vesciunaite_blykstelejimai


Tęsinys. Skaityti pradžią

 


BLYKSTELĖJIMAI IV

 

O man vis veržiasi –

BLYKSTELĖJIMAI IV

– gal atsirasiu kažkuriuose puslapiuose

 

Besibaigianti 7-ji Baltijos šalių

meno trienalė „Cool Places“ Vilniaus

ŠMC traukte traukė užkopti

plačiaisiais laiptais ir pasklist

erdviose salėse nesivaržant, nes tai

šiandieninis menas kviečiantis tokiam

susidūrimui kiekvienam asmeniškai.

Daugiau apie tai „Kultūros barai“ Nr. 11.

Dar vis 1998-ji!

 

Mūsų erdvę pamažu užvaldo

– užpildo nauji daiktai, naujomis

formomis dėstosi nauji pavidalai

– dar nenumatant pasėkų –

Ar tai iššūkis – poeto vaidmens

sureikšminimas?

 

Neveltui gal įvedamas Michel Foucault,

sakau, nes jo knyga „Disciplinuoti ir

bausti. Kalėjimo gimimas“ (1975), kur

ryškinamas „. . .aristokratų žiaurumas

ir erudicija yra persmelkti bausmių ir

valdymo logikos“ priveda prie naujų

ieškojimų, tad ir šiandieninis

straipsnis „Bausmės ir perauklėjimo kryžkelėje“

atkakliai dėsto Literatūros ir meno

puslapiuose – iššaukia

reikiamą atgarsį, manyčiau –

 

Paskutinis žodis paskutinėj

eilutėj vertime į anglų kalbą tavojoj

knygoj turėtų kitą prasmę

kitą atspalvį. Kodėl

tad pasilikta prie jo?

 

Arba vėl Nykos-Niliūno

atvejis kaip reaguot mums į jo

pastabą, kad nėra įdomesnių poetų

prancūzų kalba rašančių nei vyru nei

moterų šiuolaikinių – greit atkerti, sakai

Jacques Prévert, nes studijuoji

prancūzų kalbą, verti lietuviškon,

įvedi mus apkiautėlius naujon

gana gaivion srovėn – žinai taipogi

Baudelaire niekad neblėstančią

– milžinišką jo poezijos vertę –

 

Sydney festivaliui jau įpusėjus

(visuomet sausio mėnesį), šimtas trisdešimt

penki tūkstančiai su visokiausiais

ryšuliais vienas po kito arba būriais –

(tebeplūstant jiems koncertui po žvaigždėm)

raudonplaukė dirigentė Sian Edwards

užšoka scenon (tikrų tikriausia anglosakse)

ir labai moteriškai gestikuliuojanti

ir ne tik rankom bet ir veido išraiška

diriguojanti – užvaldanti Mussorgskio

„Night on the Bold Mountain“ – tai čia

tik pradžiai, dar seks

visa eilė būtent rusų kompozitorių –

sugriaudės visa apylinkė

gilieji uosto vandenys –

 

Tačiau jau kitą rytą:

Berniukas su rakštim kojoj lyg ir

         pasislenka arčiau debesų

                  – ieškos gal kitoniškos atgaivos –

 

Vilnius–Sydney, 1998–1999 m.

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.

 


 

BLYKSTELĖJIMAI V


               penktasis iš eilės

 

aborigenas Mandawuy Yunupingu*

užsigūrinęs aukštai ant krumplėtos uolos

                                              viršūnės

aborigeniškai raukšlėtu veidu

                             šypsosi – atlaidžiai

Gulkula home of the ancestor Ganbulabula

A beginning a place where all is

Embedded a place where we draw

our power and knowledge

 

Yunupingu songwriter savuosius suburiantis

ritmingai melodingai Yothu Yndi atsivedantis

pasaulį užburiantis

                              nūnai išauga

nutolstančiais žodžiais popietės saulėje

fasadais galingais – tai uolos

                                tai aborigenų senoliai

O mes kur randamės? Skubiai perskaitau

                                      tad klausykitės

„Lietuvos žemes raižė keturi tūkstančiai

aštuoni šimtai devyniolika upių ir upelių“

jau Tadas Čackis suskaičiavo devynioliktam

amžiuje įspėjo mus nes

„upių, ypač pačių didžiausių tyrimas yra

nepaprastai svarbus šalies istorijai pažinti“ –

 

Nemunas – mūsų Nemunas

mūsasis Nemunas kurio pasigedom jau

pirmaisiais metais Australijoj žvelgdami nuo

uolėtų pakrančių į įspūdingus okeano

vandenis – Ramusis vandenynas – taip

klaidinančiai skamba lietuviškai tariamas

žiūrėk – nežiūrėk o neturi jie Australijoj

viliojančiai šuoliuojančios upės –

 

Sydney, 2000 m.

______________________

* Aborigėnas Mandawuy Yunupingu išrinktas Australian of the Year in Australia Day Honours List 1993 metais.

 

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.

 


 

BLYKSTELĖJIMAI VI

 

Sparnuočiai. Nerimas ir čia

                                  spraudžiasi.

Kas juos vaiko – traukia staiga

                                            pakilt

ir leistis erdvėmis? Žmogus vis

atsilieka, galbūt tik gailiai ranka

pamojavęs – pastoviniuoja gal kažko

tikėdamasis? Gal?

 

Gražioji moteriškė žvalgosi

įlankos tolumon – gilios tylumos

ją supa. Arčiau priėjus matosi

įskilimai. Oro permainos ryškėja

įsirėžia smulkutėm linijom lyg

raukšlėmis jos rūbo klostėse.

Žengiančios pėdos sustingime. O kur

                                                    nueisi?

 

Nurausvintais liemenimis pušys.

                                            Auštant.

Čia kertasi keliai: vienas nubėga sparčiai

pagal Nerį, kitas aukštyn į Vingio parką

pro balzganu gėlyčių pievas ir pro

inkilus jau kažkada įkeltus mokinukų

į pačias aukščiausias. O tas daug sako

sparnuočiams – čia nieks

jų nepasieks. Jie niekad neapleis šio krašto.

                                              Rudenėjant.

 

Nūdienos protus apėmė visiškas

sąmyšis. Žinojimas taip išsiplėtė,

pasaulis ir dvasia prarado visus

atramos taškus – Albert Carnus

jau kadais užsirašė – žymėjo šitaip

savo užrašų knygelėn II. Manyčiau kad

brendom jį skaitydami dar Vokietijoj. Skaitėm

jį vakarais. Brovėsi galvon jo žodžiai.

 

Mes ilgai buvom dusinti

įsibrovėlių. Mūsų istorikai tad

dabar vejasi Vakarų Europos kolegas

apsiginklavę šmaikščiais samprotavimais.

Almantas Samalavičius jau nuo mažens

kalbėjęs angliškai. Daug skaitęs. Neviską

spėdavęs. Tad gaila kad negalėjęs

nuvykt į Santaros-Šviesos šiemetinį

suvažiavimą Amerikoj, o kvietė ir Šilbajoris

ir Violeta Kelertienė. Geri prieteliai su Aidu

ir Sigitu. Jie maždaug tos pačios kartos.

Gerai išsilavinę. Smarkūs. Net gi stebėtinai

taiklūs.

 

O štai ir Tomo Venclovos

pasisakymai: „Lietuva yra mūsų dalis – tai

kas neleidžia sielai sustingti, išjudina iš

nevilties, padeda įprasminti mums

duotąją egzistenciją.“

 

Smarkus lietus vėl gūsiais

užpila praeinančius siauromis Vilniaus

gatvėmis. Arba ir naktimis – anksti rytais

sodriai drėkina žemę, o medžiai – kokių čia esama?

Kokių daugiausia?

Liepos – jų ištisos alėjos mūsų gatvėse,

klevai, kaštonai ir beržai – jaunikliai,

net ąžuolai kažkieno sodinti gal Kernavės

ąžuolynus nusižiūrėjus?

Gluosniai palangėje –

 

Tylusis modernizmas Lietuvoj. Ar

ryškino lietuvio bruožus?

Formavosi kažkokios permainos

įgaunančios jau nesulaikomą pogreitį.

Vis įsiklausant.

Galbūt net geriant kavą, užvalgant

pagruzdintos duonos – besišnekučiuojant.

                          Nes toks dienų srovenimas –

 

Sydney–Vilnius, 1999–2000 m.

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.

 

 

 

BLYKSTELĖJIMAI VII

 

TU PELA GEGO – dvi akys

žvelgia priremdamos

tave į kairės pusės pakraštį

ornamentuotą veidą ryškiai nubrėžtą

nosį burną rankų bei kojų nagus

virstančius medžio šakomis aplipusiom

fantastiškais vaisiais

įsiliejančius į paukščius

atpažįstamus profilius kurie paišosi

gana lengvai nes kas neatpažins

kad paukštis tai

spoksantis į tave nuo uolų viršūnės

                           arba

degančio smėlio slėniuose

                                        plūduriuojantis

iš kažin kurių amžių nesuskaičiuojamų –

vėl kitas dešinėje fone

pasukęs galvą kitu šonu rodo

smalsumą beveik žmogaus būdu

išnarstytas ornamentais taipogi

tai kas kad nesimetriškai ir

nėra perspektyvos

 

TU PELA GEGO – du driežai

raitosi karstosi antai mėlynam fone

               jų neištrinsi jų nenustumsi –

                        į kitus pakraščius

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.

 


 

BLYKSTELĖJIMAI VIII


                          apmąstymai sekant

                          Sigito Parulskio pasisakymus

 

Eilėraščio vienatvė sakai

savitos kalbėsenos prasme

„išrankioti kaip akmenukai

iš jūros, eilėraščiai staiga nublunka“

o vis tik Nijolės Miliauskaitės

keturiolika atrinktų – atrinkėjo Sigito

sugebėjimas pritrenkiantis

o šieji rašyti dar vėliau

devyniolika devyniasdešimt

antraisiais chrestomatijoj spausdinti

net kvapą atima – kas tai?

 

Gerai kad pasiekė kad atradau

nes kai kur tiek netiesos įsileidžiama

kaip toji Marfa nuolatos sekanti

iš savojo bokštelio – užvaldanti

ir kas iš to tik sujaukimas o čia

„poetė, atkakliai ginanti siaurą savo

teritoriją, ryškiu vienatvės ženklu pažymėta

vieno žmogaus unikalumu, drauge prisideda ir

prie bendrųjų, visuotinių žmones

vienijančių principų – visų pirma išlikti

žmonėmis, jaučiančiais, kenčiančiais,

siekiančiais“.

 

Tai labai daug – ir aš prisirikiuočiau

bent perskaitydama kad ir retkarčiais

tuos atrinktuosius, taipogi Kornelijaus Platelio

„Kasdienių darbų ritmas, sutapęs su dvasios

harmonija, poetui atrodo bene prasmingiausia

žmogaus veikla šioje žemėje“ – penkioliktame

puslapyje priremia naujiems apmąstymams ten pat –

 

Vėl gi „Mūzų malūne“ rugpjūčio trylikta

išskiria. Sigito Parulskio pjesė

„Nesibaigianti vienatvė dviem“ pateko į prancūzų

akiratį – tie Avignon teatro festivalyje

                                           išryškėjimai

beveik su aikčiojimais pasitinkami nes

mes lietuviai lietuviai lietuviai –

 

Vilnius, 2002 m.

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.

 


 

KOKS GI TAI ŠIMTMETIS?

 

Kosminis ūkas tebeplinta –

Kairėje rankoje šakelė tai va

sparnuočiai trys vėl ruošiasi

pakilti kokiais balsais jie

uždainuos? Tas tolimiausias aukščiau

iškilas virš lapelių pats mažiausias ir

jauniausias pradžiugins besiklausančius jei

stengsimės – jei pasistengsim

peršokt vandenynus ten Vilniuje

rinksimės gruodžio tryliktąją

nes naujas pirmininkas rinktinas

Rašytojų sąjungai – turėtų sugebėti

suburti rašančius būtent kam?

 

Gal tiems kurie jau įėję į filosofijos

idėjų pasaulį ir kuriems prireikia

tikslinti sąvokas – Alois Halder filosofijos

žodynas iš vokiečių kalbos verstas

parankus bus o man jau laikas jau laikas

gilintis į Guillaume  A P O L L I N A I R E

Oevres poétiques neišmokusiai pakankamai

pravartus bus vertimas iš prancūzų

kalbos pradedant nuo puslapio keturiasdešimt

šešto besibaigiant 2002-iesiems „Kultūros baruose“

ir šiandien –

kai skaitau pranešimą apie žuvusius

erdvės laive – dar vos vakardienos ryte

begrįžtančius septynis Columbia astronautus –

taip netoli toji mūsų žemė-planeta vos šešiolika

minučių – spengimas jau prasidėjęs artėjant

pranešimas vėl kartojasi su detalėmis vis

pasiaiškinant vis atrandant – spėliojimais

apsiginklavus –

                          plonytis kaip siūlas šis paskutinis

 

Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.