kazlauskaite heteruKazlauskaitė, Giedrė. HETERŲ DAINOS (keturiasdešimt eilėraščių). – V.: Rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Knygoje „Heterų dainos“ yra lygiai keturiasdešimt eilėraščių.

 

(Keturiasdešimt plėšikų ir keturiasdešimt ieškotojų esu jau sutikus poroje knygų, o štai ir keturiasdešimt eilėraščių, – šitokio tikslumo nuoroda ant viršelio!) Iš pradžių juos visus suskaičiuoju, tada tik skaitau. Ir jie vis į mane atsitrenkia, visi keturiasdešimt: eilėraščių, demonų, vaikų, mylimųjų ...paskambinkit naktį, kai visi keturiasdešimt mano / demonų (gerai, kad ne žmonų ar ne vyrų) eina / galvom“ („Paskambinkit arba parašykit žinutę“, p. 61)

 

Per visą knygą, trunkančią kone dešimtmetį (knygoje datų nėra, bet atsimenu ir pačias seniausias, almanachines publikacijas), Giedrė vejasi eilėraštį, ieško eilėraščio, vien jam ir sau – jame įvertinta. Kažkokie Gralio ir Karžygės mergelės santykiai. Toks literatūrinis trileris. Toks kostiuminės dramos tipo serialas, su viduramžiškom bibliotekom, kamžuotais bibliotekininkučiais. Giesmes ten ūksmėj išgieda ir išrepuoja dailios, protingos, todėl truputį nesveikos nimfetės. Slepias ten heterų kuždantys sodai, žvanga monetos ir plunksnos auksinės ten išskelia ugnies pritvinkusią raidę. Čia yra skaičiais užkoduotų raidžių, kibių it lego kaladėlės ir ryškinamų, plačiai atsimerkusių knygų raidžių, kai G. K. braukia pieštuku jų paakius, – visos raidės sušaukiamos į eilėraštį, eilėraščiai čia gyvi, savarankiški organizmai.

 

G. K. kone kūniškai reprodukuoja savo eilėraščius. Eilėraščiu ji nėščia, ji nėščia sinefilė, ji spiečia eilėraščius knyginiuose aviliuose ir veisia laboratorijų kolbelėse, rengia juos ir maitina tuo, kuo turbūt tik lelijos ir padangių sparnuočiai savo vaikus temaitina. Iš žiedlapių ir pagaliukų G. K. sutveria jazminų žmones. Ji tol nešioja eilėraščius prisisiūtam pilve, kol jie nesukaulėja. Kokia graži G. K. lopšinė prisigimdytiems eilėraščiams, koks pinamo lopšio, t. y. knygos, pažadas: „Ji bus šviesiai žydra ir baigsis liūdnai. / Plona, parašyta senkalbe, kaip ir pirmoji; už tai prižadėjau / pasodint du medžius“ („Carmina hetaerica“, p. 38). Yra taip, kaip išsipranašauta – ši knyga baigias liūdnai. Ir yra žydra – žydra iš vidaus, – tarp puslapių sugauta keturiasdešimt žydrųjų paukščių, susodinta žydrųjų gėlelių. Keturiasdešimt žydrų eilėraščių aštriom poezijos skaidulom galėtų praplėšti nežydrą šios knygos viršelį.

 

G. K. dėl jos, dėl poezijos, braunasi katakombom, apakus per knyginį gaisrą, tupi raketoj ir laukia pakilimo, aplink sproginėjant smėlio bomboms, –­ lėlės ten tirpsta nuo karščio, lėlės ten požeminės viską nujaučia, bet aiškiai mums pasakyti negali, todėl išsišauna tas žinojimas pavasariniais laiškais per mums bylojančią medinių lėlių kaktą.

 

Palyginkit knygos pradžias ir pabaigas, tarkim, štai šitaip:


sėdžiu tokia rami
keramikinė
tarp kitų molio motiejų
galėčiau būti vaza jų chrizantemoms
ir raudu, skambant patetiškai
poezijomanijos anatemai

 

„Tos prasmės“, p. 17

 

vs


Atbukau.
Chrizantemos iš Salomėjos eilėraščio
mano vaikiškoj knygoj kvepia šituos namuos
prieš Vėlines, sumerktos į emaliuotus kibirus.

 

„Miegu su lėlėm, Gesta Berlingas miega šalia“, p. 63

 

Kaip rimsta, rimtėja eilėraščiai nuo pirmų lig paskutinių puslapių, – karingumas išblėsęs, jį keičia skaidrus patyrusio ieškotojo nuovargis.

 

Vyniojasi mezgamo eilėraščio šalikas. Žvilga drožiamų pieštukų prasiskleidę sijonai. Pumpuruojasi lėtai išpiešiamos raidės, ridenasi užrašyti eilėraščiai – tokie tikslūs, sąžiningi, pamaiviški, gražūs, skaidrūs ir liūdni iki įsiskaudėjimo, iki nusidildymo.


Mačiau pasaulius, kuriuose jūs nesate buvę
apžėlę žaliais maurais, jie demonų pripėduoti baltai
lyg fontanas, po kurį netikėtai pabraidė berniukas

 

p. 64

 

G. K. eilėraščius rekomenduočiau vartoti dozuotai. Mat jie truputėlį įpjauna. Kaip kaulinis peilis knygoms ir laiškams išpjaustyti – G. K. pritiktų tokį turėti, gal net nešiotis po kaklu kaip amuletą, skalpelį ar, reikalui esant, durklą.

 

Literatūra ir menas, 2009-01-23