Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų. Jis studijavo kalbas Harvardo universitete ir dailę Paryžiuje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare sanitarinio korpuso savanoriu, išleido penkis poezijos rinkinius ir dvi rinktines. 1931 m. lankėsi Sovietų Sąjungoje ir nuo tada tapęs ultra dešiniuoju po poros metų išleido šios kelionės įspūdžių knygą „Eimi“.
E. E. Cummingso poezija novatoriška, kupina žaismo, humoro, sintaksės keistenybių, tipografinės grafikos (o, jei jis būtų turėjęs dar ir kompiuterį!), tačiau nestokojanti ontologinio jautrumo ir net, sakyčiau, savito romantiško jausmingumo. Jo žygiai už norminės kalbos ribų stebėtinai dera su sintakse bei grafika ir bendrai su jomis kuria prasmę. Kaip liudija keli išlikę jo vaikystės eilėraščiai, tam tikra sintaksinė „disleksija“ jam buvo įgimta, tačiau poetas sugebėjo ją paversti meniniu principu.
Pirmąją šio poeto eilėraščių vertimų publikaciją paskelbiau 1985 06 14 „Literatūroje ir mene“, tačiau išvertęs buvau kur kas daugiau. Dabar peržiūrėjęs anuos vertimus siūlau skaitytojams dar pluoštelį šio puikaus poeto kūrybos.
Vertėjas
Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis
*
Pavasaris tartum galbūt ranka
(kuri lenda atsargiai
iš Niekur)dėliojanti
vitriną,į kurią žmonės žiūri(ir kol
žmonės spokso
pakeičianti rūpestingai
nepastebėta pažįstamų ir
nepažįstamų daiktų išsidėstymą)ir
rūpestingai pakeičianti viską
pavasaris tartum galbūt
Ranka vitrinoje
(rūpestingai stumdanti ten
ir atgal Naujus ir
Senus daiktus, kol
žmonės stebi įdėmiai
pakeičianti gal
čia dalelę gėlės, ten colį
oro pridedanti)ir
nieko nelaužanti.
*
tarkim
Gyvenimas – senis su gėlėmis ant galvos.
jauna mirtis sėdi kavinėj
šypsodama, laiko pinigą tarp
smiliaus ir nykščio
(sakau „ar ji pirks gėlių“ tau
ir „Mirtis – jaunas gyvenimas
su veliūrinėm kelnėm
svirduliuoja, augina barzdą“ sakau
tau, kuri tyli. – „Ar matai
gyvenimą? Jis čia ir tenai,
arba anas ar šis
arba niekas ar senis 3 trečdaliais
miegantis ant savo galvos
gėlių, nuolat šaukiantis
niekam kažką apie les
roses les bluets *1
taip,
ar Ji pirks?
Les belles bottes **2 – ak, paklausyk
‚ pas chères ***3 “)
ir mano meilė iš lėto atsakė atrodo. Bet aš
atrodo dar čia kažką matau
tai dama, kurios vardas Poto
ji sėdi šalia jaunos mirties, ji liekna;
mėgsta gėles.
*
liūdesį šitą
tol senis gros
savo ryla
kol tau išsprūs
„aš noriu burto“
.Ir tada jis sustoja ir ploną
(šypsodamas) pakelia bur
tų lazdelę ir bar
b,e,n,a
į purviną dėžę:iš ten vaiduokliškas
skystaskaipvėjas glebuskaiplietus
balsas-ne-balsas
kadužraudos
„grieb?ti“
– tada iš(Lė
To)lenda(ir tu
ant lazdelės)toks le
lijų sniego baltu
mo daugiauneiAsmuo;kurs
(erdve nujojęs
iki mažiuko
laimės stalčiuko)kert
A savo kvailusnapu
lemtingai blukų(rausvą o gal
ir gelsvą)menką lapu
ką popieriaus – ir staiga,
kol nusilenkdamas p. Kakadu
prasmę parduoda žvaigždžių
14-ta gatvė iš(nes ašaros mano
pilnos akių)nyksta. Nes
tik patys tikriausi daiktai
būna tikri nes negali būti tikri
jei esama kokių rojų mano mama (savo pačios dėka) pateks
į vieną jų. Tai nebus našlaičių rojus nei
gležnų pakalnučių rojus o pats
nuostabiausias tamsiai raudonų rožių rojus
mano tėvas (gilus kaip rožė
aukštas kaip rožė)
stovės šalia
(virš jos linguodamas
tyliai)
jo akys kurios iš tikrųjų žiedlapiai regi
nieką poeto veidu kuris iš tikrųjų
gėlė o ne veidas su
rankom
kurs šnabžda
Štai mylimoji mano
(staiga saulėkaitoje
jis nusilenks,
ir visas sodas tada nusilenks)
*
tai ne žmogus, jei žmonės bus dievais, o šie turės
būti žmonėm, nors kartais tapti žmonės tegalės
(tokie kaip mes, nes jie nelaimes savo kenčia ;
o, džiaugsmas jų daugiau nei džiaugsmas, toks nedažnas)
šėtonais, jei šėtonai kalba tiesą ; jeigu angelai
dosnia šviesa liepsnoja ištisai,
jis angelas ; ar (nes veikiau atstums pasaulį visą
negu paniekins amžinąją lemtį) gyvulys,
bailys, svajotojas, kvailys ir išdavikas –
poetas buvo toks yra ir toks turbūt išliks
jis pačią siaubo gelmę pereis kad apgintų
gyvybe savo saulės spindulių pilis :
jis nemirtingas džiungles nevilties iškirs
kad jaustų kalno širdį plakančią delne
*
nežinojimas visas rogutėmis į žinojimą skrieja
ir vėl klampoja į nežinojimo kalną : nors ta
žiema netvers amžinai, nes sniegas minkštėja
ir tirpsta;ir jeigu pavasaris žaismą šį sugadins, kas tada ?
visa istorija – vienas ar trys kokie sportai žiemos :
net jeigu būtų penki, vis tiek sakyčiau – visa
istorija per maža, net man neužtenka jos ;
o mums abiem ji tai jau visai per maža.
Nerk (spiegdamas bendrą mitą) į savo kapą
kad gamą išspaustum iki šaižumo dėl kiekvienos
meidžės ar meiblės diko ar deivio be kvapo
rytojus – tai nuolatinis adresas mūsų, jei sužinos
jie, vargu ar suras mus (o jeigu suras,
išsprūsime į dabar : į dar vėlesnius laikus
*
su mylimuoju stok šios žemės pakrašty –
ir kol(didžiulė ji ir dar didesnė nei didžiulė ši
bekraštė)klausiančioji jūra plakasi į žalią sniegą
sakykim negalėjome mylėti mes,brangioji;bet pažvelk
į mudu kaip nei gyvus anei mirusius į tas
(ar tūkstančius širdžių kurios tiktai sapnuoja
ar milijonus protų kurie miega judesy)
smiltis akląsias ant negailestingai maloningo
laiko laiko laiko laiko laiko
– kokie laimingi esam aš ir tu,kurių namai
nelaikiškumas:mes,žemyn keliavę
nuo amžino dabar kalnų kvapniųjų ir
misterijoj gimimo ir mirties išdaigas
krėtę dieną(o gal dar trumpiau)
*
kai teisės šliaužot angys reikalaus
o saulė dėl algos streikuoti bausis
kai rožėm rūpinsis spygliai – dangaus
vaivorykštės bus nuo senatvės draustos
kai strazdas suokti negalės miškuos
jei nepatiks jo čiulbesys pelėdoms
– kai jūros pagal brėžinius banguos
nes jas kitaip grasins sukaustyt ledas
kai girioj beržo ąžuolas prašys
leidimo megzt giles – kalnams gyventi
neduos dėl aukščio slėniai – kai išdrįs
apšaukt balandį kovas diversantu
tada (tikėsime neįtikėtinai
negyvuliška žmonija) tiktai
*
dėkoju Tau Dieve už šitą tviskančią
dieną:žaliai šokinėjančias medžių dvasias
už žydrą dangaus svajonę;už viską
kas tikra yra kas beribė už taip yra kas
(aš miręs buvau bet vėl prisikėliau šiandieną,
tai saulės gimimo diena;tai gimta
dienis mano sparnuotos gyvybės:dar vieno
beribio pasaulio atsiradimo data)
kaip skonio jutimas lytėjimas matymas
klausa ir uoslė kad gali iškilti kartu
iš nieko gelmių – taip mano būtis yra būtinas
neįsivaizduojamas ir abejojamas Tu?
(dabar ausys mano ausų pabudo ir
dabar akys mano akių atsiveria)
*
aš esu maža bažnytėlė (o ne didelė katedra)
toli nuo skubančių miestų skurdo ir prabangos
– todėl nesigraužiu kai dienos trumpėdamos tampa trumpiausios,
neliūdžiu kai saulė ir lietūs balandį sutveria mums
mano gyvenimas tai pjovėjo sėjėjo gyvenimas ;
mano maldos tai maldos sunkiai triūsiančių žemės
(jų atradimai ir netektys juokas ir verksmas) vaikų
kurių liūdesiai ir linksmybės tai sielvartas mano ir džiaugsmas
aplink mane banguoja stebuklas nepertraukiamo
gimimo, šlovės, mirties ir prisikėlimo : virš mano
esybės miegančios plaukia liepsnojantys simboliai
vilties, o bundu į kantrybę viršukalnių tobulą
aš esu maža bažnytėlė (toli nuo paklaikusio
pasaulio su jo džiugesiu ir kančiomis) santarvėj su gamta
– nesigraužiu kai naktys ilgėdamos tampa ilgiausios
neliūdžiu kai tyla dainuoti ima pati
žiemą pavasariu, pakeliu menką špilį
į gailestingąjį Tą Kurio tik dabar yra amžinas :
tiesiai stovėdamas Jo buvimo tiesoj nemirtingoj
(nuolankiai šviesą Jo sveikinu ir išdidžiai Jo tamsą)
*
brangioji!nes dainuoti mano kraujas gali
ir šokt(ir iš kiekvieno net mažiausio tavo
padaro kokį nori daugį nuostabų dabar
ir čia)tebus piktoji baimė šeimininkė
visų nėra kurie pavasariauja
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
žemyn garmės jie pro nėrų nėra
žiūriu į spoksau verčia abejonė
tikiu į kaip o džiaugsmą į kodėl
žengiu alsuoju į bandau šlubuoju
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
dar milijardu tūkstančių daugiau
šviesių pasaulių vien abejones
tepasikloję meilėje paskęs
kariaunos(neapykanta pati ir ne
mažiau niekšybės dar)kariaunos gali
didingai amžiais grumtis tarp savęs
ir niekas čia(išskyrus nieką)nelaimės
– bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
bent pusei šio kada,kas būna toks
gajus kaip niekad,kai į taip jis šoks
bet jei mane balandin tu nužvelgsi,
(ši tobula viltis tegali jausti
tik neviltį ir kerta iš peties
vešlius minties miškus ir sielos kalnus)
prie pat aukščiausio,žudo mirtinai
kurs mirtį. Kalvos su upokšniais šoka : o
jų medžiai virsta iš kamienų ir šakų;
1* rožės rugiagėlės (pranc.).
2** Gražios puokštės (pranc.).
3*** nebrangios (pranc.).