Recenzijos, anotacijos

Rimvydas Stankevičius. KERTINIS SKIEMUO. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Rimvydas Stankevičius – vienas iš tų poetų, kurių žodžiai šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste jau yra tapę kertiniais, – išleido naują eilėraščių rinkinį „Kertinis skiemuo“. Autorius, kurį geriausiai pažįstame kaip kalbantį iš ribinių (gyvenimo ir mirties, kalbėjimo ir tylos, skausmo ir susitaikymo) situacijų, šį sykį, regis, mėgina įsitaisyti pačiame poetinės tradicijos centre.

Rinkinį sudaro septyni skyriai: „Egzorcizmo seansas“, „Silabotonika“, „Vėlių duonelė“, „Asfalto spjaudymas ant asfalto“, „Europos laikas“, „Sapno autorius“ ir „Aštuntoji vizija“. Keli iš jų turi vieno ar kito lietuvių literatūros klasiku tapusio poeto epigrafą: „Silabotonika“ – Maironio, „Vėlių duonelė“ – Marcelijaus Martinaičio, „Asfalto spjaudymas ant asfalto“ – Vytauto Mačernio, „Sapno autorius“ – Aido Marčėno. Šis savitas kanonas – keturių kertinių autoriaus asmeninio literatūros lauko akmenų pažymėjimas – implikuoja eilėraščius vienijančią temą: siekiama tokio kalbėjimo, tokios rašymo perspektyvos, kuri išryškintų santykį su tradicija. Jau pirmame eilėraštyje, kuris paprastai padiktuoja viso rinkinio emocinį toną bei stilistiką, rašoma: „po kiekvienos knygos, po kiekvienos komunijos tenka / Vėl iš naujo mokintis kalbėti, vėl iš naujo / Aptikti save šiam pasauly“ (p. 7). „Kertinio skiemens“ redaktorius Arnas Ališauskas anotacijoje rašo: „Dievoieškos nėra, nes Dievas jau atrastas, įvardytas ir įtikėtas. Saviieškos nėra, nes savastis jau atrasta, įvardyta ir įsisąmoninta. Kas lieka? Kas ta stiprioji jungtis?“

Turbūt nėra nieko liūdniau nei faktas, kad viskas jau atrasta ir žinoma, kad nebelieka klausimų. Kaip tik šis liūdesys ir juntamas naujosios knygos puslapiuose – R. Stankevičiaus poezija, kuri paprastai pasižymi „sproginėjančia“ energija, gaivališkumu, atrodo gana vangi ir prigesusi. Galbūt dėl to kaltas ir tematinis rinkinio vienodumas – šimtas dvidešimt puslapių eilėraščių apie vieną ir tą patį yra kiek per daug, ypač jei rašoma apie rašymą. Autorius tarsi užsidaro paties susikonstruotame auksiniame narvelyje ir mėgina kalbėti viena tema (tiesa, su kukliomis variacijomis), apie kurią, regis, jau pirmoje knygos pusėje viską yra pasakęs. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nepaisant tematinio vienodumo toks sumanymas gana įdomus – poetas tarsi mokosi kalbėti skirtingais balsais, kartu ieškodamas ir savojo.

Beje, rinkinyje yra dar viena tema, ar, veikiau, potemė. R. Stankevičius imasi (tiesa, ne visai drąsiai) rašyti apie tai, kas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje yra visiškas tabu – apie Lietuvą. Tokie motyvai aptinkami „Asfalto spjaudyme ant asfalto“ dalyje, pavyzdžiui, eilėraštis „1. Paklaustas apie kilmę“:

Temoku dainuot apie šienpjovius:

Antroji žolė gimsta su dalgio baime, trečioji –

Su plieno skoniu gerklėj.

(p. 63)

Tas pats motyvas stiprėja eilėraštyje „9. Atolas“, o koncentruotai pasirodo paskutiniame skyriaus tekste „11. Skeveldra“. Tiesa, susidaro įspūdis, kad R. Stankevičiui sunku išlaviruoti tarp kelių perspektyvų – nesiliauti būti tuo Stankevičiumi, kurio kūrybinis braižas labiau nei atpažįstamas, tuo pat metu mėginti prisitraukti V. Mačernio kalbėjimą ir, negana to, nesaldžiai ir nepatosiškai kalbėti apie Lietuvą. Dėl šio lyrinio subjekto pozicijos nevienodumo jaučiamas tam tikras pakrikimas, neužtikrintumas, o kartais ir visai nuslystama į šalį, štai teksto „8. Gražus pažiūrėti sonetas“ rinkinyje galėtų ir nebūti, įdomi nebent jo forma, pagrįsta standartinio soneto dekonstrukcija.

Kalbant apie eilėraščių formos lygmenį, tai, ko gero, ir yra įdomiausia, ką matome šioje R. Stankevičiaus knygoje: autorius, pagarbiai kalbėdamas apie tradiciją, vis dėlto mėgina iš jos išsivaduoti. To siekiama įvairiais būdais: numeruojami eilėraščių pavadinimai, taip sudarant savotiškas sekas ir ciklus, iš kurių skaitytojui nevalia ištrūkti, perkuriamos tradicinėmis tapusios formos, žaidžiama žodžiu, gerai išnaudojama puiki kalbinė nuojauta.

Kaip jau minėta, R. Stankevičius nuoširdžiai ieško ryšio su tradicija: tai gerai matyti jau pirmajame knygos skyriuje, kur autorius „žaidžia“ su maironiškuoju kanonu (eilėraščiai „1. Pavasario balsai“, „10. Iš kapų milžinų“ tiesiogiai kreipia į minėtą autorių; „5. Ką many tu pasėjai, o broli“ implikuoja savianalizę ir mėginimą suprasti, koks yra poeto ryšys su tradicija; „6. Neskaičiau Maironio“ žaidžiama pasipriešinimo klasikai ir paklusimo literatūrinei dogmai įtampomis). Įdomu, kad, pasirinkęs varijuoti jau žinomo autoriaus topus, R. Stankevičius mėgina išlaikyti ir savo kalbos savitumą. Tarkim, eilėraštis „1. Pavasario balsai“ nėra kupinas maironiško lyrizmo, ko turėtume tikėtis, jame prabyla poeto kūryba besidomintiems jau gerai pažįstamas lyrinis subjektas, kuris tvirtina: „<...> stemplei plyštant, / Dar sparnuotas būtybes / Iš savo vidaus paleidžia: / Anapily lyja, Anapily lyja <...>“ (p. 17).

Derėtų keletą žodžių pasakyti ir apie knygos apipavidalinimą. Šį sykį R. Stankevičiaus knygos dizainas atrodo gana keistas – nelabai aišku, ką bendro su knygos turiniu turi akį+ rėžiantis spalvų derinys ir vos įžiūrimi raidžių motyvai. Tiesą sakant, toks viršelis primena savilaidos ar pigių knygelių leidybos rezultatą, kuris neturi nieko bendro su rinkinio stilistika.

„Visada kaukia / Jų pėdsakus atkasę mano vilkai. / Ir būtent todėl – / Vėl ir vėl / Jiems atsišaukiu“ (p. 13), byloja lyrinis subjektas. R. Stankevičius dar sykį užsimena apie reikiamybę kalbėti, apie poeto, kaip savito mesijo, dalią. Šis rinkinys – mėginimas atsakyti, iškalbėti tai, kas slypi lyrinio subjekto sąmonėje, tapti mediumu tarp poetinės tradicijos ir dabarties kalbos. Tokia gana pretenzinga poeto kaip vertėjo iš dievų (dabar jau ir iš tradicijos) kalbos laikysena jaučiama visoje Rimvydo Stankevičiaus kūrybinėje trajektorijoje, o „Kertiniame skiemenyje“ ji akcentuojama itin stipriai, ir knyga baigiama eilutėmis: „Nenutrūkstantis / Mirusiųjų ir negimusiųjų bendravimas esu. / Amen“ (p. 124). Tiesa, šį sykį mėginimas lieka kiek nugesęs, netekęs šiam poetui būdingo taiklumo. Belieka tikėtis, kad kitoje (o tokia neabejotinai bus) knygoje visi jie, kurių vardu kalbama, šauks stipriau, ir bus geriau išgirsti, ir bus sklandžiau atliepti.