tekstai.lt

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

       *  *  * 

 

Ilgas kelias ir eit keliu ilgai

Ir migla ilga.

Ir pusiau vanduo, ir pusiau sniegai

Ta ilga migla.

 

Atsitik! Ievų daug ir dienos jau

Mėlynos pas mus.

Krūpteliu mintim – aš ėjau, ėjau

Gatvėm pro namus.

 

Pamačiau... lietaus lyg nuplautame

Tu ore, tikrai

Tu! Kur sukome pogrindyj tame,

Tu atsitikai!

 

Kaip kasyklose ratais ar seniai

Sukome ant šių

Vietų, krūpteliu – tartum kaliniai,

Burbulus kančių.

 

Kaip iš tavo – iš mano vienumos

Tu! Tarp svetimų,

Vaikštant už abu paliktos namuos...

Atsitikimu!

 

Atsitik!.. Matau, kaip žūtbūtiniu

Skuba nežinia

Ir gyvenimu, gal ir nuo žmonių

Nusivest mane.

 

Kaip gitaros, kaip verksmas skambesių...

Prie baltų ievų

Atsitik! Tyliu su dangaus šviesiu

Amžinu Dievu.

 

Ir gyvenimas ilgu ir keliu

Ilgas kaip mintis.

Liūdnas vakaras, eit ir eit galiu...

Ar neatsitiks?

 

2014

 

       *  *  *

 

Spindėjo pavasariu tikras

Tylos spindesys, kai klausais

Kaip spindinčios: dūžta kaip stiklas

Ji paukščių stikliniais balsais.

 

Tyla ir kai žemė nubrizgus

Per lietų aplinkui – ar ši,

Lyg lėktum laše, nenublizgins?

Tyla kaip neturtas graži.

 

Lietus, lyg mus piešdamas, krinta:

Ir man tu, ir tau vaidenuos,

Vieni pro kitų akvatintą

Prabėgam dangaus vandenuos.

 

Tyliais horizontais apskrieję

Vėjeliai: kai dvelktels šienu

Netyčia – nupurto: o Dieve,

Jau vasaros gaila dienų.

 

Girias ir į vandenis rodo

Spalvodamas toliuos ruduo.

Akiratis sukas lyg rondo

Tamson susiglaust lig rondò.

 

12 Jūs, žvaigždės, per tylą jums siūlės

Joj išsiuvinėtos, bet šiai

Ant liūdesio liūdesiu gulės

Visų man laikų liūdesiai.

 

Sudie, praeitim virst, pasauli,

Ateit amžinai, dabartie.

Paveikslai, spėti ir pagauti,

Ir gaudant ištrūkę, sudie.

 

2015

 

 

       *  *  *

 

Dar likus tauta,

Nesuteršta dar, kas dar liks,

Kiek smūgių gauta,

Likt pasmerkta, dar ta dalis.

 

Jei sėmę sauja

Šios žemės, visą visada

Laikysit sau ją,

Kur neužgijus visata. –

 

Lyg prie paminklo

Gyvų, išplėtusių akis,

Išplėst palinko

Žvaigždes jums nesaugi naktis.

 

Dar ta neduosi

Išduot, neduok, nuo negerų

Laikų nušluostė

Raukšles plaukai man seserų.

 

Ką į panašią

Tave, išliekant panašiai,

Savim parašę,

Tą į mane tu parašei.

 

Žaibai kur pilsis

Nuo vandenų, ant vandenų

Kur vėjai ilsis...

Aš ateinu ir nueinu.

 

Ir dienos vėsios

Naktin spalvotuos žemei šiai

Šviesos griuvėsiuos

Lyg apsiverkusios gražiai.

 

2014

 

 

       *  *  *

 

Vėjais atsiduso

Bust gamta: supūtę

Atdūsiai jos mūsų

Žemėje žibutę.

 

Grįžta, ką grąžinti

Gali ji, ramu nuo

Praregėt pažinto

Dievo mėlynumo.

 

Prie širdies klausiausi,

O iš seilių purvo

Ir akis, arčiausiai,

Patepė, kad buvo...

 

Veidą man pakilo

Mėlyna žibutė

Praust kvapu – likimą

Apšvietė, kai pūtė.

 

O praėjusiųjų

Jau laikų nedrąsios

Jūs, tarp svetimų jau,

Dar tik vienos dvasios!

 

Vienos dvasios gal nuo

Niekur neišpinto

Niekam, kaip iš kalno

Į mane įspindo.

 

1974 04 22–2014 11 20

 

 

       *  *  *

 

Ar skauda tavyj nedejuoją

Ties dideliu tokiu vaizdu

Pasaulio, kurs nuolat kraujuoja

Aplinkui iš daugel žaizdų?

 

Pėdom uostinėdamos slenka

Nelaimės... Rytojau gražus!

Paduok aštuonioliktiems ranką...

Nors gal to rytojaus nebus.

 

Nebūtų ar būtų – iš kapo

Gėlių gal, vis vien, gal nors tų

Ištiest man krūtinėje tapo

Širdis kaip žemėlapyj tu.

 

Kaip dvasios tu vadas auginus,

Taip ir priklausysiu pats sau

Nepriklausomybėj, kaip, gimus,

Tu man, o aš tau priklausau.

 

Apsaugok, jei žemėn gult sviestų,

Kad žemė žmonių nuolatos

Praeinant nekalbintų vietų

Vardais ne iš savo tautos.

 

Istorija skaudžiai parinko

Už mus, aš į gelmę krentu,

Būk – šaukias vien gyvo paminklo

Tyla jos kapų kaip šventų.

 

2014

 

 

       *  *  *

 

Toj šalyj mirtis tik, permačius, nesvarsto:

Sietu lyg sijoja.

Kryžius tarp žmonių vienoj eilėj su karsto

Antvožu sustoję.

 

Po pasaulį nešama tautos nelaime

Verkę ar neverkę,

Gyvenimu, atlyginimu už baimę,

Viskas atsimerkia.

 

Prisiartina bet kur išmirt pradėję,

Net akies lėlytė

Drėksta: buvimu, nors iš toli, padėjo

Nors atsilaikyti.

 

Raudant sąžinei, šok, sidabrine gerve,

Nesijot per mirtį

Toj senoj šalyj, kas kilpoj smaugias gerklę,

Pinigais kas smirdi.

 

Ar kareivis, kad pats gyvas dar, pradingus

Viskam, tiek teturi

Pro mūšius žiūrėt kur į laikus tragingus

Kaip karikatūrai?

 

Kur suvystė, iš tos vietos, kaip tą dieną

Visas atsimerki.

Ir ištikimybė, kurioje ne vieną

Visą naktį verkė.

 

Išduotiems tyla į tamsą guldė gaisą...

Diena, kam dabar ko

Gaila, kam... Nesuteršto jaunystės gaila

Toj šalyj man vargo!

 

2014

 

 

       *  *  *

 

Susilygina diena

Ir naktis staiga kiekvienai

Nakčiai dieną, naktį dienai:

Visai žemei lyg viena.

 

Pamačiau lyg pro miegus

Vieną valandą lyg tuščią

Visą žemę ir lyg būčiau

Joj vienintelis žmogus.

 

Iš tylos išgirst galiu

Savo širdgėlą – klausyti,

Kaip nuo jos man gėlės vyto:

Tavo paliktų gėlių...

 

Horizontai ant akių

Draikos tartum užslopintų

Taip geismų šešėliai pintų

Joms vainiką iš tokių.

 

Lyg tamsoj šviesa, šviesoj

Lyg tamsa, lyg neis atskirti,

Ir gyvųjų darbus girdi

Mirę žemėj lyg visoj.

 

Naktį mėnesio spalvos,

Dieną saulės apdalijus

Žemė lyg jausmu žmonijos

Ir gyvos, ir negyvos.

 

Kol šviesotamsos kvapu

Pūstels – laiką susismulkins.

Švents lygiadieni, į dulkes

Dyla akmenys kapų!

 

2015