1.

       Į kontorą įsirito didelis garų kamuolys: – iš kamuolio išlindo žilas žmogus. Kontoroj šaltis. Užšalęs langelio kvadratas tirpsta, nes vidury kambario geležies krosnelė. Ji kuriama. Už kvadrato tartoko kiemas. Kontoroj akiniuotas raštininkas. Jis šildė sušalusias rankas.

       – Kur savininkas? Kur ponas Volfas?

       – Iš kur aš galiu žinoti, žmogau? Jis man nesako, kur kada eina.

       Žilas žmogus į kontorą atėjo gal dešimtą kartą. Jis atleistas iš darbo prieš mėnesį. Bet buvo tvirtai pasiryžęs: – vėl atgauti vietą. Kitaip – –.

       Raudonas šalikas apšarmojo nuo šalčio. Rankos sustyrusios. Jom jis surado kišenėje pradėtą papirosų dėžutę, ištraukė ir atkišo raštininkui.

       – Tai tamstą atleido prieš mėnesį? – raštininkas paėmė papirosą. – Aš, mat, čia tarnauju neseniai. Kiek žinau, mano šefas kažkodėl nusistatęs darbininkus sumažint. Netikusius atleidžia.

       – Taip, taip. Bet pagalvok tamsta, – senis priėjo prie krosnelės ir prie kaistančios geležies pridėjo rankas. – Bet aš čia dirbau nuo pat tartoko įsteigimo. Aš nieku nenusikaltau, ir atleisti mane... Tai jau kaip sau norit...

       Paskui jisai nutilo.

       ... Tiesą sakant, čia ne raštininko reikalas. Jis naujai tarnauja. – Ką jis gali pasakyti? Reikia rasti savininkas.

       – Tamsta gana senas –.

       Senis suvirpėjo.

       – Senas... Bet pagalvok tamsta... išmesti iš tartoko viduržiemį ir palikti be jokio darbo... Ar tamsta žinai, į kokį padėjimą aš pastatytas... Ir mano šeima. Tai ne juokas, kada nėr jokio darbo ir sugraužta paskutinė pluta.

       – Žinoma, aš tamstą suprantu. – Raštininkas į krosnelę metė malkas. – Bet tamsta pamėgink kitur gauti darbo. Argi taip sunku?

       Koks jis kvailas! Šis vyriokas! Valaitis jau norėjo jam žerti per akinius, uždėtus ant palšų akių. Argi jis nežino – –.

       Į kontorą įėjo Volfas. Jis aukštas ir storas. Veidas raudonas kaip kraujas ir piktas. Rankos ilgos, apžėlusios. Jis juodas.

       Volfas rūkė cigarą. Amžinai jis rūkė įsikandęs cigarą!

       – Sutvarkyti visi užsakymai? – priėjo prie stalo. – Man skambino?

       – Ne, niekas neskambino.

       – Šitas pilietis vėl čia! Būkit malonus jį išprašyti. Jis nubodo man per velnią su savo vaikščiojimu!

       – Ponas Volfai, tamsta turi mane priimti atgal, – sušuko Valaitis. – Aš niekur negaunu darbo. Aš su šeima neturiu ko valgyti.

       – Mum nėra reikalo tamstą turėti. Aš tamstai ne kartą sakiau. Ko dar nori, ko nepatenkintas?

       – Ponas Volfai, tamsta neturėjai teisės taip padaryti! Iš anksto bent turėjai mane įspėt, gal aš ką būčiau sugalvojęs...

       Volfui buvo nuobodu beprasmiškai ginčytis. Jis nusigręžė. Pro nutirpusį stiklą žiūrėjo į kiemą. Ten apšarmoję darbininkai skubiai ritino medžius, siaurais bėgiais stumdė žemus vagonėlius su lentom ir rąstais.

       Jis trynė rankas. Seni darbininkai buvo pakeisti jaunais tvirtais vyrais, kurie, negaudami darbo kitur, čia dirbo už šunišką kainą.

       Žilas senis dar kažin ką norėjo sakyti. Bet jo gerklę užgniaužė šaltos replės. Jis sukando dantis, kad nesuriktų, akys prisipildė ašarų. Jis išėjo vėl klaidžioti šaltom žiemos gatvėm, kankinamas bado žiūrėti į kepyklų langus, į vitrinas ir ieškoti geros virvės pasikart...

--------------trūksta dalies teksto-----------------------

rodės, kad čia jo priešininkai, kad jie jį užmuš. Kartais jo kraujais pasruvusios užtukusios akys sutikdavo aštrias akis išbalusiame jaunam veide, ir valandėlę jos susidurdavo. Žiauri kova eidavo tarp šio seno despoto ir jaunos galingos darbininkų klasės, kuri tame žvilgsnyje, – alkaname darbininko žvilgsnyje ir užtukusiame darbdavio žvilgsnyje, – buvo ne mažiau įtempta ir baisi kaip revoliucijos aikštėse ir barikadose.

       Piūklai dūzgė. Byrėjo druožlės, pro plonus juodus geležies kaminus vertėsi dūmai į mėlynai metalinį dangų. Aukšta lentų siena aptvertas platus kiemas užverstas medžiais, lentgaliais, špaltom.

       Vinim pakalti batai sniege spaudė gramozdiškas žymes. Iš dantų vis neišleido cigaro. Jis nuėjo prie mašinų.

       Adomaitis buvo nusimetęs kailinius ir kepurę. Buvo mašinistas. Energingas veidas beveik vaikiškas. Jis buvo dar kūdikis. Išmestas iš technikos mokyklos po to, kai tapo areštuotas ir už politiką kalėjime išlaikytas ½ metų. Volfas jį priėmė čia: jis pasirodė sumanus ir gabus. Padirbėjęs jis ėmė pavaduoti mašinistą. Mašinistas susirgo, dėl to buvo atleistas. Adomaitis užėmė jo vietą.

       – Labas rytas, ponas Volfai! Kaip sveikata? – sušuko jis, atžerdamas kaire ranka į viršų geltonus plaukus.

       Volfas atsakė nenorom. Kurstytojas! Komunistas! Jei jis būtų turėjęs geresnį mašinistą, jis dar šiandie būtų liepęs jam nešdintis iš tartoko.

       Dabar jis tylėjo. Perėjo mašinų skyrių ir išėjo į kitą pusę, kur darbininkai rito medžius į vagonėlius, kurie stūmė juos į piūklus. Čia dirbo ir Lišauskas. Girgždančiu sraigtu jis veržė medį prie vagonėlio, raudoną šaliką permetęs per petį. Paskui jis sustojo ir pradėjo šildytis rankas, daužydamas jom kryžmai sau per pečius.

       Tas šildymasis truko pernelyg ilgai. Volfą tas ėmė nervinti. Jis priėjo artyn:

       – Aš garantuoju: – jeigu tamsta smarkiau padirbėtum, rankos tuoj sušiltų.

       Lišauskas visas paraudo. Raudonumas užliejo pailgą liguistą veidą, raudonos pasidarė ausys. Šie žodžiai jį įžeidė. Ar jis neturi teisės sušilti sustyrusių pirštų!

       Atžėrė:

       – Tamstai, matyt, net perdaug karšta. Gal padovanotum man savo kailinius?

       – Prašau uždaryt srėbtuvą, – tarė Volfas įnirtęs. – Kas per chuliganizmas! Aš patariu tamstai mažiau kalbėt, daugiau dirbt!

       – Aš kalbu, nes esu kalbinamas, – sušuko Lišauskas uždusdamas. – O kuo tamstai nepatinka mano darbas, šimts velnių, ponas Volfai, norėčiau aš žinoti!...

       Volfas nieko neatsakė. Apsisukęs nuėjo. Darbininkai juokėsi:

       – Gerai atrėžei tam velniui!

       – Mes jam dar ne taip užgiedosim. – Lišauskas petim stūmė sunkų medį. – Pamatysit, vyrai.

       2.

       Baltas žiemos vakaras. Iki vėlybos nakties Volfas tikrino savo banko dienos apyvartą. Vyriausiojo buhalterio kambary tamsiai degė lempa.

       – Rodosi, – tarė buhalteris, glostydamas savo žilą barzdą, – rodosi, mūsų sumanymas pradeda išeiti aikštėn. Dabar už skolinamą kapitalą mes imam ligi 40% mėnesiui. Jum yra žinoma, kad įstatymas –.

       – Bet ar tamsta nežinai, jog įstatymai yra tam, kad jie būtų apeinami! Juk mes vekselyje to neįrašome. Procentai atskaitomi iš anksto, išduodant pinigus trumpalaikiui terminui.

       – Taip, taip. Bet vis dėlto štai aš gavau grasinamų laiškų. Be to, prieš tamstą yra rasta išmėtytų proklamacijų, – atidaręs stalčių, jis išėmė iš ten kelis mašinėle rašytus laiškus ir žalias proklamacijas.

       Velnias! Ten buvo įvairios nesąmonės. – Ten buvo grasinimai dėl per didelių procentų. Ten buvo grasinimai dėl išmestų iš tartoko senų, niekam netikusių darbininkų... Dėl to mėšlo. – –

       – Gerai, – tarė Volfas. – Labai gerai...

       4.

       Prasidėjo streikas ––.

       Volfas trankydavos naktim po restoranus. Jis sukiojosi stambių pramonininkų tarpe. Jis vesdavo ten kažkokias derybas, darydavo sutartis, sumušdavo rankom, o paskui, vėlai nakčia, vienų vienas, klampodamas per gilų sniegą, blaškydavosi gatvėse.

       Gerdavo. Tada jis gerdavo be galo daug. Įeidavo į purviną smuklę ir, atsistojęs ties aplaistytu bufietu, pildavo į save dvokiančią degtinę arba spiritą.

       Jis atsimindavo tuos senus laikus, kada buvo valkata, kada daužydavos aferistų ir vagių kompanijoj ir gerdavo denaturatą.

       Volfas palinksmėdavo. Štai, pirštu jis moja vieną moterį. Moteris dar jauna, bet pamėlynavusiu veidu, su viena akim, o vietoj kitos (jei abi būtų – pro jas matyti moteriška dūšia, skaisti arba purvina kaip neskalbta mazgotė), o vietoj kitos – buvusi žaizda. Valkata jai vieną naktį peiliu išgręžė akį.

       Ji prieina. Volfas visas kratosi iš juoko. Pila jai degtinę. Savo riebiom lūpom stengiasi jai pabučiuoti ausį. Kažkas pradeda kvatotis.

       Moteris geria. Ji juokiasi tyliai ir gailiai, lyg vėjas ant pageltusių rugienų gęstant saulei. Ji pageltusi kaip manekenas. Ir ta moteris svajojo tada apie meilę sode tarp medžių, apie meilę su lyrika?

       Vėliau Volfas geria konjaką. Kitame restorane. Čia moterys. Čia jų daug. Jis diriguoja. Jis dainuoja nežmoniškai gergždžiančiu balsu pikantišką dainušką. Moters spiegia apmokamais balsais. Nes reikia spiegti, jei imamas pinigas.

       Volfas nesiskaito su nieku. Lipa ant stalo. Jis – šiąnakt viešpats!

       Svaido pinigus. Metalas žvangėdamas byra ant grindų, popierinių asignacijų pluoštai šląma jo rankose. Jis nori, kad būtų linksma! Šaukia tarnus. Tarnai klauso, nes apmokami. Visiems beria pinigus. Jis nėra toks šykštus, kaip kalbama!

       Smagenyse lūžta beprotiškiausių minčių nuotrupos. Rikiuojasi, sušvinta minčių grandinės, kyla ir vėl staiga gęsta nepaprastai drąsūs ir originalūs idiotiški sumanymai – ir vėl prieš akis kažkam reikalingos moters, kurios laižo jo batus, o jis jas spardo. Muzikantų būbnai ir saksofono garsų mišinys kankina ir plėšo smagenis. Ši negriška muzika artima jo prigimčiai, jis jaučias su ja sujungtas, jis jaučia, kad reikia šokti, nes saksofonas toks gašlus, jo skambėjimas toks nežmoniškai raudonas, jog visose gyslose staiga kraujo lašai ima varvėti, kiekviena gysla dreba ir įsitempusi kažkur plėšiasi, ir dūšia ima rėkti kanibališkoj garsų, spalvų ir šviesos mirgėjimo ligoninėj.

       Ach, jis ligonis! Jis mažas kūdikis, atsiradęs tarp bepročių. – Išgelbėkit mane! Išgelbėkit mane! – Jis rėkia. Jis ima bijotis. Visas dreba. Verkia. Asignacijų lietus byra ant grindų; jis bėga į gatvę.

       Baisiai pavargęs. Kur mano namai, kas aš, ko aš noriu, kur aš einu? Kažkur buvo cigarai –. Kažkur ugnis. Jis nelaimingiausias žmogus! Jis negali nieko rasti! – –

       Jau vėlu. Gatvės viduriu skuba moters. Lyg baidyklė, jis slenka pasieniais pamažu, eina lyg baidyklė, išskėtusi juodus skvernus, ir didžiulis šešėlis spindi mėlynam sniege. Moters bėga. Moters bijo. Jo veidas atrodo perdaug raudonas, prietemoj jis atrodo kruvinas, o kraujo naktį žmonės bijo.

       Dar dega vėlybų restoranų lempos ir automobilių akys plyksi gatvių užlūžimuose. Juoda baidyklė praeina pro tamsią bažnyčią, kurios bokšto laikrodis muša niekam nereikalingas valandas. Sustoja ties kažkokiais vartais, įeina į kiemą. Beldžiasi į duris. Niekas neatsako. Jį ima įnirtimas. Beldžia vis smarkiau.

       Galų gale. Galų gale atsiminė. Surado raktą. Pats atsirakina duris. Įeina į kambarį.

       Jis atsirado savo tartoko kontoroj. Čia šalta, bet lengviau. Jau savaitė, kaip sustojo darbas. Nesvarbu – mašinos suksis ir vėl! Piūklai vėl šlamės, rydami pušį ir eglę – storą, liemeningą, sakuotą.

       O, kaip puikiai medis verkia! Kaip puikiai verkia medis!

       Jis įsiklauso. Girdi aiškiai – mašinos ūžia. Mašinų piūklai zyzia, vagonėliais vėl rieda stori stuobriai. – Volfas norėjo pažiūrėti pro langą. Akių vokai sulipo. Žinojo –: mašinos eina vėl. Kas jas paleido? –

       Volfas jautė, kad būtinai dar kažkur turi eiti.

       Jis mėgino keltis. Bet buvo visai girtas. Sunkiai sudribo už stalo.

       Tartoko mašinų ir piūklų siluetai, lentinės namų konstrukcijos neaiškiai brėžėsi ryto fone. Mašinos stovėjo be darbo. Jų metalinės alkūnės, geležiniai ratai ir žvilgantys plieniniai piūklai laukė vėl rankų, kurios jas įjudintų. —  —

       —   —   —   —   —   —    —   —   —   —

       (Apysakos tęsinys dabar negali būti spausdinamas, bet kada nors bus išspausdintas).

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 1. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. sausis