Vaida Marija Knabikaitė. HOMO FESTIVUS. – Vilnius: Mintis, 2015. – 232 p.

Trijų romanų „Mėnesiena tamsiame lange“ (2005), „Izidė ir Fortūna“ (2007), „Gulbės sparnu palytėtos“ (2012) autorė Vaida Marija Knabikaitė, pasižyminti itin lakia fantazija, pateikia skaitytojui dar vieną kūrinį, kuriuo lyg išsilaisvina iš sunkių istorinių bei mitologinių temų ir pasuka lengvesnio psichologinio-socialinio žanro, pramoginės prozos keliu. Naujas romanas vadinasi „Homo festivus“ („linksmas žmogus“), jame vaizduojamas lietuvių paauglės gyvenimas, pamatytas ir papasakotas „iš vidaus“.
Romano veiksmas vyksta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kurį pasakotoja vertina iš kelių perspektyvų, ironizuodama stereotipines žmonių elgsenas („Ne ką pakeitė ir neseniai prasidėjęs Atgimimas, tarytum tik kitais dažais privertęs perdažyti mokyklos fasadą“, p. 13), pripažindama neabejotiną istorinio įvykio svarbą, konstatuodama viltingas gyvenimo permainas: „Jį, iki tol nemokytojavusį, į mokyklą atbloškė 1990-ųjų Kovo 11-osios įvykiai. Laisvė kalbėti, dirbti, gyventi, kaip pats supranti ir nori“ (p. 12).
Romane susikerta du istorinio konteksto suformuoti socialinio sąmoningumo tipai – „homo sovieticus“ ir „homo festivus“. Tamsusis Lietuvos periodas, „homo sovieticus“ laikas paliekamas praeičiai, o su Nepriklausomybe atsiveria naujas beribis pasaulis, kuriame gimsta linksmas ir ambicingas „homo festivus“ žmogus. Šiam nieko nėra neįmanoma, jis išalkęs įspūdžių, skęsta svajonėse bei fantazijose ir be jokių suvaržymų ima mėgautis laisve. Tokiomis aplinkybėmis vaizduojamas paslaptingas paauglės Marijos gyvenimas įgyja motyvacijos, jos meniška prigimtis atitinka naujas vertybines orientacijas.
Knygos viršelį puošia prancūzų dailininko postimpresionisto Tolouze’o de Lotrecko (autorės mėgstamiausias XX a. dailininkas) kūrinys su jame pavaizduota „Mulen Ružo“ šokėja Jane Avril.
Iliustracija nėra atsitiktinė. „Mulen Ružas“ – šokio pasaulis, išorinis visuomenės blizgesys, ši bohemiška vieta simbolizuoja svaigulio kultūrą, girtą išsilaisvinimą, asmens ištrūkimą iš moralinių suvaržymų ir bėgimą nuo tikrovės. Viršelis bei pavadinimas nurodo skaitymui svarbius kultūrinius kodus, autorė jais kuria reikšmingas prasmės aliuzijas. Ši vienadienė XX amžiaus pabaigos popkultūra romane atlieka estetinės orientacijos bei esminio kriterijaus funkciją.
Knygoje jungiamos kelios siužetinės linijos, kurios, anot autorės, tampa pagrindiniu kriterijumi vadinant šį kūrinį „romanu romane“. Vienas iš siužetų yra nuotykinio, avantiūrinio pobūdžio, su daugybe kolizijų, jo pasakotoja tampa pirmojo siužeto veikėja Marija. Tai populiaraus šiuolaikinio detektyvo ar meilės romano variantas. Jo tekstas parašytas tarsi lengva ranka, laisva ir atsipalaidavusia sąmone, bet kuriam paaugliui suvokiamu stiliumi. Šiame efemeriškame pasaulyje daug judėjimo ir spalvų, iš skaitytojo nereikalaujama intelektualumo ar intensyvaus mąstymo, personažai veikia impulsyviai, paklusdami įaudrintiems jausmams, geisdami nesibaigiančių „laimės“ potyrių bei linksmybių. Čia stilingai kerštaujama ir atleidžiama, o mistikos motyvai pasakojimui suteikia naujų prasmės orientyrų.
Skaitytojas susitiks su mielais tigrais ir tigriukais (tekste trūksta tik like mygtuko funkcijos), kuriuos nuo mirties ir cirko direktoriaus kankinimų išgelbės Marijos išgalvotas personažas Merė Taiger (dabar juk taip madinga globoti vargšus gyvūnus). Mergaitė Marija – paauglė, kuri, skatinama savo lietuvių kalbos mokytojo ezoteriko, į jo žurnalą „Žvaigždė“ ima rašyti „paveikų grožinį tekstą“. Mokytojas nusprendžia šiek tiek „pakoreguoti“ įprastą mokinių mąstymo būdą: „Literatūros pamokos neturi būti skirtos sovietiniam realizmui. Toji epocha jau atgyveno“ (p. 14) – šiais žodžiais jaunuolių vaizduotei leidžiama ištrūkti iš disciplinuoto mąstymo gniaužtų ir laisvai reikšti savo kūrybingumą. Mokytojo ezoterinė mintis provokuoja Mariją ir motyvuoja gana ekscentriškus veiksmo posūkius: „Kas sako, kad neturi pinigų, nesi milijonierė? Taip yra tik šioje paralelinėje visatoje. Kitur gali būti visai kitaip, kaip ir bet kuriame meno kūrinyje. Štai sakau, kad jų turi. Turi tiek, kiek tik nori. Ką darytum? Apie tai ir rašyk!“ (p. 17). Ir mergaitė Marija susimąsto, prisimena „neseniai patirtą sovietinių Brežnevo laikų skurdą, tuščias parduotuvių lentynas, juodas vienuoliškas mokyklos uniformas“ (p. 17), ji pradeda kurti istorijas, kuriose jokio skurdo nebėra, kur gimsta naujas, visiškai kitokios kultūros personažas Merė Taiger. Taip paprasta mokinė akimirksniu atsiduria savo vaizduotės sukurtame utopiniame pramogų pasaulyje.
Tačiau skaitytojui kyla klausimų, nes populiaraus pasakojimo schemos ir fantasy žanrui būdingi fantazmai verčia jį susimąstyti, ką apskritai toks naratyvas slepia: ar pačios autorės naivumas įsikūnija paauglės Marijos naivume, ar vis dėlto rašytoja ironizuoja naivųjį sąmoningumą, bandydama aprėpti ir su lengva ironija reflektuoti populiariosios kultūros reiškinius...
V. M. Knabikaitės Marija asmeninę utopiją pasiekia vaizduotėje susitapatindama su Mere Taiger, lietuvaite, tapusia garsia pasaulinio lygio dailininke, ir atsiduria demokratiškiausioje pasaulio šalyje – Amerikoje. Pasiekusi savo troškimų Eldoradą ji gauna viską, kas gali patenkinti jos vartotojiškus poreikius ir išpildyti svajones, o šios yra labiau egocentriškos ir materialios nei dvasinės. Taigi siužeto pagrindu tampa paauglės utopinis paskendimas susigalvotos veikėjos gyvenime, ką pati prozininkė „Autoriaus žodyje“ įvardija kaip mistišką mergaitės „gyvenimo suvokimo susidvejinimą“.
Nereikia laukti, kad tas mistiškas „gyvenimo suvokimo susidvejinimas“ reikštų paauglės gyvenimo dvasines permainas, visos jos patirtys lieka instinktyvių suvokimų lygmenyje. Nors skaitytojas turbūt visai nenustebtų, jeigu Merė Taiger dėl naivaus nesąmoningumo ir netikėtų nukrypimų į mistiką staiga patirtų sąmonės nušvitimą ir prisimintų visus savo dvylika gyvenimų... Norisi tikėtis, kad šiuo pramoginiu romanu autorė ironizuoja holivudinės kultūros blizgesį, paviršutiniškus masinio žmogaus jausmus ir nesigilina į jo egzistencines problemas. Vietomis tekste randasi psichologizavimo, bet jis pasireiškia lengvai, silpnai, kaip populiariosios kultūros šalutinis poveikis. Galbūt tokia paauglės patirtimi apibendrintai rodoma, kad šiuolaikinė popkultūra – tai lyg neišsivystęs, nesubrendęs vaikas su nebrandžia psichologija ir primityviais dvasiniais poreikiais. Jei kūrinio sumanymas kaip tik toks, autorė iš tikrųjų rado įdomų būdą atskleisti naujas mūsų gyvenimo tendencijas.
Amžina „linksmojo žmogaus“ šventė aprašyta žaisminga postmodernistinio romano forma, primenančia muilo operos melodramą, patosinę holivudinio kino parodiją: „Aš – ne amerikietis. Aš – irokėzas, – atsakė Džonas, – visas mano vardas – Džonas Baltasis Arklys. Taip buvau pavadintas dėl mano sutramdyto balto mustango. Mano tėvas – indėnas. O motina – baltoji. Jos akys buvo tokios pat mėlynos kaip ir tavo. Mūsų genties žmonės nebijo aukščio. Todėl gerai moku vaikščioti ant lyno“ (p. 33). Be kelių kovos epizodų, knygoje ypač daug vietos skiriama aprangos ir išorinio veikėjų grožio aprašymui. Skaitant visas šias grožybes užplūsta egzistencinės beprasmybės jausmas. Vis dėlto romane esama prasmingų intertekstualių nuorodų, aliuzijų į dešimtojo dešimtmečio popkultūrą. Kas norėtų, atrastų ir kultinių prototipų, pavyzdžiui, pasakotojos Marijos ir jos išgalvotos herojės Merės Taiger meilės objekto dainininko Džono Liono prototipas galėtų būti popmuzikos karalius Michaelas Jacksonas, o Džonas Baltasis Arklys primena holivudinio kino herojus iš Steveno Seagalo filmografijos...
Taigi Merė Taiger laimės šalyje patiria viską, ko kadaise geisdavo eilinės paauglės vaizduotė, o tos vaizduotės turinys gana eklektiškas. Amerikoje ji susidraugauja su indėnu (Džonas Baltasis Arklys), kuris jai padeda gelbėti tigrus; indas vardu Ramčiandra atvyksta į Vilnių mokytis lietuvių kalbos ir gyvena kartu su Mere bei jos tėvais; Merė Taiger bendrauja su budistu, kuris „pradingdavo“ taip pat netikėtai, kaip ir „atsirasdavo“; susiduriama su daugybe kitų įdomių, kartais iracionalių ar siurrealistinių (Merės sapnai) dalykų, tinkančių jauno žmogaus vaizduotei ir pataikaujančių masinio skaitytojo skoniui. „Homo festivus“ – tai savito paauglės pasaulio enciklopedija su nuotykinio romano elementais.
Ką siūlo lietuvių kalbos mokytojas „Homo festivus“ vaikams valstybėje, kuri atgavo Nepriklausomybę ir ištrūko iš Maskvos gniaužtų? Jis siūlo atsikratyti visų įmanomų vidinių suvaržymų ir pasinerti į individualią kūrybą, pradėti gyventi, kurti, skaityti naujai ir iš naujo. Bet ne viskas turi būti užmiršta. Pasivadinęs Tamsybių kunigaikščiu, tarsi būtų lietuvių nacionalinis vadas, jis veda vaikams pamokas Katedros požemiuose ar Gedimino bokšto rūsyje. Paaugliai pasineria į rūsčius Lietuvos viduramžius, o iš ten Marija vedasi juos į šviesią ir linksmą Ameriką, į nuosavą lietuvės rančą, kur ji augina tigrus, taip pat vedasi vaikus į Holivudą, į MTV apdovanojimus ir t. t. Visa ši kelionė į „rojų“ lydima intrigų, „laimingas“ gyvenimas yra be jokių politinių ir socialinių problemų, tik su muilo operai būdingomis meilės tragedijomis. Išorinis blizgesys – būtinas populiariosios kultūros estetinis reikalavimas.
Bet juk ištrūkus iš vieno stereotipų pasaulio patenkama į kitą tokį patį, tik kupiną atvirkščios reikšmės. Ir kyla klausimas, ar Merės Taiger pasaulis ir yra tas pasiektas rojus, ar buvęs „homo sovieticus“ jame laimingas? Šiaip aiškios struktūros romanas tarsi neturi konkrečios pabaigos, vos ne su kiekvienu skyriumi prasideda vis naujos kolizijos bei tomis pačiomis kolizijomis ir baigiasi. Visai tikėtina, kad šitas romanas, rašytas lengvu, paaugliams adaptuotu stiliumi, galėtų džiuginti jį pamėgusius skaitytojus dar antra dalimi, ar net trečia, gal net tapti lietuvių pramoginės literatūros serialu.
„Homo festivus“ galima pavadinti drąsiu autorės poelgiu, „nubloškiant“ eilinės lietuvių postsovietinio laikotarpio paauglės sąmonę (beje, romanas rašytas remiantis asmeniniais autorės autobiografiniais faktais) į utopinius Vakarus, aprašant šį iliuzinį rojų kaip tik tokį, koks jis pateikiamas laisvės išalkusiai Rytų Europai: „Klipe aš stoviu savo rančoje prie stalo <...>. Staiga iš vienos žurnalo nuotraukos iškyla grakšti vyro ranka su briliantine sąsaga rankovėje ir mūsų plaštakos susilieja. Taip paslaptingas nepažįstamasis tarsi įtraukia mane į savo pasaulį, kurio įvykiai rutuliojasi spalvotame žurnale“ (p. 135). Pasakojimas struktūriškai panašus į ratą, kuris sukasi ir pasibaigus romanui, nes jis susilieja su populiariąja kultūra, o jo stereotipiniai personažai šioje terpėje netenka individualybės, juos praryja spalvinga, blizganti malonumų pasaulio erdvė.
Knygos negalima priskirti vaikų literatūrai, kuri turi ugdyti dvasines ir moralines jauno žmogaus vertybes, mokyti juos tikrosios laimės ir apsaugoti nuo iracionalių populiariosios kultūros klystkelių. Jaunimui skirta knyga privalo skatinti ne euforiško vartotojo elgsenas, bet formuoti sąmoningą individualybę, kai asmens kūrybingumas yra ne subjektyvios fantazijos, o visuomeniškai prasmingas kūrybinis veiksmas.
Romanas „Homo festivus“ galėtų būti vertinamas ir kaip pačios autorės intuityvus socialinis bandymas ištrūkti iš masinės kultūros egzistencinės beprasmybės, galų gale tarsi kapituliuojant, pasineriant į jos sukurtą karnavalą, į euforišką festivalį, priimant siūlomas linksmybes bei pramogas ir sutinkant su jos siūloma „laisve“.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)