Ko gero
o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –
atrodo – nuodėmingųjų per daug
ir nesvarbu kad vakaras pravirko
ir vasaros kulnai auksiniai mirga –
ak neskubėki – atsisuk – palauk!
jau išskraidino sėkliukes beržai
brūkšnys nutįso po ženklais iš viso
pasigailėjimo prašyt nedrįsiu
nes gailesčio per daug nors per mažai –
Aplinkui
Giedrei K.
– tarp tu žavi ir greitai nužydės
radastos žvilgsniai nenudilgys
kol dar kažkas tavy nelaisvės ilgis
kamuokis ilgesingoji kol neskaudės –
– kaip paukštė debesy įsitaisai –
neankšta ten tarp skersvėjų ledinių?
o kas erdvu tu nežinai – gal žino
nužarijavę vakaro gaisai –
– aplinkui – patarėjai ir teisėjai
skaitovai debesylų ir kregždžių
žiedėjai ašaruvių užkerėję
sutilpti ašaroj druskožemiu našiu –
– mes užsispyrusiai gyvi – ir tu
mergaitiškais juokais paguost sumanius
regi kaip skersvėjy sudyla veidas senas
prisipažinimų ir gailesčio metu –
nereikia nieko kas pasikartotų
visur ir niekur užmirštų tamsos šviesa
ir reikia klaust kad nieko nežinotum
arba tylėt kad skleistųsi tiesa –
Reginutei
Gal tai yra visas eilėraštis?
Ten – toli – Rūdšily
kur šlama
juodojo strazdo šaltinis
po mano langu
šešėly riešutmedžio žilo
sėdi apglėbus kelius
į Tave panaši mergaitė
laukianti
iš medžio šerdies
išslystančios sielos –
savo sesers
neapsakomai tyra˜i žav`i
jos tyla
lieta iš sidabro
apvedžiota drungnais
neužmirštuolių žiedais
Kas yra
Palengva rugiagėlių mėlynė
dingsta dengiama tamsos – nėra
nieko tyro lyg vaikystėj – gryno
vien tamsa skledena atvira
nebūčiai – kodėl žvaigždė išdrįso
žvilgtelti lyg kviesdama – nekrisk
prarajon kur puola saulės visos
tu – žmogus todėl maištauti drįsk!
Išgirstas – lyg šnabždesys – adagio
vėjas švendrių tankmėje paklys
paukštis nukrečia rasas nuo medžių
sonata – rasotas šnaresys
Mėnesienos pilnos tavo saujos
nusiprausk – ir tapsi vėl tyra
niekas nieko čia jau neatnaujins
vien suvokti stengsis – kas yra
Atviresni
Pilkų šešėlių nebylystė
mane apsupusi neslėgs
neišsigąsiu nebylės
tylos – nešauksiu kad išdrįsti
pažemint tylą tau reikės
tu nusisukusi juokies
Tegu – į atminties buveinę
ir juoką paslepiu – glūdės
ten viskas kas neturi kainos
neturi vardo pavardės
Ten – paslaptis kuri nušvito
sanskrito atviram asi
be ūkanų sakmės ar mito
tik laikini – atviresni
Esi ne vienas
Tada kai būsi karūnuotas
nesišypsok – dangus dar juodas
išgirsk kaip verkia pamesti
dykumoje – pravirk ir tu
kol šaukia užmiršto vardu
šypsotis – per anksti
tada kai karūna pakrypus
primins kas laikina – dairykis
kas slepia durklą po skvernu
kas žibintus jau užgesina
ir lašina nuodus į vyną
už nugarų aklų tarnų
ir stos tyla – giedruos ramybė
įžvelgsi kas tavy dar slypi
kaip atrama kurios reikės
pasaulio sukrėtimų dieną
nepasimesk – esi ne vienas
kol pats su savimi taries
Mergaitė miesto sode
Kur miesto sodas ošiantis –
mergaitė smuikas strykas
suknelės dugnas rožinis
plaukuos dangaus kasnykas
tvankiam mieste – ne Rojuj
kris liepžiedžiai menki
likimą savo groji
ir už mane verki
į vakarą geltoną
šešėlis grius – slogu
skarelė ant betono
kol kas be pinigų
pakelk akis – aš gyvas
ir tu – kaip nuostabu
kodėl graudus motyvas
lyg slinktum iš kapų?
kur miesto sodas ošiantis
kančia kur atvira –
vien dabartis suluošinta
o ateities – nėra
Ak ta
Sapne eilėraštis man tarė – jeigu nusilenksi
aš išsiskleisiu lygu pasakų gėlė
kaip nebylys stypsodamas už slenksčio
svarsčiau – kieno eilė?
tai tau derėtų pagarbiai dėkoti
kad ištempiau iš griozdų ir pelų
neklausdamas – kurių galų
ten su kitais pratįsojot apduję ir migloti?
gerai – be gailesčio užmirš Tėvynė
kol rietenos dėl pjedestalų užsitęs
tai kas kad žvakė dar ne graudulinė
ir nieks netrukdo kryžmint kvailystes
be priekaištų rypavimų – ak ta
karta į menestrelių paširdžius įspyrus
aš nukeliu be girgždesio duris nuo vyrių
ir atremiu tenai kur be žvaigždžių stakta
Vaikiškai
Tas Gyvenimas
Toji Mirtis –
sutuoktiniai
Neišskiriami
per amžių amžius
Esam
jų meilės
ir neapykantos
liudininkai
Todėl ribotumas –
beribis
Kaip atlygis
už šviesiai graudžią
ištikimybę
abiemus
Atsiminei
Stiklinis skambesys lietaus
vaikystės sapno ankstų rytą
vėsa pro langą – ir nušvitus
diena kuždės kažką skaistaus
Paklusk tai šviesai – ji nuves
pamilt užburt apglėbt atverti
atsiminei – ir užsimerkei
kad neįskaudintum savęs
Mildutei
Karvytės Dievo nuo delnų
tik krūptels ir nuskris
iš žalio namo samanų
pro atviras duris
ir bitės – vysis jas naktis –
į avilius sugrius
saulėlydį krepšeliuos tįs
ir pilstys į korius
tartum vaikystę tu regi
tartum jaunystė švies
sapne kur šoks drugiai margi
iš tos baltos nakties
tik nepašauk minčių liūdnų
kada užtrenks duris
kada kažkas tau iš delnų
tik krūptels ir nuskris
