tekstai.lt

ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“. Henrikas Nagys. Eilėraščiai (1)


antologija%20zeme.jpg

PAVASARIO VAKARAS

Per drumstą dangų atskrenda paklydęs paukštis
ir sunkiai supa ilstančius sparnus...
Ir aš einu – į sąnarius atplūsta skausmas –
ir aš einu – ir ieškau, kaip ir jis, namų.

Namų! Bet argi turi elgetos namus?
Ar turi jie mergaitę, juoką, guolį?
Juk jie, kaip ir anas, kur plakas po skliautus,
ir nesuradęs savo lizdo žemėn puola...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




VASAROS NAKTIS

Sidabro tvenkiny pabudo keistos gėlės:
lėtai praviro dideli, balti žiedai,
ir suposi viršum gelmės, kaip vėlų
rugpjūčio vakarą sušvitusių aukštai,
juodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių
šalti, lediniai atspindžiai.

Jos suposi visai, visai lėtai... jos žaidė
sidabro tvenkiny viršum juodos gelmės...
Per taures ritosi lašai kaip žvaigždės,
ir per lapus vanduo, kaip tolima giesmė.

Aš nežinau, šiandieną kas aidėjo: galbūt vanduo,
galbūt rugpjūčio žvaigždės erdvėje.
Arba galbūt žmogus iš lygumų atėjęs,
nustebintas keistų žiedų tvenkinyje,
ir liūdintis, kad tuoj ateis ruduo
ir visa mirs, galbūt jisai stovėjo
kur nors juodam šakų šešėlyje
ir verkė mirusios dienos.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




RUDENS DAINA

Šiąnakt nuvyto pirmos gėlės,
Išskrido paukščiai klykdami –
Juodas šakas dangun iškėlę,
jiems mojo medžiai naktimis
į žydinčias šalis –
į žydinčias šalis –

Dabar lietus – kaip didelės ir liūdnos rankos –
srovena mirusiom šakom ir mirusiais veidais
keistų žmonių, –
kurie klajoja vieniši, sapnuos paskendę,
ir laukia saulėtų dienų –
ir laukia saulėtų dienų –

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




DIDŽIOJI NAKTIS

Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis –
dangus su žvaigždėmis jose paskendo...
Ir Jis žiūrėjo: –
kaip Motinos ir Tėvo bailios rankos
Jo kūną segė kailiais, nes naktis
buvo šalta ir didelė:

joje sutilpo bokštai miegančiais varpais,
ir aukštos, trapios palmės,
sutikusios atjojančių karalių eiseną:
ir žėrinti žvaigždė, kurią kažkas ant delno
padėjęs nešė dangumi...

... Tokia didžiulė buvo ta naktis!
Bet Vaiko akys buvo dar didesnės:
ir tokios naktys – kaip žuvis gelmėn – jose paskęsta.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




BROLIUI

Šią naktį aš jaučiu – jis iš namų išeina:
– o rudenio audra ir lietūs plakas į stiklus –
jis šlitinėja gatvėmis, apglėbęs rankom veidą,
ir verkia. Aš žinau. Ir jam kalbu:

Kai aš rašau apie medžius, kurie dangun grūmoja,
kai apie pranašą, paniekintą minių,–
aš tau kalbu, nes tu tikrasis mano brolis,
aš tau kalbu, kad ant drėgnųjų akmenų
tu nesukluptum, kad pakeltum liūdną galvą,
nes tu turi gyventi, mano broli – tu!

Ir tu žinai: kada tamsių namų palėpėj,
vidurnakty – kaip didelė nakties žaizda –
liepsnoja langas – ten yra atėjus,
pas vieną žmogų, tavo brolį – ta pati kančia,
kuri tave naktim, kaip juodas sapnas,
kankina, degina, bet žodžių jai tu nerandi; –
ir jis, jis ieško jų šitoj nakty,

šituos tylos atodūsiuos ir maišaty
audros dejavimo, šakų šniokštimo ir lietaus, –
ir tu norėtum glostyti šito žmogaus
pavargusias rankas: jis tavo žodžius rašo...

Aš tau kalbu. Mano tylusis broli.
Kai tu verki, ir aš verkiu kartu.
Kai aš sakau: esu, kaip medis – vienas, išdidus, –
ir tu kalbi: aš vienišas ir išdidus, kaip mano brolis.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




DIDELIS MEDIS PRIE TURGAUS AIKŠTĖS

Mane čia žmonės pasodino. Kažkada: seniai,
prie šios dulkėtos turgaus aikštės.
Dabar aš didelis. Ir jų, šitų žmonių, namai
po mano šakomis tokie maži ir baikštūs:
jie, prisidengę pūvančiais pilkais stogais,
drumstom langų akim nedrįsta į mane pažvelgti.

O aš išaugau lig dangaus. Mane perkūnai skaldo.
Mano viršūnėn įsikimba vėtros kruvinais nagais
ir drasko žiedus ir šakas. Ir šaltis
žiemos naktim man kraują stingdo šakose, –
bet mano rankos tvirtos: lyg iš akmenio nukaltos:

audringom naktimis aš paneriu jas į žvaigždynus
ir aš jaučiu, kaip žvaigždės srūva man per pirštus
ir debesys drėgni, ir tirštos
pajuodę ūkanos, iš vandenynų
ir jūsų milžiniškų miestų dūmų gimę...

O! aš jaučiu tada, kaip mūsų žemė
erdvėj pašėlusiai ir kaip apsvaigus skrieja!
Aš paneriu rankas – ir mano kraujas dega...
Aš paneriu rankas – mane migla užlieja –
ir aš nenoriu niekad vėl matyti turgaus aikštės.

Ir kai žaibai kaip kraujo srovės srūva dangumi,
Ir kai ateina debesys, dusliai dundėdami, erdve
ir paskandina dulkių sūkuriuos ir žmones, ir gatves,
keliu rankas – ir šniokščia jos juodiesiems debesims:
ateikite! aš nuo padangių žaibo nebijau numirt!

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




PAVARGĘS FABRIKO DARBININKAS

Kasdien grįžtu namo pilkom, dulkėtom gatvėm –
Širdis sunki ir visiškai tuščia.
Mano kraujuj įsisunkė didžiųjų plieno ratų
duslus ir amžinas plakimas ir kančia.

Kai užmerkiu akis, naktim sapnuos jis skamba,
kai pabundu – jis aidi medžių šniokštime:
skausmingas ritmas milžiniškų plieno rankų –
jos lankstosi, jos keliasi, jos puola ant manęs, –

ir man atrodo, kad širdies nebeturiu jau,
kad plaka ji tarp plieno ratų negyvųjų,
kaip geležis sustingus ir šalta.

Ir noriu aš praplėšti geliamą krūtinę,
ir pažiūrėt prieš savo žingsnį paskutinį,
ar srūva dar nors vienas kraujo lašas ten.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS PAMIŠĘS LAIKRODININKAS

Jie neturi širdies, nei vienos širdies,
Jie – tie žmonės – kiekvienas krūtinėj –
aš girdžiu, kai klausau vidury nakties,
ir prispaudžiu ausį prie savo paties
sudraskytos odos – geležinį
didelį laikrodį plakant.

Jie neturi širdies! Jie neturi širdies!
Jie ateina kaip mėlynos šmėklos
ties mano langais – bet šitos paslapties
neatims, nepavogs, nesuplėšys: –
ją nešioju tvirtai prie krūtinės priglaudęs
ai, kokia ji švelni ir kaip glaudžias –

Nesakysiu... bet žemė plačioji, žalia,
ji paslėpus paslaptį tyli...
Nuėjau į laukus šito miesto gale
ir ten iškasiau duobę gilią;
ten padėjau laikrodį švelniai dugne
ir užklojau velėnom, ir niekas
nesuras jo dabar be manęs –

Nesakysiu... bet laikrodis grimzta gilyn,
ir jis auga, ir auga, ir auga...
Ir tyliom, ir šviesiom mėnesienos naktim,
kai išėjęs aš priglaudžiu ausį
prie grindinio drėgno: taip aiškiai girdžiu.
kaip ten skuba rateliai pamažu, pamažu,
ir kaip plaka pavargęs ir senas
didelis laikrodis žemėj...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ŽEMĘ PRARADĘS ŽEMDIRBYS

O žeme, aš girdžiu, kaip tu verki po mano kojom –
tavo akis užklojo kietas grindinio akmuo,
tavo krūtinę slegia miestų milijonai,
ir žaizdos, prakirstos ligi širdies, tau kūną kloja,
ir tavo drumstas kraujas trykšta bokštuos purvinuos.

Kaip sielvartingai tu po mano kojom raudi!
Kaip plaka tavo mirštanti juoda širdis! –
Ją geležis, akmuo ją prislėgė taip skaudžiai,
man rodos, kad ir mano širdį akmenys labiau vis spaudžia,
ir ji pirmųjų paukščių grįžtant jau nebegirdės.

O, taip norėtųsi į lygumas plačias dar grįžti,
ir brist per žolę šlamančią, ir naktimis klausytis,
kaip skrenda vėjas, lenkdamas medžius...
Ir ramų vakarą pro langą žemės kvapas sklistų,
ir į juodąsias ąžuolų viršūnes žvaigždės kristų,
tarytum kibirkštys iš didelių laužų...

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

O žeme mylima, kaip raudi tu po miestais, –
po grindiniu, po plieno ratais, po akmens namais...
Norėčiau grįžti į tave ir tavo juodą veidą liesti,
o tu turėtum vilnyti javais prieš saulės šviesą
ir mūsų pilkas pirkeles nešioti amžinai.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




SUŽEISTAS KAREIVIS

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis,
pro aprūkusį vagono langą: –
vilnija laukuos javų auksinės bangos
ir sužvilga miestai klony saulės nušviesti...

Ir mergaitė moja tau mažoj stoty...

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis...
Ir staiga gelsvų javų laukai prasmenga –
styro lygumose miestų skeletai nuogi,
medžiai nuplėštom viršūnėm dengia dangų,

ir sublyksi tarpe dūmų ir ugnies veidai,
prakaito prausti, lietaus srovių ir kraujo;
rankos virpančios, sugniaužusios ginklus kietai,
dulkini veidai, dulkėtos rankos, kraujas –

ir tyla. Tartum per pakylėjimą – tyla.
Kažin kur dar šūvis vienišas nuaidi.
Ant juodos žolės nusvirusi šviesi galva.
Rankos kruvinos, apglėbusios dulkėtą veidą...

Tu žiuri, plačiai pravėręs skaudančias akis: –
skrenda miestai pro tave, ir žmonės, saulės nušviesti.

Ir mergaitė meta tau gėlių mažoj stoty.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MANO ŽEMĖS RUDUO

O kaip man užrašyti rudenį ir savo juodą kraują,
kad vieną kartą popieriuje atsivertų, kaip negyjanti žaizda –
lietaus ir vėjų nukankintos lygumos ir iškraipyti skaudžiai
mediniai kryžiai vakaro skliaute.

Ak, kai ateina sutemos ir paukščiai draikosi viršum miškų,
ir skamba liūdnas tolimos kapų koplyčios varpas,
ir eina vienišas žmogus su žiburiu per vakarą kažkur, –
tada esi tokia skurdi, tu mano žeme, skurdi, tarytumei pats vargas.

Tada pabunda širdyje nauji ir nuostabūs – kaip sapno gėlės – žodžiai,
tada norėčiau glostyti tave, parpulti ir tave bučiuoti,
ir kaip tavęs tada, pilkoji žeme, nemylėt!
Juk pajuntu, kad ir many tas pats skurdusis kraujas
ir ta pati skurdžioji ir bekraštė pilkuma –
ir noriu užrašyti visą mūsų rudenį ir mūsų skausmą,
ir tai turėtų būti ašaras išspaudžianti, liūdna daina –
O Dieve mano, Dieve – kaip dabar sunku tylėt!..

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MEDŽIAI VĖJUOSE

b e r ž a i

Kaip žalias lietus jų liaunom
ir ilgom, ir plasnojančiom rankom
srovena pavasario vėjas;
ir atrodo: alėja atėjo
vaikai; ir staiga neberanda
kelio namo. –
Ir jie stovi abipus alėjos,
ir verkia,
ir glosto pavargusiom rankom
vienas kito švelniai garbanotas
galvas šviesias.


 
p a j ū r i o  p u š y s

Vakaro saulėj, kaip liepsnos –
jūsų kamienai liekni.
Vakaro vėjuos jūs vienos,
jūs vienos drėgna smiltimi

brendate jūron ir barstote
spyglius vilnims.
O kai ateina naktis
ir bangos pavargsta,

jūsų kamienai juodi,
kaip didelės rankos,
supa žvaigždynus ir dangų.

 

e g l ė s

Liūdnos, rimtos mano žemės moterys,
šiurkščiai austą rūbą užsidėjusios,
einat lygumomis, einat ir sustojat vis –
ir ilgieji jūsų rūbai supas vėjuose...

Begalinį ilgesį širdy pabudina
jūsų tylios raudos ir atodūsiai,
kai jūs einate, svyruojate ir skubinat,
ir pravirkstate saulėleidy sustojusios.


 
ą ž u o l a i

Jie ateina: didžiulė, rūsti minia.
Lėtai svyruoja jų sunkios viršūnės,
ir kaip tolimas griausmas, kaip būgnai
aidi keista ir šiurpi jų daina:

– mes nešame dangų –
– mes nešame kruviną dangų –
– mes nešame mirusį dangų –
– mes atnešam vakarą...

Jų didelės, tamsios rankos,
Žaizdų iškraipytaisiais pirštais apglėbusios
laiko sustingusį debesį;
kaip didelį, juodą karstą.

Jie ateina. Jie neša saulėleidį:
lėtai svyruoja didžiulė, rūsti minia.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




PAVASARIO MINIATIŪROS

p a v a s a r i o  n a k t i s

Nebijok –
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty.–
Nebijok –
tai pabudo kalnai –
ir vandenys srūva upeliais
per šaltas jų akis,
per garuojančią žemę...
Nebijok –
tai pabudo naktis
ir pabudino žemę.


 
v i d u d i e n i s

Ledinės žvakės puola nuo stogų –
ir sutrupa skambėdamos ant kelio...

Po sniegu girdisi mažų upelių
srovenimas. Ir saulėtu dangum
jau skraido dideli, pavargę paukščiai:
ilgos kelionės vėjai plazda jų sparnuos –

Maži vaikai, akis pridengę, stebi juos –

ir jų laiveliai užmiršti per kūdrą plaukia.


 
v y t u r i a i

Vieną rytmetį vėjas svaigus –
jaunikaitis plaukais palaidais –
siautė vienas šaltaisiais laukais
ir išmetė jus į skliautus!

Dabar jūs plazdate baugščiai
pilkais sielvartingais sparneliais –
ir padangė skamba taip skaudžiai,
lyg stiklo varpeliai.


 
g a n d r a i

Baltos, plazdančios džiugesio vėliavos –
mano žemėn sugrįžta gandrai!
Ant spindinčios upės andai
krinta ir krinta šešėliai jūs!

Tai jūs atnešat ilgesį tolimą
ant plačių, ant sidabro sparnų!
Ir kartu su šešėliais nupuola jis
ant pilkų mano žemės namų!

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.



MANO ŽEMĖS PAVEIKSLAI

ž i e m a

Šią naktį sapnavau: mes skridome per lygumas
ir mūsų rogės buvo lengvo juodo medžio,
ir mūsų žirgas – juodas, kaip naktis...
Per žvilgančius sniegynus klaidžiojo trobelės,
tartum mišių varpeliai, sidabriniai ir balti...

Tada tu palietei man ranką ir parodei tyliai –
ir sapnas man iš lėto mirė širdyje: –
mačiau tiktai mažas, vargingas lūšneles,
tartum mažus našlaičius, klūpančius pusnynuos...

Ir giedras, didelis dangus pridengęs jas,
ir dideli liepsnojantys žvaigždynai, –
jie buvo ir per puošnūs, ir per dideli šiai žemei:
mažiems pilkiems kaimams ir šniokščiantiems eglynams...

Žiūrėk: kokia skurdi ji ir pilka. – Per tavo veidą ašaros sroveno.


 
p a v a s a r i s

Kaip dideli, balti sidabro paukščiai
plasnoja debesys nušvitusiu dangum –
ir jų šešėliai skrieja lygumomis,
kaip dideli, balti laivai jie plaukia
baltom, šviesiom, lininėm burėm, ir lengvu
skambėjimu palydi juos bažnyčių bokštai...

Ir iš plačių, juodų ir nelaimingų ąžuolų
pasikelia dar silpnas kaip plaštakė vėjas
ir puola prūdo vandenin... Tada pakyla išdidus ir skrieja
per lygumas, ir glosto stogus šiaudinius, ir didelių
klojimų atplėšia plačiai duris,
ir per pabudusių beržų alėją
jisai nubėga siausdamas... Ir keturi
seni sparnai užsnūdusio malūno vėjo sūkury
dejuodami iš lėto ima suktis ir mirgėt saulėteky...

Ir šviesiaplaukė moteris iš tolo artinas keliu –
auksinė jos galva tai suliepsnoja, tai užgęsta saulėj –
ji rankoj neša puokštę mėlynų mažų gėlių.
Staiga sustoja ji. Prisidengia akis. Ją šaukė?
Ak taip! Ji mato, kaip per lygumas klampiu keliu
žmogus ateina: vėjas taršo rūbus jam ir plaukus,
ir akyse jo atsispindi skrendantis pavasario dangus!


 
v a s a r a

Į debesis artėjančios audros
nuklysta mano žvilgsnis, pridengtas dulkėtos rankos:
kaip supasi javai, javai! javų auksinės bangos –
kaip vilnija jos nuo kalvos anta kalvos!

Ir bitės dūzgia pakelės žieduos. –
Ir paukščiai plazda žvilgančiais sparnais viršum beržynų. –
Bet jau iš tolo artinas pavargusios audros
atsidūsėjimai ir sunkūs žingsniai – akmeniniai...

O taip tylu aplinkui! Tik šešėliai slenka vis arčiau kamienų,
ir virpančios aguonos nulenkia atokaitoj sunkias taures...
Ir į sodybą iš toli atklysta piemenio
šauksmai ir skubančios bandos maurojimas; ir kibirai
triukšmingai skamba jau tyliam kieme...
Sugirgžda svirtys, ir vanduo sidabro čiurkšlėm liejas, ir būriai
balandžių plazda virš galvų drėgnais sparnais...

Tada ir vėl tyla,
lengvai skambėdama vabzdžių sparneliuos,
apkrinta žmones, gyvulius, gėles –

Bet jau iš tolo atskrenda pakilęs pirmas vėjo sūkurys per kelią,
ir dunda jau griaustinio žingsniai temstančiam skliaute.


 
s a u l ė t a s  r u d u o  l y g u m o s e

Tarytum uždegtos didžiulės vaško žvakės,
šventoriuj spindi saulės nuplieksti klevai:
ir tarpe jų maža bažnyčia klūpo, kaip mergaitė
baltais rūbeliais, – ir visai visai lengvai,
kaip mintys jos – melsvi ir skaidrūs dūmai sklaistosi ir plakas.

Visuose lygumų kraštuos liepsnoja smilkstantys laužai –
ir dainos skamba ilgesingos ir bekraštės. –
Atrodo, kad dainuoja lygumose vieniši liekni beržai,
linguojančiom šakom apsvaigusios jų dainos teka, –

Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos, –
bet širdyje giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.