Ar vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais. Susitikimai tie – per atlaidus, per šventes, šiaip pasitaikantys, kai žmonės ir išgeria kiek, – jam, metais kitais jaunesniam, paliko mįslingų įspūdžių. Tas aiškėjo tik laikui bėgant ir dabar, prisimenant. Prisiminimai padeda viską gretinti su kitokiomis kitų žmonių patirtimis ir laikysenomis. Neužmirštamas pasirodė esąs daug kentėjusių žmonių šnekėjimosi būdas. Kantrybės, nutylėjimų, nelinksmos išminties ir atsparos dūzgesys. Jis nesiryžtų tvirtinti, kad jie tada, jau įsileisti į sovietų tebevaldomą savąjį kraštą, tikėjo sugrįšiant Lietuvos laikus. Tik negali pamiršti, kokiais balsais apie juos kalbėjo. Girdėjo juose ir Maironį.

Tie ir tokie balsai, o labiausiai, kaip mokslas pataria sakyti, – intonacijos mintyse susigretino su šaižumais, kuriuos pradėjo girdėti dabar, kai, regis, daug kas turėjo būti suprasta ir pasitelkta tolesniam gyvenimui.

Kurį laiką jis beveik nieko nerašė. Nešiojosi visur kišeninę radijuke, kartais įsijungdavo. Tarstelėjo žmonai: per ilgai gyvenam, jau visi balsai atpažįstami. Paskaitydavo kai ką iš Biliūno, Kortasaro, vis atsiversdavo Grinkevičiūtės atsiminimus, iš naujo perskaitė Čechovo noveles, nei iš šio, nei iš to pradėdavo rakinėti enciklopedijos tomą apie Lietuvą. Vasarą laistė kaitros alinamus daržus, pjaustė nudžiūvusių senų obelų šakas, drožė aplink laigantiems anūkams laivelius iš pušies žievės atplaišų.
Nuplaukęs į ežero vidurį, kai būdavo pats vienas, turėjo džiaugtis, kad gali nieko negalvoti, bet kaip tik tada ir nesisekė. Negalvoti. Net kai tyliai plaukdavo paviršiumi, net toli nuo kranto per blauzdą brūkštelėdavo vandens žolė. Karštą sausą vasarą upės ir ežerai buvo nusekę. Gličios ir kibios žolės kėlė galvas ir kompiuterio ekrane, laikraščiuose, kai prisiversdavo paskaityti.
Vis atskrisdavo bukutis, kopinėdavo senos sulaukėjusios obels kamienu, aukštyn ir žemyn galva, kalė žievę ne ką prasčiau nei genys. Žiūrėdamas ir klausydamasis atkaklaus stuksenimo, kažkodėl galvojo apie Joną Mikelinską, neseniai mirusį, šmėsčiojo pavadinimas „Genys yra margas“, nors pati apysaka atminty išsitrynusi, belikęs debesėlis. Debesėlis, kaip žinoma, nėra blogai. Šyptelėjo supratęs, kad savo būsenose buvo kone sutapęs su literatūros patriarcho ankstesniosios prozos personažu pasakotoju, nelabai ką veikiančiu, tik mąstančiu apie gyvenimą. Mąstymą tas rašytojas tiesiog garbino.
Netikėtai buvo pakalbintas susitikti būrelio bičiulių, su kuriais Atgimimo metais teko nuveikti tikrai svarbų darbą. Regis, vienas kitas iš jų norėtų, kad tos pastangos nebūtų užmirštos, kad būtų įvertintos. Nesvarbu, vis tiek kalbėtis buvo gera, žmonės buvo jam mieli, kartu išgyvenę reikšmingo ir rizikingo veiksmo azartą, sukaupę išminties, tebepalaikančių ir kartu nelinksmų supratimų. Važiuodamas traukiniu atgal į kaimą dar tvirčiau pasakė sau, ką jautė anksčiau, – padaryta, ir nėra ko kalbėti, dabartinės visuomenės supratimo nebus. Nors ji laisva taip manyti kaip tik dėl to, kad jie yra padarę. Tai, apie ką geriau viešai nekalbėti.
Traukinys buvo pustuštis. Praėjo gal pusvalandis, kai pasisveikino pažįstamas vyriškis. Kartais, susitikę gatvėje arba menininkų sambūriuose, jiedu draugiškai pasišnekėdavo. Galima sakyti, jautėsi esą bendraminčiai. Vienas ir kitas nutuokė, dėl ko nesutartų, ir apie tai išvis nekalbėdavo. Tiesą sakant, tą vyrą jis iš tolo buvo matęs stotyje. Iš eisenos, iš gestų, ilgo kuitimosi piniginėje, kai pirko bilietą, jam pasidarė aišku, kad kolega sudirgęs. Mergina, laukusi eilėje prie kasos, linksmai šūktelėjo, kai buvo benueinąs palikęs maišelį su spaudinių pluoštu. Taigi nebuvo noro prieiti, pasisveikinti, persimesti žodžiu kitu. Dabar paaiškėjo, kad važiuoja tuo pačiu traukiniu.
Atsisėdo priešais, užkliudydamas jo kelį. Iš karto pradėjo kalbėti, atrodė, kad tai žodžiai iš vidurio nežinia kam sakomos kalbos apie vakarykštę internetinio portalo publikaciją, kurioje dar kartą linčiuojamas Justinas Marcinkevičius. Mojavo tos publikacijos atspaudu ir negalėjo matyti, kaip gražiai greta gelžkelio nusidriekusiu vieškeliu rieda arkliuko tempiamas vežimas. Paprasčiausiai, pasiilgau arklio, – slapta nuo pašnekovo šyptelėjo jis.
Bendrakeleivis piktinosi, kad straipsnio autorė įžūliai meluoja, tvirtindama, esą sovietmečiu poetas užėmęs „aukščiausius postus“, nors iš tiesų to nebuvo, jis sulaukdavęs tokių siūlymų, bet visada atsisakydavęs. Siuto dėl to, kad „Mindaugo“ autorius išvadintas svarbiausiu sovietinių idėjų formuluotoju, ir sėkmingai triuškino šį teiginį, sakydamas, kad keletas tekstų neteikia pagrindo taip apibendrinti ir kad jie neturi nieko bendra su jo kūrybos centru. Ironizavo: taip teigiant nuvertinami tokių pripažintų formuluotojų, kaip Antanas Venclova, Teofilis Tilvytis, Vladas Grybas, „nuopelnai". Ką jau kalbėti apie kantatas, kurias rėkdavo didžiausi chorai dainų šventėse. Prisipažino, kad buvo tiesiog priblokštas tikinimo, jog Marcinkevičiaus populiarumas tėra sovietmečio mitas, nors tūkstančiai Lietuvos žmonių juo žavėjosi ir patyrė jo kūrybos bei viešų pasirodymų neblėstantį poveikį. Tai ką, – per garsiai šūktelėjo, lyg norėdamas pasitelkti ir taip jau suklususius keleivius, – tai kur jie tą poveikį bedės?.. Vaidins, kad nebuvo?
Jis mandagiai ir nuoširdžiai pritarė įsikarščiavusiam bičiuliui, bet buvo patenkintas, kad tasai netrukus išlipo. Matė pro vagono langą, kad stotelėje jį pasitiko daili moteris, ir taip pat matė, kad dabar tolesni žodžiai griuvo ant jos galvos.
Traukinys bildėjo tolyn. Kairėje išvydo pušis, supančias tą ežerą, kurio glėbyje nerado ramybės. Subarė save – iš ežero į aukštas pušis nė nebuvo pažvelgęs. Gal tarp jų yra ir ta, kuri juokiasi? Na, ne, jos visos čia tiesios ir orios. Išlipo anksčiau, nei turėjo. Dvylika kilometrų – pakankamas atstumas mintims sutvarkyti. Tuojau suskambo telefonas – redakcija priminė, kad po savaitės jau lauks neatsargiai prižadėto straipsnio „aktualiais klausimais, Jūsų nuožiūra“. Daugiau niekas netrukdė. Ėjo.
Ir mintys, neapleidusios ežero malonėse, ir vakarykštis pokalbis, ir traukinyje ką tik išklausyta papliūpa, žinoma, veikė. Pradėjo net pintis.
Skaitydamas ir klausydamasis, kaip sovietmečio literatūrą vertina kai kurie nūnai ypač aktyvūs jos teisėjai, ir jis dažnai gūžčiodavo pečiais. Labiausiai stebėjosi, kad plakami ne žinomi prisitaikėliai, o gabesnieji, pelniusieji autoritetą tada ir paskatinusieji prisikėlimą. Kas čia? Aikštelės valymas naujiesiems, per ankšta? Vis dažniau galvodavo apie tai, apie ką jau nenorėjo galvoti, – apie politiką, nes apie istoriją. Sibire yra turėjęs pašnekovą, buvusį mokytoją, pratinusį istorija domėtis, bet patarusį kalbėtis apie ją ne su visais.
Kaip tik istoriško požiūrio nepaisymas, atrodė, kad begėdiškas ir gal sąmoningas, dabar labiausiai jį liūdino. Sakė sau, yra sakęs ne kartą ir viešai, kad analizės profesionalas dėl savo kompetencijų (vėl išsprūdo Mikelinsko žodis) negali neturėti istorinio reiškinių vertinimo įpročių bei įgūdžių. Bet juos slopina, išnaikina, kaip trukdančius skelbti tai, kas pasitarnauja įsitvirtinimui „šiuolaikiškame diskurse“.
Sušlamėjo. Keliuką perbėgo stirna. Luktelėjo, tuoj pasirodė dar dvi. Taip būna dažniausiai. Nusijuokė supratęs, kad tuos diskursantus yra išmokęs atpažinti vos pamatęs.
Parašysiu – įsipareigojo sau, – kad žmonės gali turėti savų interesų, kuriuos skatina sparčios permainos ir rinkos visuomenė, bet ir paaiškinsiu, jog dėl tokio elgesio istorija niekur nedingsta. Niekaip negali išnykti tai, kas iš tiesų buvo.
Reikės prisipažinti, – įsivaizdavo pasakojimo plėtotę, – kad, kitaip nei traukinyje sutiktas kolega, yra apsisprendęs nereaguoti į tuos viešuosius balsus, kuriuos išgirdus bemat paaiškėja, kad kal-bančiojo arba rašančiojo interesas yra ne tos srities, kurioje skleidžiasi kūryba ir jos vertybės. Anksčiau reaguodavo, bet ne kartą buvo sumaniai apkvailintas. To kitokio intereso specialistų. Jie tikrai gabūs ir turi apčiuopiamų tikslų. Šaltos energijos. Jie kalba „kitaip“ ir „ką kita“, ir dėl to sudomina kitoniškumo trokštančią visuomenę. Sudomina. Bet kas iš to?
Tikriausiai ir dėl Marcinkevičiaus, ir dėl Salomėjos Nėries pastarojo meto užsipuolimų kas nors užsidegs parašyti teisingą bei pagrįstą „kolektyvinį pareiškimą“, ragins pasirašyti, apginti, bus kas pasirašo, ir „vadinamieji intelektualai“ spaudoje vėl bus išvadinti homosovietikais.
Straipsnio centras tebus vienas Lietuvos istorijos epizodas, apie kurį jis kaskart pagalvodavo, nuplikytas piktų svarinskiškų vertinimų. Visuomenės raidos, taigi ir meno. Ten, taigoje, yra ir pats ko nors panašaus prišūkavęs, bet mokytojas atlaidžiai nusišypsodavo, ir jo apmąstymai ošė kaip senas kedras.
Pavasarį brolis buvo parūpinęs pušinio kedro ūgliuką. Pasodino prie kluono, laistė, vis pažiūrėdavo. Atrodo, čia neprigijo.
Tas epizodas – 1940 metų birželis.
Birželio 15 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, dalyvavo ir Prezidentas Antanas Smetona, įvertinę tarptautinę ir vidaus padėtį, skaudančiomis širdimis nusprendė priimti išsigal-vojimais tegrįstą didesnės jėgos – Sovietų Sąjungos – ultimatumą, brutalių jos veiksmų sutarė nevadinti agresija ir sutiko raudonąjį tvaną – 150 000 karių – pasitikti be šūvio. Taip ir įvyko tą pačią dieną. Be jokio kraujo lašo, kaip vėliau graudenosi Jonas Aistis.
Jis nepamatė keliuko įdubos ir suklupo. Nuleido ir kitą kelį. Jei kas būtų pamatęs klūpantį smėlyje. Senatvė. Susijaudino, tai vėl, matyt, buvo apsiašarojęs.
Mintyse jis pritarė taigos išminčiui, kad šis sprendimas ir iš anksto suplanuoti sovietų veiksmai nulėmė viską – prasidėjo okupacija.
Turėsiu parašyti, ką pasakė Lietuvos žmonėms jų tuometinės vyriausybės sprendimas. Pasakė, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių reikia elgtis taip. Kad kaimyninė imperija tuo konkrečiu laiku buvo neįveikiama jėga, jokio kitų šalių palaikymo Lietuvai negalima buvo tikėtis, ir su okupacija tenka susitaikyti.
Kai viską paverti žodžiais, bent mintyse, atrodo, kad kažko trūksta. Gal interneto, – pasišaipė ir pradėjo svarstyti, kaip, kokiu būdu žmonėms atėjo žinia, kad tas sprendimas kartu buvo skatini-mas net okupacijos sąlygomis telkti tautines pajėgas, taigi taikstytis su apribojimais ir kurstyti valstybės atkūrimo viltį. Laukti tinkamo momento, jį ruošti ir jam ruoštis. Prisiminė ir savo kompromisinius kalbėjimus bei rašymus, bet tuojau užčiaupė save. Slab čelovek.
Jis nežinojo, ką atsakyti, kai televizijos laidoje užklupo klausimas, ar teisingas buvo tas vyriausybės sprendimas. Paskui įtikino save, kad gyvenimo tėkmė stipresnė už svarstymus ir nuomones. Kas buvo, tas buvo ne šiaip sau.
Nutolau nuo to, ką reikės parašyti, – tarė sau ir grįžo į racionalių protavimų vagą. Taigi: tas bendras politinis sprendimas nurodė Lietuvos žmonėms, kaip jie turi elgtis – kiekvienas savo darže –okupacijos sąlygomis. Dėtis, kad susitaikė, ir tikėti, kad neilgam. Meno žmonės taip pat turėjo paisyti šio patarimo. Jų laikysena buvo geriau matoma negu kokio ūkininko ar tiltų statytojo, nes vieša. Jeigu vieša, tai komentuojama. Tuoj pat, vėliau, dabar. Tataigi.
Traukinio bendrakeleivis bus galvojęs apie tą patį, nes be kita ko replikavo: ar anais laikais sėkmingai pasireiškę gabūs meno žmonės, dabar kaltinami kolaboravimu ir sandėriais su sąžine, ar jie labiau smerktini negu valdžia, įsileidusi okupantą be šūvio, atidavusi teismui Vidaus reikalų ministrą ir Valstybės saugumo departamento direktorių ir sutikusi sudaryti okupantui priimtiną vyriausybę?
Šią repliką senu įpročiu jis paliko nuošaly kaip neišgirstą. Kiekvienas laiko tarpsnis pilnas savų aplinkybių, priežasčių, dėsnių, atsitiktinumų, ir žiūrėjimas dabartinėmis akimis, šiandieninio žinojimo permetimas į ankstesnio žinojimo laiką yra ne tai kad ydingas, bet tiesiog nieko neduoda, nuveda šalin. Tą patį galima sakyti apie skirtingų dalykų – politikos ir kultūros – mechanišką gretinimą.
Suprato vėl pametęs straipsnio bėgius. Taip nieko neišeis. Vienu straipsniu visko neaprėpsi.
Pasakysiu, kad, prisimenant Lietuvos valstybingumo raidą, tai (čia toliau apie birželį) turbūt sunkiausias, skaudžiausias, daugiausia materialinių ir dvasinių nuostolių atnešęs sprendimas. Gal negalėtas išvengti, bet vis dėlto taip. Jo pasekmės tebejaučiamos.
Čia ir šmėstelėjo mintis. Kad tendencingas, piktas žmonių laikysenos vertinimas taip pat yra viena iš pasekmių. Buvusių okupantų ideologiniam džiaugsmui. Sąmonės okupacija tęsiasi. Tikėtais būdais ir netikėtais.
Jam pasirodė, kad mintis šio to verta ir net teisinga.
Kai eini ir neva rašai, tai ir galvojimas einantis. Tendencingas vertinimas... Bet iš kur tendencija, negi sugalvota? Taip nebūna.
Įstrigo.
Keliukas prigludo prie upelio. Gerai, išsimaudysiu. Jau nelabai nustebo, ant kranto pamatęs stulpą su prilipintu užrašu, daug kartų matytu, tik šįkart jis buvo šiek tiek kitoks. Po žodžių „Privati valda“ pridėta išradingesnių – „Rezervuota. Pašaliniai nepageidaujami.“ Pašalinis vis dėlto niekieno netrukdomas išsimaudė ir pasidžiaugė, kad šią vasarą net upelių vanduo įšilęs.
Toliau eidamas jokios sodybos nematė, bet netrukus išvydo pakrypusį medžio skydą su rodykle į dešinę ir išdegintu užrašu „In partizanū būnkerius“.
Taip taip. Buvo bent dvi pajėgos, kurios okupacijos laiku viešai skleidė lietuviškojo valstybingumo idėją. Tai Lietuvos partizanai ir išeivija.
Ir susipratusių lietuvių, ir valstybinio patriotizmo nepraradusių menininkų elgsena bei viešoji raiška skirtingais okupacijos tarpsniais buvo kintanti. Įsiklausanti į laiką, įvykius, aplinkybes. Budinti. Juk to ir buvo linkėta. Minėtasis vyriausybės sprendimas, jo apmąstymai (žmonės juk galvojo), vėlesnė veiksmų raida, gyventojų trėmimai, sovietų užsiauginti raumenys, nugalėjus fašistinę Vokietiją ir sulaukus Vakarų karinės bei politinės pagalbos, pirmą pokario dešimtmetį pavertė visiškai nepalankiu lietuviškojo valstybingumo idėjai tarpti.
Bet tos dvi pajėgos darė ir padarė savo darbą.
Jis vėl prisiminė savojo istorijos mokytojo tvirtinimą, kad 1941 metų birželio sukilimą ir ginkluotą pasipriešinimą okupantams reikia vertinti kaip 1940 metų birželio penkioliktosios sprendimo politinę korekciją. „Konceptualią“ – tokį jam negirdėtą žodį tąsyk ištarė barako profesorius.
Taip, partizanai skleidė žinią, kad Lietuva su priespauda nesusitaikys. Karas po karo, fiziškai pralaimėtas, turi dvasinės pergalės žymių. Aplaistytos krauju, nebe lašais.
Tikriausiai kaip tik šios pergalės gerbėjai – net stabtelėjo, taip pagalvojęs, – nesitardami yra susitelkę į bendruomenę, lig šiol oponuojančią laikino dozuoto prisitaikymo taktikai.
Štai tau ir tendencija. Žinoma, susiplakusi su dešiniuoju aktyvizmu, tinkamiausiais įsitvirtinimais, karjeromis ir t. t.
Bet. Bet anoji taktika padėjo tautai išlikti ir prikelti Valstybę. Padaryti tai.
Kaip, kokiais žodžiais, kokiomis skirtingų ir savaip paraleliškų veiksmų pynėmis, tikriau kokiu įmanomu jų įvardijimu jis galėtų pasakyti, ką šią akimirką aiškiai suvokė?
Stovėjo prie santakos. Kur mažesnis upelis įsilieja į didesnę upę. Yra čia plaukiojęs. Upelį perbrisdavo, paėjėdavo per pievą lig tos vietos, kurioje žinojo esant menką tarpelį tarp brūzgynų, pakrantės buvo jų tiesiog apkėstos, įbrisdavo į upę nusidilginęs ir paklampojęs po dumblą. Užtat galėjo plaukti nešamas srovės bent tris šimtus metrų. Baigti – nebuvo jokios kitos tinkamos priplaukti vietos – reikėdavo tuoj už santakos. Tada, prie kranto, malonus paplūduriavimas baigdavosi šaltiniuoto upelio dilginančiu šalčiu.
Gyvenimo faktai yra šaltesni ir tikresni už jų kraipymus. Kas buvo, įvyko, veikė ir paveikė, nedingsta dėl to, kad pasakoma, jog nebuvo ar buvo kitaip. Žodžiai tėra brūzgynai, o upė teka kaip tekėjusi. Iš šito supratimo sklinda ramybė, ir jokie žodžiai negali jos nustelbti. Jie gali liūdinti, žeisti, siutinti. Žinoma, taip. „Eik, nebijok, ir nematoma naktį plaukia upė.“ Rodos, čia iš Alfonso Maldonio. Tas žmogus tai daug buvo supratęs.

Dvylika savųjų kilometrų tą pačią naktį jis pavertė kompiuteriniu švarraščiu. Ir puslapių išėjo dvylika. Maždaug tiek ir prašyta.
Pavaikštinėjo, išgėrė taurelę, vėl perskaitė. Pasijuto neturįs ko sau prikišti. Bet kažin kas ėdė širdį. Negalėjo suprasti kas. Palaukė savaitę. Tai prisimindamas, ką rašė ir kad liko sutrikęs, tai visai pamiršdamas. Ąžuolinis lauko stalas vienoj vietoj buvo papuvęs. Padarė precizišką lopą. Kai rūkė, žiūrėdamas į baigtą darbą, atskrido kukutis ir, pasiblaškęs uosiuko lapijoje, išskleidė savo puošnųjį kuodą.
Susapnavo motiną. Sapnas buvo visai kaip kino filmas, jam tai ne pirmas kartas. Lyg tai būtų tas laikas, kai sprogdintas Bražuolės tiltas, lyg jis lankantis ją su žinomu politiku ir kažin ką pikta sakantis apie putas ant buvusio politinio kalinio lūpų. Ką tu žinai, – tam filme sako motina, – kiek jį daužė per galvą ir kas iš jo liko? „Vaikeliai jūs mano, vaikeliai... “
Dabar, kai eina prie motinos kapo, praeina ir stribo kapą, to, kuris pasirūpino ištremti. Sužinojo iš kitų žmonių, pati mirė neprasitarusi.
Kitą vakarą pamatė pilnatį. Ėjo užrakinti kluono, akies kertelėje kažin kas nušvito – mėnulis gulėjo ant žemės miško keliuko gale. Iš kiemo nebuvo matyti. Viskas pasidarė aišku ir ramu. Jokios nuomonės ir jokie vertinimai negali pakeisti to, kas yra įvykę ir tapę gyvenimu.
Nuėjo prie kompiuterio ir paspaudė klavišą „Delete“.

2015. IX. 6
Mardasavas