tekstai.lt

Mirties antologija. Donatas Petrošius

 

       

donatas petrosius
donatas petrosius

 

 

Deadman
 
Kol nežinojau nė vieno savo eilėraščio – nebijojau
mirties, vis dėlto kelionė traukiniu iš Vilniaus į Kauną
atrodydavo nepakeliama: lange juodų dūmų kamuolius
visą kelią bėgte ridendavo mano genties indėnas, todėl
nereikėdavo mokėti už bilietą, už anglį raudoniesiems
lokomotyvo nasrams, nereikėdavo mokėti skaityti
gaudyti per langą varnas: juodo rašalo dėmė buvau
iš vienuolikos klasių žurnalų – šaukdavo mirę mokytojai

eiti prie lentos, kur jie pašarvoti – tai ne aš – išsigindavau

negalėdamas įrodyti nė vieno savo nusikaltimo. Laužydavau

parkerių plunksnas bandydamas pradurti tuščią popieriaus lapą

juodą eilėraščių kraują slėpdavau, prisidengdavau rankovėmis

vis nedžiūdavo vėtrų nulaužytos kaštono šakos – kiekvieną vasarą

apleisdavau vigvamus iš juodalksnių stagarų – sukdavau

ratus stadionuose, kol atslinkdavo žiemos, nesibaigiančios iki pat Velykų

dvyliktoje klasėje, ateidavo Kristus krikštyti mano indėnų ir mirdavo

visi. Visada pramiegodavau, pabusdavau tik po visko, po prisikėlimo

segdavausi sulūžusias slides ir, griūdamas per pusnis, sekdavau

savo genties, savo mokytojų tirpstančiomis pėdomis, nes tik jie

gali mano eiles čia, išvažinėtose nuokalnėse, perskaityti
 
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.