tekstai.lt

Audinga Peluritytė. Balto gyvybės vandens tėvynė

Drungyte_Patria_pic.jpg


Erika Drungytė. PATRIA. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 120 p.

 

Erikos Drungytės „Patria“ yra netikėta knyga, praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atgavimo. Tokių knygų mes šiandieną nesitikime. Tokios      knygos buvo madingos (nors tai nelabai tinkamas žodis) 10-ajame dešimtmetyje. 1990 ir 1992 metais leistose XX a. lietuvių literatūros chrestomatijose pro    patria žvilgsnis į lietuvių literatūros istorijos reiškinius, pamenu, buvo dominuojantis, natūralus, laukiamas.
Kaip literatūrinė reakcija į įvykius, patriotizmas paprastai atlieka būtinosios ginties, virstančios kultūrine gintimi, judesį. Visos nacionalinės literatūros turi šitų  judesių chronografą. Tai nacionalinės tapatybės šventraštis, nacionalinių poetų užrašomas per kelias kartas. Toli gražu ne kiekvienas tikrai geras lyrikas  gali būti laikomas tokios reikšmės nacionaliniu poetu. Mes, kaip ir kitos tautos, turime poetų, kurie svarsto kitus žmogiškosios egzistencijos lygmenis, ir ta  įvairovė yra literatūros pilnatis (parafrazuojant 1989 m. Bernardo Brazdžionio didžiausiais tiražais išleistos rinktinės „Poezijos pilnatis“ pavadinimą).
Marcelijus Martinaitis yra pamėginęs fiksuoti šituos patriotiškumo judesius savo eseistikos knygoje „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ (1992). Skaičiuodamas  tautinio pakilimo bangas nuo Kristijono Donelaičio ir Maironio lietuvių kultūroje ir literatūroje, M. Martinaitis pastebėjo jas vienijantį bruožą: pilietinis  valstybingumo lygmuo buvo dažniau prarandamas nei išlaikomas, todėl susitelkusi etninių reikšmių lauke lietuvių literatūra savo nacionalinę tapatybę  brandino sunkiausių istorinių išbandymų laikais. „Išnykimo šiurpas atvėrė mums pasaulį labiau negu viskas, kas buvo sužinota, išmokta, perskaityta.“ Ir:  „Kai yra reikalas, literatūra atlieka tai, ką demokratinėse šalyse daro politikai, publicistai, istorikai, parlamento grupės. Tiesą sakant, literatūrai ir menui dažnai  teko būti ir vienu, ir kitu, ir trečiu – ir pačiai savimi, ir politika, ir žurnalistika, ir gailestingumo draugija, bausme ir atgaila. <...> Chrestomatiniai poetų gyvenimo  aprašymai kartais primena kankinių istorijas, o laikas dalijamas ne pagal valdžios pasikeitimus, istorinius įvykius, bet pagal laikotarpius, kada pasirodė viena  ar kita knyga, laikraštis, gimė poetas...“ ( p. 14).
Ar dabar, kai pasirodė E. Drungytės poezijos knyga „Patria“, tautos būtis vėl darosi dramatiška? Ar, žvelgdami iš žurnalistinės kritikos perspektyvos, ypač naujų tautų išvarymo, kraustymosi ir etninio barbarizmo įvykių fone, galėtume sakyti, kad kaip tik toks laikas yra dabar? Vertindami ne paviršinį šios knygos siužetą, o jos gelminius turinius sakytume, kad E. Drungytės knyga tokiai nuostatai totaliai priešinasi. Kaip ir M. Martinaičio eseistikos knyga, taip ir „Patria“ turinys grįstas visai ne šios dienos siužetais, nors į juos intuityviai atsiremiama.
„Išnykimo šiurpas“, kurį kaip vieną lietuvių literatūros tautinio ir ypač etninio sąmoningumo bangų išsakė M. Martinaitis, yra vienas iš šios knygos motyvų, tačiau ne vienintelis. Istorijos įvykių, kurių neįmanoma nei atšaukti, nei aplenkti, nei užmiršti, chronologinei tėkmei knygoje priešinamas kitas laikas, kuriam lietuvių literatūroje dėmesio skiriama ne tiek jau daug, – amžina esatis, susiliečianti ir su istorijos įvykiais jų sūkuryje, ir tiesiog su amžinybe be jokių įvykių.
Amžinybės tema, aišku, traukė daugelį lietuvių ir pasaulio poetų. Donaldas Kajokas vienoje savo esė svarstė apie amžinybę, kuri esanti alsavimas be judesio, Sigitas Geda – kaip apie giliausią žmogaus sielos šaltinį, nesudrumsčiamą gelmę, kuri yra poezija, teikianti mums Tikrojo Gyvenimo nuojautą, o Czesławas Miłoszas – apie apokatastazę, sujungiančią šią iš poezijos kylančią nuojautą su apokalipsės išgyvenimu tikrovėje. Nors poezija Cz. Miłoszui prasideda istorijoje, jos siekinys visada esantis už jos, virš jos, už laikų pabaigos. Jei poezija neturi šio aukščiausio matmens, jokia istorija, joks įvykis, jokia tėvynė joje neįgys vertybinio virsmo.
D. Kajoko ir Cz. Miłoszo amžinybės per poeziją ir meną samprata šiandieną galėtų reprezentuoti aukščiausią Rytų Europos poezijos kokybę. Vienam (D. Kajokui) ši amžinybė per poeziją atsivertų iš bet kurio įvykio, iš bet kurios vietos istorijos dabartyje, kitam (Cz. Miłoszui) ji skleistųsi iš laiko pabaigos, iš apokaliptinės perspektyvos. Ir vienas, ir kitas sutelkia tokias poetinės kalbos galias, kurios rodosi arba kaip angelo „sparno galiuko menamo tęsinys“ (D. Kajoko „Dykinėjimai“, 1999), arba iš skausmo ir kančios fizikos į šviesos transcendenciją kylanti tobulai išbaigto laiko akimirka, akimirkos blyksnis, tarpstantis amžinybės dabartyje.
Ir D. Kajoko, ir Cz. Miłoszo požiūriu, į akimirkos patirtį neateinama šiaip sau, nes tik ypatingas sąmoningumas bėgančiam laikui geba suteikti šviesos ir pastovumo matmenis. Įdomu tai, kad toks laiko šviesos matmuo aukščiausios kokybės moteriškoje kūryboje – ar tai būtų lenkė Wisława Szymborska, ar lietuvės Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonytė, Gražina Cieškaitė, – atsiranda ne šiaip sau, atsiveria ne tiesiog to panorėjus. Tačiau kitaip nei vyrų poezijoje, šis amžinos šviesos momentas moterų poetinėje sąmonėje ir poetinėje istoriosofijoje suvokiamas kaip esantis visada ir duotas visiems. Duotas laiko pradžioje, ypatingu prigimties pradžiamoksliu, glūdintis pačiuose gamtos ir gimties pradmenyse.
E. Drungytės knygoje randu visus šio moteriškojo požiūrio ženklus ir, svarstydama juos moteriškosios pasaulio savimonės aspektu, randu jos eilėse pasaulį, besiskleidžiantį iš laikų pradžios, menantį jį žolės lapu, vėjo, žuvų, paukščių, uodų kalba, bičių, laumžirgių, žvirblių, žmonių kūnais. Ikiistoriniai ledynai, keliaujantys per kaulų kalvas eilėraštyje „Himnas žolei“, ir žolė, tūkstančius metų spausta ledynmečio volų, grumiasi tarpusavy lygiai taip pat, kaip baltų gentys grūmėsi su Azijos užkariautojų ordomis, šios galios susikibusios nesiliaujančiame „išnykimo šiurpe“, jos yra virš laiko ir istorijos, – visa tai yra vieno ir to paties moteriškojo požiūrio apraiškos.
Kaip toks požiūris konkrečiai skleidžiasi E. Drungytės poezijoje? Atsakymą rastume kiekviename eilėraštyje, jis kartais išsakytas plačiau, kartais atpažįstamas tik kaip ženklas. Cikle „Luodžio ežero kalbelės“ esama grakščių poetinių miniatiūrų, kurias galima būtų cituoti ištisai, artėjant į vis aiškesnę daiktų ir reiškinių, gyvybės ir laiko pradžią. Kaip pavyzdžiui: „Gamta pilna kalbos / kalba pilna gamtos / Vėjas pilnas vandens / Vanduo pilnas muzikos“ (p. 21). Arba:

 

Žemėje – smėlis
Smėlyje – molis
Molis glosto rankas
Iš rankų išplaukia žuvys
Molio dūdelėmis grodamos

                                    (p. 22)

 

Tačiau atsakymas, kurio ieško E. Drungytė, kyla ne iš klausimo apie laiko, istorijos ar amžinybės pradžią, formą, trukmę, apie pradžios ar pabaigos, ir naujos pradžios akimirką (tai vyriškos klausimų apie laiką formos ir būdai), bet klausiama apie laiko, istorijos ir amžinybės kilmę, buvimo ir išsipildymo vietą. Ir visai nesvarbu, kuris istorijos tarpsnis tave ir tavo likimą apibrėžia laiko chronografe, visai nesvarbu, kas tu esi, karys ar karalius, užkariautojas, partizanas ar belaisvis, partizanų motina, sesuo ar mylimoji, mongolų kario pagrobta belaisvė, motina su vaikais, ar motina, praradusi vaiką, svarbu yra tik tai, kurioje vietoje tu pats apibrėži, įasmenini ir sąmoningai įprasmini savo laiką. Tėvynė yra įasmenintas, suvoktas ir gera valia pasauliui atiduotas tavo istorijos laikas:

 

Nes nėra kitokio pasirinkimo

 

Arba esi tik sausos žolės gniužulas
Vėjo gainiojamas po laukus nuo rudens iki pavasario
Iki išnešioja į savo lizdus laukų pelės
Išpešioja maži paukštukai ir vanagai
Išsidraiko paskirais žolgaliais po krūmynus ir pelkes
Iki sutręšta patvartėj su mėšlu

 

Arba tu atsiduodi žemei ir įaugi į ją šaknimi

 

Susižieduoji su ja neatšaukiama priesaika
Įaugi į jos plaučius
Į jos akis ir jos burną
Ištirpdamas jos kalboje
O tada jau esi
Ir sodas ir miškas
Ir bažnyčia ir sutartinės
Drobė iš mirties į gimimą
Ženklas akmenyje raidė kryžiuje
Tada tu vėliava ir himnas
Kardas ir meilė
Versmė neužankanti baltas
Baltas gyvybės vanduo

                                       („Nes nėra kitokio pasirinkimo. IX“, p. 53)

 

Jeigu knygos pavadinimą fiksuosime ir kaip kūrybos programą, ne tik kaip pavadinimą, sąvoką „Patria“ turėtume suprasti kaip esminį pasaulėžiūrinį sprendimą: kol nepasirenki, tol ir neturi tėvynės, bet ne todėl, kad galėtum ją rinktis iš tuzino tėvynių, bet todėl, kad ir tos vienintelės gali nepasirinkti. Vienas stipriausių ir programinių knygos eilėraščių, o gal tikriau eilėraščių ciklų, kuris vadinasi „Nes nėra kitokio pasirinkimo“, savo formuluote nėra nei prieštara, nei aporija, nei idėjinė aklavietė, kurią mums siūlo E. Drungytė.
Egzistencializmo klasika mus išmokė suprasti, kad pasirinkimą mes turime visada, net jei ir nesirenkame... E. Drungytė nesiginčija nei su Jeanu Pauliu Sartre’u, nei su Nikolajumi Berdiajevu, o tik įsiterpia į senoką europinę polemiką apie pasirinkimą, teigdama, kad ir tas pasirinkimas, kuris nubrėžtas mums iš anksčiau, iš aukščiau, iš šalies, nubrėžtas tokių veiksnių kaip iš tėvų gauta prigimtis, kaip gimtinės kraštovaizdis, kaip mūsų vaikų gimtis, yra nepasirenkamas todėl, kad nesirinkti savo tėvų (ir todėl jų neišsižadėti), vaikų ir savo gimtinės yra teisinga ir verta vienkartinio gyvenimo, susieto su savo esminėmis esmėmis, su amžinybe per to vienintelio čia ir dabar vienkartiškumą.
Žolės nuolankumas prieš ledyną, kaip jau minėtame eilėraštyje „Himnas žolei“, tai ne nuolankumas iš silpnumo, bet iš atsparumo, iš kantrybės, iš valios gyventi ten, kur į tave atplūsta gyvybės šaltinis, o jei jo nejauti, jei į tave jis dar neatitekėjo, – turi kantriai laukti ar „nirtulingai“ kastis į gylį, nes tik atkakliausia šaknimi kartais galima pasiekti tai, ko nerastume išvaikščioję tūkstančius mylių visomis kryptimis pasaulio paviršiuje. Beje, M. Martinaičio poetų ir kankinių chronologija turi lygiai tokią pačią etninės prigimties idėją. Etninė tautos prigimtis, anot M. Martinaičio, savo gyvybės galia pranoksta bet kokią politinę, valstybinę ideologiją, o šventas tautos chronografas sunkiausiomis tautai akimirkomis gali būti parašytas tik iš tokios gelmės perspektyvos.
Kantrybė gyventi esant mažesniu už žolę, sutikti išnykti slapstantis ir sušaudytam, išliekant istorijoje beveik be vardo ir garbės, arba net ir susilaukiant pasmerkimo bei gėdos, – visa tai kyla ne iš silpnumo, ne bandant susitaikyti su bet kuo, kas tave gali ištikti, bet tai gali būti stipriausias tavo pasirinkimas iš visų galimų, kuriuo tu atliepi savo prigimčiai, gimčiai ir genčiai. Tėvynės ribą, kad ir kaip būtų keista, knygoje „Patria“ brėžia ne tiek tėvas, nors be jo nebūtų nė šito žodžio, bet prigimties, gimties ir genties motina. Tėvynė yra ten, kur tavo tėvas pasirenka tavo motiną, kuri ir yra tėvynė, su visomis jos duotomis, nepasirenkamomis gyvenimo dovanomis.
Kraujo, kančios ir skausmo išbandymai, kurie nubrėžia Cz. Miłoszo apokatastazės ir šviesos akimirkos pradžią, o D. Kajoko poezijoje sužymi valios ir išminties išbūti šioje akimirkoje punktyrą, E. Drungytės knygoje „Patria“ yra neišvengiama bet kokios žolės, bet kurio laumžirgio, žvirblio, žmogaus, jo žmonos ir bet kurio kūno gyvenimo kraštinė. Kraujo ir kaulo riba ženklina gyvenimo pakraščius, mirties zoną, kurios gyvos būtybės niekaip neišvengia, būdamos ar toje, ar kitoje tėvynėje, pasirinkdamos ar vienokią, ar kitokią egzistenciją. Istorinių išbandymų keliamas „išnykimo šiurpas“ pasiekia visus ir visada, bet yra įveikiamas tik ten, kur motinystės galia perkeliama į kultūros ir meno lygmenį. K. Donelaitis ir Maironis, kaip ir M. Martinaitis savo esė, taip ir E. Drungytė poezijos knygoje atlieka šiuos gyvenimo ir kūrybos lemtingo sukabinimo judesius, pradėdami lietuvių tėvynės chronografą. E. Drungytė jį pratęsia moteriškąja versija.
Erikos Drungytės moteriškasis patriotizmas, kliaudamasis savo tylia motinystės patirtimi, eina gilyn – jos etninės tėvynės šaknys siekia baltų proistoriją, ikiistoriją, ikiledynmetį, siekia pačią gyvybės pradžią tėvynės žemėje. Ten, toje patirties gelmėje, gyvenimo branduolio zonoje, visų prigimtinių vertybių pasaulyje, kurio ir dabar negali nei pasirinkti, nei nepasirinkti, glūdi nesiliaujančios, nenutrūkstančios, amžinos esaties šaltinis:

 

gerai, gerai, sako man auksinė Austėja
nes viskas yra apie susitaikymą
gerai, gerai, nes viskas yra apie meilę
aš sakau auksinei Austėjai
kol mano korio akutėje
paslėptame kiaušinyje
nenutrūkstamai kvepia ir dūzgia
gal: va šitaip ir atrodo toji vidinė ramybė
gal: va šitaip ir atrodo toji vidinė taika

                                                              („Apie bičių pasaulį manyje“, p. 17)

 

Ne kiekvienoje poezijos knygoje šį šaltinį pavyksta pasiekti, bet „Patria“, regis, jį pasiekė.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)

 

b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_vasaris_Metai_2016_kovas.jpg