Accessibility Tools

Sigitas Parulskis. Benedikto Januševičiaus nuotraukaSigitas Parulskis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“, – sakoma Biblijoje. Galbūt ne visi skaitė Bibliją, galbūt ne visi esame statytojai, tačiau visi turime žinoti, kad kiekvienos civilizacijos pamatas, kiekvienos valstybės kertinis akmuo yra kultūra. Poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas populiariausių šalies rašytojų Sigitas PARULSKIS sako, kad tas akmuo yra išspirtas iš mūsų šalies pamato ir gąsdinančiai klibina visą Lietuvos statinį.

       Nors didžių menininkų turime visose srityse, vienbalsiai tvirtiname, kad su mūsų valstybės pamatais – kultūra – yra prastai. Kodėl?

       Kažkur televizijoje pasakiau, kad Kultūros ministerija turėtų būti svarbiausia ministerija valstybėje – iš manęs visi balsu juoktis pradėjo, bet juk kalbėjau ne apie ministrus, kalbėjau apie instituciją, kuri turėtų reguliuoti ir ekonomiką, ir politiką, ir kitas sritis... Juk be giliosios kultūros, be doros beprasmiška net bandyti kurti tokį darinį kaip valstybė.


       Bet matome, kad Lietuvoje priimta spjauti į visa tai. Lietuvos ministrai, Seimo nariai net nemėgina rūpintis tuo, kuo turėtų – pasauliu, gamta, žmonių sveikata, jų sielos būkle, kultūra... Didžiuma mūsų politikų – vulgarūs gyvuliai, kurių lygis nesiekia trečio laipsnio iš septynių galimų. Tai tik savimi besirūpinantys primityvūs padarai, kurių interesai tesiekia išlikti, pasidauginti ir jėgos priemonėmis kaupti bei saugoti gerovę tam pasidauginimui aprūpinti. Pats primityviausias šeimos suvokimas. Tokie individai dar temoka rūpintis savu užpakaliu, net nesuprasdami, kad egzistuoja ne tik jų šeimos, kad esama ir kitų žmonių, kad tuos žmones reikia mokytis mylėti – kitaip neišliksi šiame pasaulyje.

       Aukštoji kultūra visų šių dalykų ir moko žmogų, tik štai ja šiandien nepriimta kliautis. Šiandien kultūra – kaži kokių apdriskusių, niekam neįdomių žmogelių – menininkų rūpestis. Ir į jų trimitavimus apie kultūros padėtį reaguojama kaip į išmaldos sau patiems kaulijimą. Kitas valdžios vyras tiesiai sako: „Eik ir užsidirbk“. Bet jei aš eisiu į gamyklą dirbti, o vakarais prie spingsulės rašysiu, kaži kaip daug ir gerai pavyks prirašyti. Lietuvių emigrantai jau savo kailiu patikrino, kad dirbdamas fabrikuose nieko didingo nesukursi. Menui, kultūrai reikia atsidėti – tik tuomet galima tikėtis kokybės. Neremiama valstybės kultūra negali išsilaikyti. Kultūra nėra verslas ir verslo sąlygomis egzistuoti negali.

       O kaip mūsų Vyriausybėje atsidūrė „primityvūs, egoistiški gyvuliai?

       Vadinasi, blogai yra ne tik su valdančiojo sluoksnio, bet ir su visos tautos psichika – jeigu mes tokią situaciją toleruojame, jei rinkdami valdžią nebetaikome doros kriterijų žmonėms, nuo kurių priklauso mūsų likimas, tai – rimta problema. O juk tie seimūnai jau ir iki rinkimų būna apsivogę, jau netgi ir kalėjimuose atsėdėję... Juk puikiai matome, kas jie tokie. Arba – atiduodame valdžią klounams, patys juokdamiesi iš savęs, kad klounams savo likimus į rankas atidavėme... Čia ne performansas, čia mūsų pačių gyvenimas, todėl tai visai nejuokinga.

       Visi politikai šaukia: „Rinkit mane – padarysiu tvarką“. Kaip jie gali sutvarkyti šalies reikalus, jei jų programos niekuo nesiskiria, apie kokias partijas galime kalbėti, kur turtingiausi šalies žmonės – socialdemokratai, o konservatoriams nerūpi kultūra. Nėra jokių partijų – tai tik blefas.

       Banaliai pasakysiu – kiekvieno žmogaus psichika privalo tapatintis su visa žmonija, su visu pasauliu. Tai būtina sąlyga tobulėti. Kai pradedama tapatintis su mažomis grupelėmis – partija, žmonėmis, nekenčiančiais žydų, profesine grupe, luomu – prasideda savų ir svetimų santykiai, konfrontacija, neapykanta...

       Tai nedoras santykis. Doras būtų: „Myliu visus ir stengiuosi, kad visiems būtų gerai, tuomet bus gerai ir man.“

       Tačiau tai net ne proto, o sielos dalykai. Siela yra galingesnė jėga nei protas, ji visada žino, kaip būtų teisinga elgtis, tačiau racionalus, kasdienis protas liepia mums nepaisyti sielos: „Nebūk durnas, daryk taip, kaip daro visi“. Ir nekultūringas žmogus taip elgiasi.

       Juk apie ką iš esmės byloja Drąsiaus Kedžio istorija? Apie į neviltį įvaryto žmogaus teisybės poreikį. Aš nežinau, kiek yra apskritai teisinga žudyti kitą žmogų, bet Drąsiaus, taip pat ir visų engiamų, apgaudinėjamų, skurdinamų žmonių teisybės poreikis man suprantamas. O gausios „Drąsiaus gerbėjų“ gretos byloja apie valstybės pabaigą, apie jos pamatų iširimą...

       Na, pats įsivaizduok – dabar tuoj visi apsiginkluokime ir gyvenkime konflikto įtampoje, laukdami, kuris pirmas ginklą išsitrauks. Kaubojų laikai, kitaip tariant... Žmonės neišvengiamai linkę su kuo nors tapatintis, o dabar, kai Dievas šalyje yra atšauktas, žmogui belieka tapatintis su keršytojais iš televizorių ekranų.

       O mokyklos, jose diegiami idealai?..

       O mūsų mokyklos – dar viena problema. Kiek man teko matyti mokytojų – labai reta tarp jų ryškių, charizmatiškų, Juliaus Sasnausko lygio asmenybių. Kol žmonės ten dirba ne iš pašaukimo, tol nebus gerai. Mokytojas juk yra žmogus, duodantis mums pagrindines žinias apie pasaulį. Pradžią juk kažkas turi duoti, tiesa? Jei televizoriaus tiesos augančio žmogaus sąmonėje nugali mokytojo diegtas tiesas, tai – prastas mokytojas.

 

       O žmogus, kuriam prastai išaiškinta, kas yra pasaulis, savaime suprantama, nebus laimingas. Jis bus priverstas savo didžiulį sielos alkį įsprausti į skurdų televizijos valgiaraštį ir kentėti dėl to, dėl nežinojimo, kur jo geidžiamo sielos maisto ieškoti. Todėl kiekvienas ima ieškoti asmeniškai – kas „užsirauna“ ant narkotikų, kas ant alkoholio, kas ant psichiatrų, dar kiti – tiesiog žudosi...

       Valstybei šiuo metu skauda, tautai skauda – o tai jau gerai. Žmogus yra velniškai gajus padaras. Jei skauda, jis vėliau ar anksčiau suras vaistų nuo to skausmo. Tiesa, baugu, kad tai nebus gydymas, tik anestezija, kuri gali tęstis labai ilgai...

       Lygiai tas pats su emigracija, kuri didėja ne tik dėl darbo paieškų – žmonės praranda motyvaciją būti lietuviais, pagarbiai kalbėti apie tėvynę, jaustis patriotais... Nes nėra su kuo tapatintis toje Lietuvoje – negi su Radžiu ir Zvonke?.. Žmonių dvasinė energija nepatenkinta turimais formaliais pavidalais, siela per didelė, per turtinga, kad būtų galima ją sukišti vien į politiką, ekonomiką ir televizoriaus ekraną.

       Bet kodėl su tokiomis problemomis nesusidūrė Jono Basanavičiaus Lietuva?

       Jonas Basanavičius ir jo signatarai buvo visai kitokio išsilavinimo, visai kitokio kultūrinio sukirpimo žmonės. Jie visi – baigę solidžius universitetus, išties turintys puikų išsilavinimą, supratimą apie valstybę, jos valdymą, žmogų, jo poreikius. O dabar? Kuris dabartinio Seimo atstovas yra tautos autoritetas? Pasakyk nors vieną?.. (Karčiai šypsosi.)

       Visi skaitėme Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“ ir puikiai žinome, kuo viskas baigiasi, kai Šarikovas tampa autoritetu. Tad štai šiandien skaitant „Šuns širdį“ man visai nebejuokinga – atrodo, kad apie Lietuvą, kad apie dabartinį „šarikovų“ valdymo laiką kalbama. Bet kaltinu ne tik juos – visi esame valstybės ir jos kultūros dalis, todėl nuo visų mūsų priklauso, kaip tauta atrodo ir kaip ji gyvuoja.

       Rodos, Sokratas tokį šaunų palyginimą yra pasakęs: įsivaizduokite, kad jūroje siaučia audra, o laivo kapitonas, stosiantis prie šturvalo, renkamas kliaujantis ne jo sugebėjimais, o laivo keleivių balsų dauguma. Argi mes ne taip pat elgiamės? Manau, kad atsiranda iškreiptas demokratijos suvokimas. Tuoj imsime Dievą duoti į teismą už tai, kad mums reikia mirti. Žmogus, įpratęs galvoti vien apie savo teises, ima pamiršti, kad turime ir pareigų. Dievui, gamtai, pasauliui...

       Kaip iš tos duobės tautai patartum kapstytis?

 

       Man aišku tik tiek, kad protingiems, dvasingiems žmonėms kaži kaip reikia vienytis. Ne politiniu pagrindu. Reikia autoritetų, charizmatiškų asmenybių, netinginčių imtis atsakomybės. Reikia dvasininkijos judesių, švietimo reformos, reikia susidėlioti valstybės prioritetus, doros kodeksą... Tik štai klausimas, ar dar tebėra norinčių. Gal mes jau nebenorime savo valstybės, gal jau atsižaidėme? Galime rinktis ir tokį sprendimą – juk demokratija... (Karčiai šypsosi.)

 

       Kalbino Rimvydas Stankevičius

       Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Julius/Brigita“

       respublika.lt

       2010-02-14