžiuliu sieniniu laikrodžiu po pažastim (beveik kaip I. Bergmano filmuose). Kulminacijoje – stop kadras: turguje esantys žmonės staiga sustingsta netikėčiausiose pozose, o kai Andrius pajuda su savo pirkiniu, minia lyg miuzikle gie­da džiaugsmo himną karvei ir „marširuoja paskui And­rių, kol palaipsniui sugrįžta atgal prie savo buitiškų tur­gaus reikalų“.

Panaši išmoninga dvasinės ekstazės scena pasikarto­ja, kai naktį ištuštėjusiuose Šatų namuose basa ir per­šlapusi pasirodo Liuka Kaminskaitė, ir abu jaunuoliai pirmą kartą patiria suartėjimo džiaugsmą. Lauke už du­rų skamba keista Kaminsko giesmė apie „slogius ir tirš­tus chloroformo garus“, o staiga pasigirdęs būgnas dau­žosi pašėlusiu ritmu. Andriaus ausis pasiekia senelio balsas iš anapus, ir toji replika skamba kaip poetinė me­tafora:

SENELIS. Girdi? Kažkur čia pat... kažkur čia pat. Ar tik ne tavo dulkėtoje lentynoje, tarp tavo rašaluotų dienoraščių, apmusiju­sių tavo dėdės Boleslovo medalių ir spalvotų akmenukų?.. Kažkur čia pat... Ana, girdi... Kaip daužosi ir spurda dar gyva, Andriuk, tavo vaikystės širdis... Bum bum bum...

Iš purvo ir nuobodulio, žiaurumo ir susvetimėjimo pje­sės herojus kyla gražus ir tyras, nepakartojamai jaunat­viškas, tikintis gėriu, teisingumu ir meile, trokštantis vi­sada būti savimi.

Andrius Šatas, sėdėdamas kirpėjo Finkelšteino kėdė­je, atsisveikina su auksinėmis vaikystės garbanomis ir tikisi, kad netrukus jos vėl ataugs... Sį auksinės vilnos įvaizdį S. Šaltenis gražiai perkėlė ir į kitą panašios struk­tūros pjesę „Jasonas“ (1978). Čia veikia kiek vyresnis, labiau prie šiandieninių realijų priartintas, bet taip pat su pokario tikrove susijęs herojus – mitinio argonauto bendravardis. Kaip ir graikų sakmės karžygys, jis ateina teisingumo vykdyti, stoja į moralinę dvikovą prieš šiuolaikinį karalių Peliją – Jasonėliuose viešpataujantį suk­tą vaikystės bičiulį, restorano direktorių Žarėną. Jauni­kaitis, vaikų namuose išaugintas pamestinukas, pasirodo gimtajame miestelyje lyg ateivis iš kito pasaulio, visas žvilgantis didžiuliais auksinės vilnos kailiniais, kurie simbolizuoja ypatingą dvasinę galią, magiškai veikia pil­koje kasdienybėje paskendusius Jasonėlių gyventojus.

Pabrėždamas ir su lengva ironija stilizuodamas mito­loginius motyvus, dramaturgas buitiškai mūsų dienų rea­lybei suteikia fantastišką pavidalą, kuria paradoksalias situacijas ir vizijas. Vidurdienį, kai visi miestelio laikro­džiai muša dvyliktą, Jasonėlių restorane atsiranda keista moteriškė, kuri, išmetusi burnelę, pranašingai skelbia apie Jasono atėjimą ir teisingumo vykdymą. Ši moteriškė, ta­riama Jasono motina, iš senelių prieglaudos pabėgusi pusprotė, yra tartum graikiškojo padavimo paslaptingosios senutės parodija, groteskinė kopija. Pats Jasonas pasiro­do žvaigždėtą vidurnaktį, kai Žarėnas su savo giminai­čiais svilina ir darinėja kiaulę, postringaudami apie kos­mines problemas. Finaliniuose epizoduose agresyvus res­torano direktorius nuplėšia Jasono auksinę vilną, bando sunaikinti visa, kas susiję su keistuoju atvykėliu – jo paties vaikystės draugu. Kūrinio herojus, išvilktas iš spindinčių kailinių, visai apnuoginamas, parodomas kaip varganas, niekur savo namų nerandantis klajūnas (net vaikų namų direktorė nesiryžta jam duoti kokio nors darbo).

Tačiau nei ironija, nei grotesko elementai, nei pabrėžtinis pagrindinio veikėjo deheroizavimas neprislopina su mitu siejamos pasaulio atnaujinimo idėjos. Veikalo pro­tagonistas lemtingai pajudina Jasonėlių gyvenimo pa­grindus, auksinės vilnos stebuklinga galia pajuntama. Prieš Žarėno brutalumą sukyla jo žmona Rūta, ima maiš­tauti restorano direktoriaus giminaitis, dvasiškai atjaunėja buvęs vaikų prieglaudos pedagogas Matulionis. Keis­tuolis Jasonas, kadaise bulvių lauke atrastas pamestinu­kas, globoja niekad vaikų neturėjusią senutę kaip savo motiną. Jis sakosi mokąs dirbti visus darbus, visada kupinas ryžto gelbėti skęstančius. Bet didžiausia šio klajūno svajonė – auklėti vaikus taip, kad jie įgytų poeto sielą ir... boksininko kumščius – blogiui sutramdyti.

Tai poetiškas herojus poetiškos struktūros veikale, kur žemiška realybė susiduria su aukštai plevenančia svajo­ne, neužtemdomu dvasinės jėgos švytėjimu. Po ironijos skraiste čia visur jaučiame lyrizmą, stiprių jausmų ple­venimą. Žaismingose situacijose „poetinis apibendrini­mas ateina kartu su dramatiškomis herojų pastangomis apginti savo dvasinius siekius ir slapčiausius jausmus net ir tada, kai tai atrodytų nebeįmanoma“. Prozaiškas dialogas, kasdieniški žodžiai šioje pjesėje nereikalauja įprastinio buitinio ir psichologinio motyvavimo, replikose blyksi dvasinės ekstazės atšvaitai, atskiros scenos su­skamba kaip eilėraščiai:

RŪTA. Aš, Jasonai. Atvažiavau iš Ukmergės, o mano vaikai serga. Matyt, peršalo besikraustant. Dieve! Dieve! Aš gi išėjau tik į vaistinę, bet pagalvojau, kad niekada... niekada daugiau tavęs ne­pamatysiu... ir atvažiavau... su pirma pasitaikiusia... su kareiviais. Tau šalta, Jasonai? Kur tavo kailiniai?

JASONAS. Nunėrė Pruncė mano kailį. Nieko neliko... net griu­vėsių. Suspėjai. Šiandien mano išleistuvės. Mėsą Pruncė kepa.

RŪTA. Tu sergi, Jasonai? Nesiginčyk, tu labai karščiuoji.

JASONAS. Nei Ne, aš... gal tai tik mano siela truputį karš­čiuoja...

Abi S. Šaltenio pjesės artimos baladėms. Lyrizmas čia susijęs su nepaprasto nuotykio vaizdavimu, stilingai mi­tologizuotu buities piešiniu, o romantinis pradas ir he­roika pridengiami nūdieniška ironijos skraiste. Pjesėje „Škac, mirtie, visados škac!“ tikrovė pateikiama kaip pagrindinio herojaus reminiscencija, bet subjektyvumo be­veik nejaučiame – ir karvės pirkimo istorija, ir Šato tėvų šeimyninė drama, ir Andriaus santykiai su Liuką Kamins­kaite yra objektyvizuoti, aptraukti nutolusio laiko pati­na, įgiję keistoką pavidalą ir skamba lyg savotiškas ma-, žas epas. „Jasone“ kuriama dabar vykstančio veiksmo iliuzija, nėra tokio ryškaus retrospektyvumo, bet įvykiai ir personažai yra apšviesti ta pačia baladiško nepaprastumo šviesa, viskas vyksta pagal paradoksalios ir poetiškos žaismės logiką.

Inscenizuodamas Kauno dramos teatrui savo apysaką „Duokiškis“, S. Šaltenis jau ir į pavadinimą įvedė žodį „baladės“. „Duokiškio baladėse“ (1978, rež. E. Nekro­šius), kaip ir anksčiau minėtose pjesėse, yra jaunas he­rojus (Augustas), kurio pergyvenimuose ir meilėje atsi­spindi pokario metais augusios kartos pasaulėjauta. Bet jis nebeiškyla į centrinę vietą. Siame kūrinyje su vieno­du dėmesiu traktuojami daugelio žmonių likimai, mon­tuojamas panoraminis dramatiško klasių kovos laikotar­pio paveikslas. Baladiškumą čia formuoja keista skausmo ir komizmo samplaika, scenoje įgavusi tragiškesnį ir poe­tiškai didingesnį pavidalą, negu apysakoje, kur galbūt esama „per didelio susižavėjimo farso galimybėmis“.

„Duokiškio baladėse“ (tenka remtis spektaklio įspū­džiais, nes inscenizacijos tekstas nėra paskelbtas) isto­rinės ir socialinės pokario metų realijos daug kur mito­logizuojamos, šiurpo nuotaika išgaunama beveik siurrea­listiniais kontrastais, paradoksaliais lyrinių ir natūralis­tinių spalvų disonansais.

Kaip poetinė metafora plėtojamas kūrinyje akmeniu pavirtusios duonos motyvas. Jis išauga iš konkrečios de­talės (vežėjo Pulmono gabenamą miesteliui duoną pake­ly pagrobia „miškiniai“, pakeisdami kepalėlius akmeni­mis) ir virsta rūsčiu tautos likimo ir epochos dramatizmo simboliu. Sunkus akmuo pabuvoja daugelio personažų rankose. Šią naštą įsiręžę neša į istorijos verpetą įsukti žmonės, jo šaltas svoris prislegia žuvusius klasių kovoje.

Su kalėdiniu ritualu susiejamas tarp priešiškų politinių stovyklų atsidūrusio ir niekingai pasimetusio moky­tojo Spielskio tragikomiškas žlugimas. Viename iš epizo­dų įkomponuotas netgi pomirtinis Spielskio ir dėl jo kal­tės anksčiau žuvusio gimnazisto susitikimas. Personažai įžengia į sceną „tarytum kažkokio fantastiško šokio eks­tazėje, aidint trankiai maršo melodijai, kuri nuskamba kaip iššūkis, kontrastas ką tik įvykusiai dar vienai šiur­piai mirčiai“.

Netikėtas asociacijas su bibliniu Kristum autorius siekia sužadinti vaizduodamas fanatišką „miškinių“ būrio idealistą Grigaliūną. Šio paveikslo mistifikavimas ironiš­kai dramatiškas, nors neišvengta ir dirbtinumo, paviršu­tiniško šaržavimo. Gana drąsiai autorius pasielgė kont­rastingai akcentuodamas Grigaliūno ir liaudies gynėjo Pernavičiaus charakterių opozicijas, brėždamas jų figūras kaip poliariškus tautos likimo ir istorinio prieštarin­gumo simbolius.

Rašytojo teigiamas žmogaus gerumas ir dvasios tvir­tybė taip pat atskleidžiama paradoksaliu pavidalu, be did­vyriškumo pozos ir didaktinių akcentų. Tai baladė apie vienišą, ne itin pavyzdingos reputacijos moterį, kuri gelbs­ti ir glaudžia prie savo krūtinės karo mašinos sudarkytą Jonelį – Ivanovą. Šių dviejų žmonių santykiai, užsimez­gę visuotinio žiaurumo sūkuriuose, graudžiai juokingi, nukrypę nuo „normalių“ elgesio normų, primena pasakų trečiojo brolio – kvailelio motyvą. Bet tai, kas iškyla už „normalumo“ ribos, labiausiai ir domina S. Šaltenį. Angelė su iš kito krašto atklydusiu savo globotiniu yra to­kie pat šventi keistuoliai, kaip ir karvę perkantis And­rius Šatas ar kadaise pavogtų manos kruopelyčių ieškan­tis Jasonas. Visi jie atrodo realūs, nūdieniški, bet kartu turi savyje kažką archaiška. Jų pasaulėjautoje gyva pa­triarchalinė išmintis, jie asocijuojasi su liaudies sakmių! ir mitų herojais.

S. Šaltenio dramaturgija dar tik. prasideda. Ji tebėra prisišliejusi prie jo apysakų, tebesilaiko ten susiformavu­sių meninės pasaulėjautos ir stilistikos principų. Nesibo­di šis dramaturgas ir bendradarbiavimo su kitais auto­riais (su L. Jacinevičium parašytas jau minėtas miuzik­las, su S. Geda – muzikinė misterija „Komunarų gatvė“, su G. Kanovičium – pjesė „Katė už durų“, Jaunimo teat­rui jo adaptuota rusų tarybinio rašytojo V. Korostyliovo drama „Pirosmani, Pirosmani...“). Daug kas gali būti siejama su kinematografine rašytojo veikla (jis parašė arba talkininkavo kitiems autoriams kuriant daugelio lie­tuviškų filmų scenarijus).

Nors ir neturėdamas „solidaus“ dramaturginio stažo, S. Šaltenis yra populiarus teatro žmogus. Jo žodis sce­noje jau gali būti vertinamas kaip ryški lietuvių drama­turgijos naujovė. Rašytojo kūriniai rampos šviesoje la­bai patrauklūs, nūdieniški, ypač artimi jaunosios žiūrovų kartos pasaulėjautai ir skoniui, atveria plačias galimy­bes režisieriams ir aktoriams ieškoti modernesnių sceni­nės išraiškos formų. Jie artimi dabartinei poetinio teatro krypčiai, bet nėra patetiški ir moralizuojantys, išsaugo gyvas realybės spalvas, jaunatvišką išmonę ir žaismingu­mą, sujungia skausmą ir linksmybę, imponuoja netikėtu­mu, atspindžių įvairove, užtekstinėmis asociacijomis. Ele­gantiškai suderindamas lyrizmą ir ironiją, buitiškumą ir mitologizuotą viziją, psichologinį charakterio tikrovišku­mą ir simbolinį paveikslo daugiareikšmiškumą, S. Šalte­nis prabilo mūsų dramaturgijoje naujos rašytojų kartos balsu, kuris jau toli girdimas ir už respublikos ribų.

Jonas Lankutis. Lietuvių tarybinė dramaturgija. V.: Vaga, 1983.

S. Šaltenio Jasonas Valst. jaunimo teatre, 1978 m.