Antologija ŽEMĖ (1951 m.)
Antologija ŽEMĖ (1951) – Los Andžele (JAV) išleista lietuvių išeivių poezijos antologija. Joje išspausdinta penkių poetų – Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Vytauto Mačernio – poezija ir filosofo Juozo Girniaus straipsnis „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. Juozo Girniaus nuomone, visus penkis poetus vienija individualumas, spontaniško kūrybinio prado kėlimas į pirmąją vietą, pagaliau atvirumas lietuviškajai ir pasaulinei tradicijai. Visi šios antologijos poetai, išskyrus J. kėkštą – lagerių kalinį, tuo pačiu metu studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose, tuose pačiuose leidiniuose publikavo savo eilėraščius. V. Mačernį atsitiktinė sviedinio skeveldra pasitiko jo gimtinėje, o likusieji pasitraukė į Vakarus. Antologija „Žemė“ emigracijoje tapo naujosios poetų kartos, subrendusios prieškaryje ir skaudžiai išgyvenusios tragišką tremtinio dalią, poetiniu, o kartu ir pilietiniu manifestu. Tarpukario ir karo meto lietuviškas literatūrinis paveldas „Žemės“ antologijoje susilydė su vakarietiškomis idėjinėmis tradicijomis. Iš prancūzų, anglosaksų ir vokiečių literatūrų žemininkai perėmė ontologinį nerimą, susiejo jį su egzilės beiliuziškumo ir stoiškos baigmės savijauta. „Žemės“ antologija pasiūlė lietuvių literatūrai naują meninį diskursą, grindžiamą ironišku vakariečio stoicizmu ir dramatiška įtampa ties pralaimėjimo riba.ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“ IR JOS KRITIKA