Nuotrauka iš asmeninio Daivos Molytės-Lukauskienės albumo
Juodoji tvirtovė
Tik gulėjau ant ąžuolinio stalo kojas ištiesus,
Ir lakštingalos pliekė pro žalumą į mano akis.
Ir čiurleno vanduo, tarytum iš atvirlaiškio.
Šitas sandoris, vėluojantį pavasarį.
Kai patvinsta ir atslūgsta vandenys vandenynai...
Svajonėse surandu tave tikrą ir nesugalvotą,
Drugeliu lakiojantį tarp ryškiai raudonų
Mamos tulpių. Skink daugiau, pasimerksi...
Girdžiu jos balsą pro švilpiančius vėjus.
Tiek visokiausių galimybių, tiek žiedų...
Tik gulėjau krante kojas ištiesus, įmerkus
Į jūros vandenį sūrų. Bangos laižė, bučiavo pėdas.
Ir paukščiai plasnojo aukštai. Švietė mėnulio delčia.
Ir kokia tu netikus, ir poetė, – atskriejo,
Tarsi snaiperio kulkos, tavo žodžiai, mielasis...
Juodoji tvirtovė. Juodoji.
Savaitės diena
Šį penktadienį,
sudėlioti taškai ant
pražydusių minčių.
Kasdieniškame rytmečio
morale, peizaže,
vedžioja šunis po langais
tamsiu drabužiu
vilkinti moteriškė.
Garsiau už
pravažiuojančias mašinas
loja jos augintinis:
– Čipsas, jo vardas Čipsas, –
krykštauja dukra,
šokinėdama nuo
vienos kojos ant kitos.
Violetiniai batukai
mažoki šiek tiek.
Sunkiai telpa pėda,
užtrauktukas neužsisega.
Stringa, kas kartą
primindamas,
augo užaugo...
spindintys fragmentai
ar galėčiau nunerti tave
iš vilnonių siūlų,
tarsi megztinį,
kad sušildytum
žvarbų vakarą?
rudenėjant,
kai skrenda
baltieji kirai,
meta plunksnas,
galėčiau sudėlioti
sparnuotą drabužį.
pakilčiau virš
upės vingio,
virš ežero ir jūros,
žalio miško ir laukų.
ten siūbuoja, linguoja,
godoja javai,
rugiai, kviečiai.
sakai, kad negali
atskirti ir išskirti jų,
kitaip atspindinčių laiką.
lininis drabužis –
iš jaunatviško
klegesio ir juoko,
iš šiurkštaus
ažūrinio audinio,
iš užkalbėjimų ir apkalbėjimų,
iš nužiūrėjimų.
iš žydėjimų...
šilkinė ironija.
meiliai apsiveju tavo kaklą
susivynioju į kokoną,
tarsi vikšras tūnau
ir laukiu.
nežinau,
kokios spalvos esu:
raudona, balta, juoda ar geltona?
ten viduj, nematau,
negirdžiu, neregiu.
neregėjimas ir tyla
šliuožia lengvai.
suverpti siūlai.
nuaustas šilkas.
gal galėčiau nukalti tave
tarsi šarvus,
iš bronzos ar geležies,
patikimus ir tvirtus?
sudėliosiu tave
iš auksinės žuvies žvynų.
kruopščiai sukomponuosiu
tarsi paveikslą. gėrėsiuosi
kiekvieną kartą, kai panersi,
kai sutviskėsi tarsi kirtis
žaibo...
Kai paukščiai sulesa giles
Ankstyvą rudenio rytmetį,
Miesto parke, po ąžuolais,
Būriai juodų sparnuočių
Geležiniais snapais rakinėja žolę,
Po laiko medžiais. Šis kelias,
Į vasaros estradą, – nužymėtas
Paminkliniais akmenimis:
Su vardais ir pavardėmis,
Su žodžiais ir raidėmis.
Skiemenuojant kas kartą
Lapų šlamėjimą, almėjimą...
Tik paukščiai baugštūs,
Nedrąsūs, alkani, rudeniškoje
Žalumoje, karksi prie
Judrios gatvės, mašinų
Ūžesio labirintuose,
Triukšmingi vėjai – kryžkelėje.
akvarelės iš Sigito Gedos atvirlaiškių
iš vieno atviruko
šviesos tviska
ryškiau už būtį
ir buvimą
ruduo liepsnoja
o už stiklo
čaižiai ritmingai
krinta lapai
brendi per naktį
tamsią tylą
šioj mėnesienoj tik
šešėlių šypsniai
kas kartą
tarp spalvų bespalviai
bekvapiai ir beoriai
paukščio akys
žiūrinčios į žmogų
į veidrodinį išgalvotą
tarp popierių ir drobių
ir tarp knygų
siauram koridoriuj lentynos
jo lova stalas kėdės mylimoji
ir rašomoji mašina
iš antikvariato...
ir juodo molio vazoj
su tulpės įspaudu su gėlėmis
su astromis virtuvėj
paprastas ryškus buvimas
būtis šiek tiek pakilus
ir nutolus nuo žemiškųjų
kaimo vaizdinių
iš atviruko
šviesos tviska
aukojimas
vynas
išgraužia akis
lieka
tuščios akiduobės
vynui
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12