tekstai.lt

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

T o m a s   T r a n s t r ö m e r i s   (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų. Tokios garsenybės kaip Derekas Walcottas, Josifas Brodskis ir Seamusas Heaney'is sakosi įkvėpimo sėmęsi iš T. Tranströmerio kūrybos.
1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Iš dalies įveikęs savo ligą sukūrė dar du poezijos rinkinius – „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“. 2011 m. poeto aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza, 1954–2004“, tais pačiais metais Švedijos akademija skyrė jam Nobelio premiją. Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip Poezijos pavasario svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane“.

 

VERTĖJA

 

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

 

 

Pagal Radiusą

 

I

 

Saulėj spindi ledu apsiklojusi upė,
čia – pasaulio stogas,
tyla.

 

Sėdžiu ant apverstos valties, išvilktos į krantą,
geriu tylos narkotikus, iš lėto svaigstu.

 

II

 

Akiratis plečiasi iki begalybės, sukasi.
Čia yra jo centras, jis beveik
nesijudina.

 

Tolumoj kažkas lyg ir sukruta: lieka pėdos sniege
lyg raštas, slystantis
fasadais.

 

Greitkeliais dundantis eismas
ir šmėklų begarsis
judėjimas.

 

Tolumoj: priešais vėją tragedijų kaukės,
skubos dundesys – tolėliau:
spūstis,

 

ten išnyksta paskutinieji meilės žodžiai –
vandens lašai slysta
plieno sparnais –

 

rėkiantys profiliai – kabančios ausinės
barška viena į kitą –
kamikadzės!

 

III

 

Ledu apsiklojusi upė žiba ir tyli.
Bebalsiai šešėliai
sugulę gelmėj.

 

Mano žingsniai – požeminiai sprogimai,
juos uždažo, uždažo
tyla.

 

 

Naktinis budėjimas

 

I

 

Šiąnakt esu apačioj, ten, kur balastas.
Vienas iš tų tylinčių svorių,
kurie laivui neleidžia apvirsti!
Tamsoje blyškūs veidai tarsi akmenys.
Jie tik švokščia: „Nesiliesk prie manęs.“

 

II

 

Prasiskverbia balsai, klausytojas slysta
radijo imtuvu kaip siaurutis šešėlis
per stočių apšviestą skalę.
Kalba taiko į koją su budeliais.
Todėl mums reiktų ieškoti kitokios kalbos.

 

III

 

Vilkas čia pat, visų valandų draugas,
jau laižo langus savo liežuviu.
Slėnis pilnas šliaužiančių kirvakočių.
Naktinis lėktuvo dundesys tingiai ritasi dangumi
lyg invalido vežimėlis geležiniais ratais.

 

IV

 

Miestas jau atkasinėjamas. Dabar čia tylu.
Kapinėse po guobom –
tuščias ekskavatorius. Kaušas atremtas į žemę –
kaip žmogus, pasirėmęs kumščiu
ir užsnūdęs prie stalo. – Skamba varpai.

 

 

Eismas

 

Sunkvežimis su priekaba slenka per miglą
lyg koks šešėlis, kaip laumžirgio lerva,
ropojanti dumblėto ežero dugnu.

 

Žibintai žlibina drėgnam miške.
Čia neįžvelgtum jokio veido.
Šviesos braunasi pro spygliuotas šakas.

 

Ir mes čia – tarp tų šešėlių, automobilių –
sutemus einam vienas paskui kitą,
lenkiam, iriamės į priekį per pritilusį triukšmą,

 

slenkam į slėnį, jau priperėtą industrijos,
kur gamyklos kasmet nugrimzta po du milimetrus –
žemė iš lėto jas ryja.

 

Nežinomų letenų atspaudai
ant žibančio gaminio, kuris čia susapnuotas.
Sėklos bando įveikti asfaltą.

 

Net kaštonai, tokie niūrūs,
lyg žadėtų pražysti geležinėm pirštinėm,
o ne baltom burbuolėm, už jų –

 

įstaigos raštinės – mirksi neono lempa.
Ten yra slaptos durys. Atidaryk!
Pažvelk apvertęs periskopą

 

į upės žiotis, į gelmes,
kur jūržolės kaip mirusiųjų barzdos,
o Valytojas gleivėtu drabužiu plaukia,


jam trūksta oro ir mostai vis silpnėja.
Niekas nežino, kas bus toliau, tik tai, kad grandinė
nutrūksta ir vėl susijungia, vėl, be paliovos.

 

 

Drauge su upe

 

Kai aš kalbu su bendraamžiais, tarsi matau, girdžiu
sraunią upę,
ji teka, vis teka nusinešdama pritariančius ir ne.

 

Tik tas, užklijuotom akim,
norėtų plaukt kartu su srove,
jis ir šoka be baimės į sraunumą,
trokšdamas to, kas paprasta.

 

Vis greičiau lekia vanduo

 

kaip ten, kur upės vaga susiaurėja ir virsta
ūžiančiu kriokliu – ten buvau sustojęs pailsėti
keliaudamas per smėlėtas girias

 

vieną birželio vakarą: tranzistorius perdavė žinią –
ypatingas posėdis: Kosyginas–Ebanas.
Man kelios mintys įkyriai nedavė ramybės.
Kaime mačiau vos keletą žmonių.

 

O po kabančiu tiltu garmėjo upė.

 

Plaukė keletas rąstų. Vieni pralėkė tiesiai
kaip torpedos. Kiti užsiskersavo,
visaip sukiojosi, vartėsi,

 

dar kiti šniukštinėjo upės pakrantes,
laviravo tarp kyšančių uolų, šakų, įstrigę
kilo į viršų kaip delnais suglaustos rankos,
sustingusios ūžesy...

 

                   aš tai mačiau, girdėjau ant kabančio tilto
uodų debesy,
dar buvo keli vaikai. Jų dviračiai
gulėjo prasmegę žolėj – kyšojo
vieni ragai.

 

 

Vos kelios minutės

 

Žemaūgė raisto pušis lyg juodą skarmalą kelia savo viršūnę.
Tai, ką matome, – niekis,
palyginti su jos šaknimis, tai išraizgytas, nematomas, šliaužiantis, nemirtingas,
                o gal tik apmiręs

 

šaknynas.

 

Aš, tu, jis, ji taip pat išsišakoję.
Norime to, ar nenorim.
Nepaisant Metropolio.

 

Iš balkšvo vasaros dangaus lyg pienas sunkias lietus.
Toks jausmas, lyg penki mano pojūčiai susiję su kita būtybe,
kuri juda taip pat atkakliai
kaip tie baltai apsirengę bėgikai tuščiam stadione, į kurį
                 jau plūsta tamsa.

 

 

Žiemos formulės

 

I

 

Užmigau savo lovoj,
prabudau po laivo kyliu.

 

Ketvirta valanda ryto,
kai būties nugrandyti kaulai
šaltai bendrauja vienas su kitu.

 

Užmigau tarp kregždžių,
prabudau tarp arų.

 

II

 

Apledėjęs kelias blizga
lyg taukai žibintų šviesoj.

 

Čia ne Afrika.
Ir ne Europa.
Čia niekas kita, išskyrus „čia“.

 

O tai, kas buvo „aš“,
yra tik žodis
gruodžio tamsos gerklėje.

 

III

 

Įstaigos žemi pastatai
išrikiuoti tamsoj,
langai kaip šviečiantys TV ekranai.

 

Nematomas kamertonas
spengiančiam šalty
diktuoja savo toną.

 

Stoviu po žvaigždėtu dangum,
jaučiu, kaip po mano paltą
tarsi po skruzdėlyną
landžioja pasaulis.

 

IV

 

Trys juodi ąžuolai subridę į sniegą.
Negrabūs, bet pirštai jų miklūs.
Iš jų kaip iš didžiulių butelių
pavasarį ims putot žaluma.

 

V

 

Žiemos vakarą rieda autobusas.
Šviečia kaip laivas spygliuočių miške,
kelias lyg siauras, gilus ir negyvas kanalas.

 

Keleivių nedaug: vieni seni, kiti dar vaikai.
Jeigu sustotų ir išjungtų šviesas,
pasaulis pradingtų.

 

 

Versta iš:
Tomas Tranströmer. DIKTER OCH PROSA, 1954–2004.
Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011

 

 

b_200_308_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_spalis_10-metai-2015.jpg

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2015 Nr. 10 (spalis)