„Pasakas išdykusiems vaikams“ („Contes pour enfants pas sages“) žymus prancūzų poetas, kino scenaristas Jacques'as Prévert'as (1900–1977) parašė 1947 m., kai Europa tik pradėjo tiestis po išgyventų dramų ir nusivylimo žmonijos ateitimi. Tokios atmosferos veikiamas J. Prévert'as panoro kritiškai pažvelgti į visuomenę ir savo viltį perduoti jaunimui, kuriam dar rūpi kai kurios žmogiškos vertybės. Anot poeto, „vaikai yra nepaprasti filosofai. Jie blogai išmoksta pamokas, nepadaro namų darbų, bet jie keičia pasakėčių moralus, jie mušasi, jie verkia, kai mato narve uždaryto sužeisto arklio kančias...“

„Pasakos išdykusiems vaikams“ – tai aštuonios poetinės taip pat „išdykusios“ pasakos, atskleidžiančios visą J. Prévert'o kandumą ir satyrą.
Šeštosios pasakos „Arklys saloje“ vertimas paskelbtas J. Prévert'o poezijos rinkinyje „Puokštė“ (vertė Neringa Abrutytė, 1999). Čia pateikiame likusias septynias.
J. Prévert'o pasaulis nesiliauja mūsų stebinęs.

VERTĖJA

 

 

Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė

 

 

Strutis

 

Kai miške paliktas Berniukas Nykštukas* barstė akmenėlius, kad rastų kelią atgal į namus, jis nė neįtarė, kad iš paskos žingsniavo strutis ir rijo vieną po kito visus jo išbarstytus akmenėlius.
Ši istorija tikra, štai kaip viskas nutiko...
Berniukas Nykštukas atsigręžia: nebėra akmenėlių!
Berniukas Nykštukas išties pasiklydo: nėra akmenėlių – nėra namų, nėra namų – nėra tėčio ir mamos.
„Kaip apmaudu“, – sumurma jis.
Staiga jis išgirsta juoką, o paskui varpų skambesį ir vandens šniokštimą, trimitus, tikrą orkestrą, triukšmingų garsų audrą, – ši muzika šiurkšti, keista, bet visai maloni ir visiškai negirdėta. Tuomet berniukas praskleidęs lapus iškiša galvą ir mato strutį, kuris šoka ir žiūri į jį. Paukštis liaujasi šokęs ir sako:
Strutis: Tai aš keliu šitą triukšmą. Esu laimingas, nes turiu puikų skrandį, galiu sulesti bet ką. Šįryt prarijau du varpus ir jų šerdis, kelis trimitus, tris dešimtis puodelių, sukirtau salotas su salotine ir baltus akmenėlius, kuriuos tu išbarstei, aš juos taip pat sulesiau. Lipk man ant nugaros, aš bėgioju labai greitai, keliausime kartu.
„O mano tėtis, mama, aš jų daugiau nebepamatysiu?“ – klausia Berniukas Nykštukas.
Strutis: Jei jie paliko tave vieną, vadinasi, visai netrokšta tavęs vėl pamatyti.
Berniukas Nykštukas: Tikriausiai tai, ką sakote, yra arti tiesos, pone Struti.
Strutis: Nevadink manęs ponu, man nuo to skauda sparnus, vadink mane tiesiog Stručiu.
Berniukas Nykštukas: Taip, Struti, bet vis dėlto ji mano mama, ar ne!
Strutis (piktai): Kas ar ne? Žinai, tu mane erzini, ir, be to, noriu tau pasakyti, kad tavo motiną nelabai myliu, nes ją apėmusi manija visas savo skrybėlaites puošti stručio plunksnomis...
Berniukas Nykštukas: Tiesa ta, kad stručio plunksnos ne iš pigiųjų, o ji nuolat išlaidauja, nes nori priblokšti kaimynus.
Strutis: Užuot stebinusi kaimynus, geriau pasirūpintų tavimi, juk kartais ji tau skeldavo antausį.
Berniukas Nykštukas: Tėvas man taip pat įkrėsdavo.
Strutis: Ak, Ponas Nykštukas tau įkrėsdavo, tai nedovanotina. Vaikai nemuša savo tėvų, tai kodėl tėvai muša savo vaikus? Be to, Ponas Nykštukas nėra jau toks sumanus. Ar žinai, ką jis pasakė pirmą kartą pamatęs stručio kiaušinį?
Berniukas Nykštukas: Ne.
Strutis: Na, jis pasakė: „Būtų neblogas omletas!“
Berniukas Nykštukas (užsisvajojęs): Prisimenu, pirmą kartą pamatęs jūrą, jis kelias sekundes pagalvojo ir tuomet ištarė: „Koks didelis bliūdas, gaila, čia nėra tiltų.“ Visi juokėsi, bet aš jaučiau, kad tuoj pravirksiu, tada mama timptelėjo mane už ausies ir pasakė: „Tau negalima, kaip kitiems, juoktis iš tėvo pokštų!“ Aš nekaltas, kad man nepatinka suaugusiųjų pokštai...
Strutis: ...Man taip pat jie nepatinka. Lipk man ant nugaros, daugiau nepamatysi tėvų, bet užtat pamatysi pasaulį.
„Gerai“, – sako Berniukas Nykštukas ir užsiropščia paukščiui ant nugaros.
Paukštis su vaiku trim šuoliais įsibėgėja ir tik pakyla didžiulis dulkių debesis.
Prie savo namų slenksčių valstiečiai kinkuoja galvas ir sako: „Dar vienas tų purvinų automobilių!“ Tačiau valstietės girdi, kaip tilindžiuoja varpais šuoliuodamas strutis: „Ar girdite varpus? – sako jos ir žegnojasi. – Bažnyčia bėga, o velnias ją, žinoma, gaudo.“
Visi bėga slėptis iki ryto, bet rytojaus dieną strutis ir berniukas jau toli.

 

 

Scena iš antilopių gyvenimo

 

Afrikoje gyvena daug antilopių: jos yra mieli gyvūnai ir labai greitai bėgioja. Afrikos gyventojai yra juodi žmonės, bet taip pat yra ir baltų žmonių. Pastarieji čia laikinai, atvyksta įsukti verslo, ir jiems reikia juodų žmonių pagalbos, tačiau juodiesiems labiau patinka šokti nei tiesti kelius arba geležinkelius, jiems šis darbas labai sunkus ir dažnai tiesiog nuvaro į kapus.
Kai baltieji atvyksta, juodieji paprastai ima bėgti, baltieji juos pagauna kilpine. Tuomet juodieji priverčiami tiesti geležinkelį arba kelią, o baltieji juos pavadina „savanoriais darbininkais“.
Į tuos juoduosius, kurių sugauti negali, nes jie per toli, o kilpinė per trumpa arba jie labai greitai bėga, baltieji pradeda šaudyti, dėl to kalnuose paklydusi kulka kartais kliudo vargšę miegančią antilopę.
Tuomet kyla didis džiaugsmas baltiems žmonėms – juodiems žmonėms taip pat, nes paprastai juodieji valgo labai prastą maistą. Visi leidžiasi žemyn į kaimą ir šaukia: „Mes nušovėme antilopę!“, ir kaime užgroja muzika.
Juodi žmonės muša būgnus, užkuria didelius laužus, o balti žmonės žiūri, kaip jie šoka, ir rytojaus dieną rašo savo draugams: „Čia grojo dideliu tamtamu, buvo visai smagu!“
Ten aukštai kalnuose antilopės tėvai ir draugai žvelgia vieni į kitus ir tyli... Jie jaučia, kad nutiko kažkas negera... Saulė leidžiasi, ir visi gyvūnai tylomis svarsto nedrįsdami prabilti, kad nesujaudintų kitų: „Kur ji galėjo nuklysti, juk sakė, kad devintą valandą jau bus grįžusi... vakarienei!“ Viena antilopė nejudėdama stovi ant uolos ir žiūri žemyn, o tolumoje, slėnyje, matyti kaimelis, kuriame pilna šviesos, dainų ir šūksnių... Liepsnoja džiaugsmo laužas.
Tai žmonių džiaugsmo laužas. Antilopė viską suprato – ji nusileidžia nuo uolos, ateina prie gentainių ir sako: „Jos nebeverta laukti, galime vakarieniauti be jos...“
Tuomet visos antilopės susėda prie stalo, bet nė viena nejaučia alkio. Ši vakarienė labai liūdna.

 

 

Nelaimingasis dromaderas

 

Gyveno kartą jaunas dromaderas, jis buvo nelaimingas. Vieną vakarą pasigyrė draugams: „Rytoj su tėveliais einu klausytis konferencijos. Kaip man pasisekė!“
Draugai jam antrino: „Oho, oho, jis eis į konferenciją, kaip nuostabu.“
Visą naktį dromaderas iš jaudulio negalėjo užmigti. Kitą dieną jis jautėsi nelaimingas, nes konferencija buvo visiškai ne tokia, kokią jis įsivaizdavo, – neskambėjo muzika, dėl to jam buvo liūdna ir be galo nuobodu, norėjosi verkti.
Apkūnus vyras kalbėjo jau valandą ir keturiasdešimt penkias minutes. Prieš jį stovėjo ąsotis su vandeniu ir stiklinė – be dantų šepetėlio, burnai skalauti. Kartkartėmis ponas į stiklinę įsipildavo vandens, bet burnos neskalavo. Suirzęs jis kalbėjo apie dromaderus ir kupranugarius.
Jaunasis dromaderas kentė karštį, be to, jam labai trukdė kupra: ji rėmėsi į kėdės atlošą. Dromaderas sėdėjo labai nepatogiai ir muistėsi.
Mama jam tarė: „Nurimk, netrukdyk ponui kalbėti“ ir įgnybo į kuprą. Jaunasis dromaderas vos tramdė ašaras ir troško kuo greičiau išeiti...
Kas penkias minutes pranešėjas kartojo: „Labai svarbu nepainioti dromaderų su kupranugariais. Ponios, ponai ir gerbiami dromaderai, atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad kupranugariai turi dvi kupras, o dromaderai teturi vieną!“ Salėje susirinkę žmonės stebėjosi: „Oho, oho, labai įdomu.“ Kupranugariai, dromaderai, vyrai, moterys ir vaikai viską užsirašinėjo į mažytėlaites užrašų knygeles.
Po kiek laiko kalbėtojas vėl pradėdavo pasakojimą nuo pradžių: „Skirtumas tarp šių dviejų gyvūnų yra toks, kad dromaderas turi tik vieną kuprą. Nors keista, bet naudinga žinoti, jog kupranugaris jų turi dvi...“
Galų gale jaunasis dromaderas nebeapsikentė, šoko prie pakylos ir įkando pranešėjui.
„Kupranugaris!“ – iškošė įsiutęs storulis.
Visi susirinkusieji salėje šaukė: „Kupranugaris, purvinas kupranugaris, purvinas kupranugaris!“
Tačiau ten stovėjo dromaderas, ir jis buvo labai švarus.

 

 

Jūrų dramblys

 

Jis yra jūrų dramblys, bet jam tai nė motais. Jūrų dramblys ar Burgundijos sraigė, jam tas pats, tai kelia jam juoką, jis nesiekia būti išskirtinis.
Jūrų dramblys sėdi ant pilvo, nes jam taip patogu: kiekvienas turi teisę sėdėti kaip nori.
Jūrų dramblys labai laimingas, nes sargas jį maitina žuvimis, gyvomis žuvimis. Kiekvieną dieną jūrų dramblys suvalgo daug daug kilogramų gyvų žuvų. Gyvoms žuvims blogai, nes po to jos būna nebegyvos, bet kiekvienas turi teisę valgyti ką nori...
Žuvis jis ryja nesicackindamas, gurkt, ir viskas, o žmogus, kai ruošiasi valgyti kokį upėtakį, pirmiausia jį palaiko verdančiame vandenyje, o paskui vis giriasi ištisas dienas ir ištisus metus.
„Oho, kokį upėtakį valgiau, gerbiamasis, prisimenate!“ ir t. t., ir t. t.
O jūrų dramblys tiesiog ima ir kerta. Jis gana išvaizdus, bet kai supyksta, jo straublio formos nosis pučiasi ir visiems kelia baimę.
Jūrų dramblio sargas su juo elgiasi atsargiai... Niekada nežinai, kas šaus gyvūnui į galvą...
Jei visi gyvūnai staiga imtų ir supyktų, būtų daugiau nei keista.
Ar įsivaizduojate, mano mažieji bičiuliai, sausumos ir jūros dramblių armiją, užplūstančią Paryžių. Kokia kiltų suirutė...
Jūrų dramblys nieko daugiau nemoka, kaip tik valgyti žuvį, bet jis tai daro labai gerai. Kadaise, regis, jūrų drambliai žongliravo su veidrodinėmis spintomis, bet nežinome, ar tai tiesa... niekas nebenori paskolinti savo spintos! Spinta gali išsprūsti, veidrodžiai – sudužti, tektų apmokėti nuostolius. Žmonės labai myli gyvūnus, bet baldai jiems brangesni...
...Jūrų dramblys, kai niekas jo neerzina, yra laimingas kaip karalius, daug laimingesnis už karalių, nes gali sėdėti ant pilvo kada tik jam patinka, ogi karalius, net savo soste, visada sėdi tik ant užpakalio.

 

 

Žirafų opera

Liūdna kelių paveikslų opera

 

Kadangi žirafos yra bebalsės, daina lieka užrakinta jų galvoje. Tik labai atidžiai žiūrint žirafoms į akis galima suprasti, ar dainuodamos jos pataiko į toną, ar ne.

 

 

P i r m a s i s   p a v e i k s l a s

 

Žirafų choras

 

Priedainis:
Gyveno kartą žirafos,
Gyveno daug žirafų.
Greit nebeliks nė vienos,
Nes žudo jas ponas žmogus.

 

Dainos posmas:
Didelės žirafos nebylios,
Mažas žirafas sutiksi retai.
Nebyliosios aikštėje**
Pamačiau kailiniuotą senioką.
Kailinis buvo jo paltas.
O ant to palto – vešli senio barzda.
Žirafos kailis ant senio,
Senio kailis – plaukuota barzda.
Jos nebylios, didelės žirafos,
O mažas žirafas sutiksi retai.

 

 

A n t r a s i s   p a v e i k s l a s

 

Nebylioji aikštė (Paryžiuje)

 

Seniokas iš dainos eina per aikštę ir suka lazdą.
Seniokas (dainuoja): „Viena kregždė – ne pavasaris, bet šis mano paltas žiemą prišauks. Viena kregždė...“
Jam priešais ateina kitas senis, ir kadangi jis pažįsta pirmąjį, o pirmasis jį taip pat pažįsta, tai priartėję sustoja, kilsteli skrybėles, vėl užsideda, kosteli ir vienas kito klausia, kaip sekasi, atsako, kad sekasi gerai, šiaip sau, neblogai, o jūs pats, šeimynėlė labai gerai, labai ačiū, o paskui jie pradeda vadinamąjį tikrą pokalbį:
Pirmasis senis:
„Labai labai džiaugiuosi jus matydamas...“
Antrasis senis:
„Aš taip pat, o jūsų sūnus vis dar kolonijose, kaip jam sekasi, kuo jis užsiima, kiek uždirba, kuo prekiauja, ar vertinga kokoso palmių mediena, salų mediena?“
Pirmasis senis (labai išdidžiai):
„Ne, jis prekiauja žirafomis!“
Antrasis senis:
„Ak, puiku, labai gerai, labai gerai, žirafomis (čiupinėja pirmojo senio paltą). Oho! Oho! Juk šis paltas iš aukščiausios kokybės žirafų, jūsų sūnus apsukrus...“
Tuo metu lėtai ir nieko nesakydamos Nebyliąja aikšte žingsniuoja dvi žirafos, o seniokai apsimeta, kad jų nepažįsta, ypač senis su paltu, jam siaubingai nesmagu, ir įsiteikdamas žirafoms užtraukia joms šlovinimo giesmę, o kitas senis jam pritaria:

Dviejų senių choras:

Ak! Žirafų laikai,
Tai buvo seni geri laikai.
Nedidelėje mansardoje
Su didele žirafa.
Kokie laimingi esame, kai mums tik dvidešimt (kart.).

Priedainis:
Bet sugrįš žirafų laikai...

...Tuo pačiu metu, kai seniai uždainuoja, kad grįš žirafų laikai, abi žirafos gūžteli pečiais ir nueina.

 

T r e č i a s i s   p a v e i k s l a s

 

Kolonijose

 

Senio sūnus išėjęs pasivaikščioti su vienu iš savo draugų, abu nešasi šautuvus.
Sūnus pakelia akis aukštyn ir pamato žirafos galvą, tada pažiūri žemyn ir, nužvelgęs jau visą žirafą, įniršta.
Sūnus:
„Išlįsk, žirafa, išlįsk, tai aš tave medžioju!“
Jis nusitaiko, šauna, žirafa parkrinta, jis užkelia ant jos koją, draugas jį fotografuoja...
Staiga sūnus išblykšta. „Kokia musė tau įgėlė?“ – klausia draugas.
Sūnus:
„Aš nežinau...“
Jis paleidžia iš rankų šautuvą, krenta ant žirafos ir užmiega kelerių metų miegu. Musė, kuri jam įgėlė, buvo bloga musė cėcė...
Draugas mato, supranta ir bėga, o stora bloga musė skrenda jam įkandin...
Žirafa kritusi, žmogus kritęs taip pat, savo ruožtu ant žemės krenta naktis, ir mėnulis tą naktį apšviečia...
...Sūnus miega, o atrodo, kad miręs. Žirafa mirusi, o atrodo, kad miega.

 

 

Jaunasis liūtas narve

 

Tenai nelaisvėje gyveno jaunas liūtas. Kuo didesnis augo, tuo labiau plėtėsi jo narvas, bent jau taip manė jaunasis liūtas... Tiesą sakant, narvą pakeisdavo, kai liūtas miegodavo.
Kartais ateidavo žmonės: vieni į liūto akis prižerdavo dulkių, kiti lazda uždroždavo jam per galvą, ir liūtas galvojo: „Žmonės pikti ir kvaili, bet jie gali būti dar piktesni ir kvailesni. Jie nužudė mano tėvą, jie nužudė mano motiną, jie nužudė mano brolius, vieną dieną jie tikrai nužudys ir mane, ko jie dar delsia?“ Ir taip liūtas laukė.
Ir nieko neatsitikdavo.
Vieną gražią dieną įvyko kai kas nauja... Žvėryno berniukai sunešė suolus priešais narvą, prisirinko lankytojų, jie patogiai įsitaisė.
Smalsumo apimtas liūtas žvelgė į žmones...
Lankytojai sėdi... Atrodo, jie kažko laukia... Ateina kontrolierius patikrinti, ar jie nusipirko bilietus, kyla ginčas, vienas vyrukas sėdi pirmoje eilėje... jis be bilieto... Tuomet kontrolierius jį išspiria lauk, likusieji ploja.
Liūtui viskas juokinga, jis tiki, kad žmonės tapo geresni, jie tiesiog ėjo pro šalį ir sugalvojo jį aplankyti.
„Jau geras dešimt minučių jie ten sėdi, – galvoja liūtas, – ir nė vienas manęs nenuskriaudė. Neįtikėtina, jie paprasčiausiai mane aplankė, norėčiau jiems kaip nors atsilyginti...“
Tačiau staiga narvo durys atsidaro – jose išdygsta vyras, šaukia:
„Nagi, Sultone, šok, Sultone!“ – ir liūtą apima visai suprantamas nerimas, nes per visą savo gyvenimą jis nėra regėjęs liūtų dresuotojo.
Liūtų dresuotojas laiko kėdę, ja daužo narvo grotas, per liūto galvą, visur, kur papuola. Kėdės koja lūžta, dresuotojas nusviedžia kėdę ir, ištraukęs iš kišenės didelį revolverį, pradeda šaudyti į orą.
„Ką? – stebisi liūtas. – Kas gi tai? Šiandien pas mane svečiuojasi žmonės, bet štai iš kažkur išdygsta velnio apsėstasis, beprotis, pateko čia nepasibeldęs, laužo baldus ir šaudo į mano lankytojus, taip juk nemandagu“, – ir liūtas, užšokęs ant dresuotojo, ima jį ėsti, labiau norėdamas įvesti šiek tiek tvarkos, o ne dėl to, kad būtų taip jau skanu...
Keletas žiūrovų apalpsta, dauguma gelbėdamiesi puola bėgti, likusieji metasi prie narvo ir traukia dresuotoją už kojų, nelabai aišku, kas ir kodėl, bet panika juk yra panika, ar ne?
Vargšas liūtas nieko nebesupranta. Jo svečiai puola lupti jį skėčiais, kyla siaubingas triukšmas.
Vienintelis anglas lieka sėdėti kampe ir kartoja: „Aš taip ir maniau, tai turėjo įvykti, prieš dešimt metų tai išpranašavau...“
Tada visi kiti atsisuka į jį ir šaukia:
„Ką jūs sakote?.. Tai jūsų kaltė, purvinas užsienieti, kad viskas taip atsitiko, ar bent užmokėjote už savo vietą?“
Ir t. t., ir t. t.
Ir štai anglą jau irgi muša skėčiais...
„Jam taip pat bloga diena!“ – pagalvoja liūtas.

 

 

Pirmieji asilai

 

Kadaise asilai buvo visiškai laukiniai, t. y. ėsdavo, kai būdavo išalkę, gerdavo, kai būdavo ištroškę, ir bėgiojo po žolę, kai tik to užsigeisdavo.
Kartais atklysdavo liūtas ir suėsdavo po kokį vieną asilą. Tuomet visi kiti asilai puldavo bėgti ir bliaudavo kaip asilai,
bet rytojaus dieną, pamiršę, kas nutiko, vėl imdavo ganytis, gerti ir ėsti, bėgioti ir miegoti... Apskritai, išskyrus tas dienas, kai atsėlindavo liūtas, viskas ėjosi gana gerai.
Vieną dieną į asilų šalį atvyko kūrinijos karaliai (taip save vadinti mėgsta žmonės). Asilai labai džiaugėsi naujais svečiais ir pasišokinėdami bėgo jų pasitikti.
Asilai (šuoliuodami kalbėjo): „Kokie keisti išblyškę gyvūnai: vaikščioja ant dviejų kojų, jų ausys labai mažos, jie ne kokie gražuoliai, bet vis tiek turėtume juos deramai priimti... Tai mažiausia, ką galime padaryti...“
Ir asilai puolė kvailioti, vartytis žolėje, mataruoti kojomis. Jie uždainavo asilų dainą ir tada, tiesiog juoko dėlei, pradėjo stumdyti žmones, kad šie švelniai parkristų ant žolės. Tačiau žmonės nemėgsta pokštų, kai tie pokštai ne jų pačių. Nepraėjo nė penkios minutės, kai kūrinijos karaliai svečiuojasi asilų šalyje, o štai visi gyvuliai jau supančioti, suveržti kaip dešrelės.
Žmonės surišo visus asilus, išskyrus jauniausią, švelniausią, jį papjovė ir iškepė ant iešmo, – vyrai laukė su peiliais rankose. Kai asilas iškepė, vyrai jo paragavo – jų veidus iškreipė nepasitenkinimas ir jie sviedė peilius žemėn.
Vienas iš vyrų (kalba pats sau): „Jautis geriau, jautis geriau!“
Kitas vyras antrina: „Kaip neskanu, man skanesnė avis!“
Dar kitas vyras sukūkčioja: „Ak, kaip neskanu (verkia).“
O nelaisvėn patekę asilai mato verkiančius vyrus ir mano, kad jie ašaroja, nes gailisi to, ką padarė. „Mus ketina paleisti“, – mąsto asilai, bet vyrai atsistoja ir prabyla visi drauge, plačiai mosuodami rankomis.

 

Vyrų choras:

 

„Šie gyvūnai – neskanus maistas. Jų bliovimas nemalonus, ausys juokingai ilgos, jie visiškai kvaili, nes nemoka nei skaityti, nei skaičiuoti. Pavadinsime juos asilais, nes taip mums patinka, ir jie nešios mūsų krovinius. Juk tik mes esame karaliai, pirmyn!“ – ir vyrai nusivedė asilus.

 

Versta iš:
Jacques Prévert. CONTES POUR ENFANTS PAS SAGES.
http://feeclochette.chez.com/prevert.htm

 _______________________________________________

* Berniukas Nykštukas, pranc. Le Petit Poucet – Charles'io Perrault pasakų personažas (vert. past.). 

** Pranc. la place de la Muette (vert. past.).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12