donatas petrosius
Deadman
Kol nežinojau nė vieno savo eilėraščio – nebijojau
mirties, vis dėlto kelionė traukiniu iš Vilniaus į Kauną
atrodydavo nepakeliama: lange juodų dūmų kamuolius
visą kelią bėgte ridendavo mano genties indėnas, todėl
nereikėdavo mokėti už bilietą, už anglį raudoniesiems
lokomotyvo nasrams, nereikėdavo mokėti skaityti
gaudyti per langą varnas: juodo rašalo dėmė buvau
iš vienuolikos klasių žurnalų – šaukdavo mirę mokytojai
eiti prie lentos, kur jie pašarvoti – tai ne aš – išsigindavau
negalėdamas įrodyti nė vieno savo nusikaltimo. Laužydavau
parkerių plunksnas bandydamas pradurti tuščią popieriaus lapą
juodą eilėraščių kraują slėpdavau, prisidengdavau rankovėmis
vis nedžiūdavo vėtrų nulaužytos kaštono šakos – kiekvieną vasarą
apleisdavau vigvamus iš juodalksnių stagarų – sukdavau
ratus stadionuose, kol atslinkdavo žiemos, nesibaigiančios iki pat Velykų
dvyliktoje klasėje, ateidavo Kristus krikštyti mano indėnų ir mirdavo
visi. Visada pramiegodavau, pabusdavau tik po visko, po prisikėlimo
segdavausi sulūžusias slides ir, griūdamas per pusnis, sekdavau
savo genties, savo mokytojų tirpstančiomis pėdomis, nes tik jie
gali mano eiles čia, išvažinėtose nuokalnėse, perskaityti
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.