Recenzijos, anotacijos
Andrius Tapinas. Maro diena . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 440 p.
Jau kone nusibodo skųstis, kaip viskas blogėja ir banalėja. Galėčiau gi sakyti – štai, kokia gerėjanti, drąsėjanti, atsinaujinanti lietuvių literatūra! Džiaukimės, džiaukimės... Bet kad neišeina, ranka nekyla rašyti melo spaudoje. Buvo menkutė viltis, kad bent kokybiška populiariąja literatūra pavyks pasidžiaugti, kad Andrius Tapinas gerai parašė, geriau negu amerikonės moteriškaitės visokius „Saulėtekius / seilėtekius“, todėl lietuviams lyg ir labiau sekasi. Gal ir būta šiokių tokių sėkmių, bet jos laikinos, nedžiuginančios, nes „Vilko valanda“ buvo tikrai daug stipresnė, įdomesnė, labiau intriguojanti negu jos tęsinys – „Maro diena“.
Kadangi ši recenzija nėra skirta A. Tapino knygos reklaminei kampanijai, nepradėsiu svarstyti apie Dalios Grybauskaitės vaidmenį knygų mugės narve, apie tuos neaiškius jame svyruojančius pseudozombius ir kitokią tikrai neskoningą rinkodarą. Žinoma, tokia ir yra populiarioji literatūra, kad ne ko kito, o populiarumo siektų: tiražų, šlovės, perkamumo ir, galiausiai, pinigų. Literatūra dėl pinigų. Todėl ir rėkiama, ir trimituojama visose pašalėse, nevengiant net minėtų kraštutinių antiestetinių sprendimų.
Vis dėlto prieš mus – įdomus socialinis faktas: A. Tapino dilogija simboliškai perlaužė lietuvių literatūrą kaip kokį sausainį. Vienoje pusėje liko „elitas“ su savo „pakeltų antakių“ išraiška, o kitoje – išsišiepęs „popsas“, perkamas ir populiarus, bet sąmoningai pražiūrimas kritikų. Norėtųsi sakyti – čia marginalija, bet juk ne, čia jau – kritinė masė. Būna, kad leidyklos rinkodaros tikslais slepia tiražo dydį, o šit ant „Maro dienos“ galinio priešlapio aiškiai parašyta: „10 000 egz.“ Mistinis tiražas, toks lietuvių literatūroje nematytas jau daug laiko. Ir neabejoju, kad jis bus pakartotas. Populiarumas – sriuba iš daugybės ingredientų: potencialų jos vartotoją paveikia aktyvi, sociali, vieša paties A. Tapino asmenybė (kurio visuomeninę poziciją, beje, labai gerbiu), minėta agresyvi rinkodara, šiaip lietuvių autoriams nebūdinga, dabar „ant bangos“ esanti miesto poetika, ypač visaip deklaruojama meilė Vilniui, taip pat ankstesnė „Vilko valandos“ sėkmė. Šie kontekstiniai, socialiniai literatūros veiksniai populiarumą, ko gero, lemia kur kas labiau nei „Maro dienos“ fizinis pavidalas ar lingvistinis turinys. Ši knyga – tiesiog gerai, profesionaliai sukurtas naujas prekės ženklas, kuris nebūtinai reiškia teksto meniškumą.
Tarkim, nežavi jau pats knygos viršelis, jis yra pigus ir banalus. Fantastika, kaip daugelis žanrų, būna dviejų rūšių – gera, stilinga, įdomi ir ta kita, kurią paprastai skaito pelų nuo grūdų neskiriantieji arba akli žanro fanatikai. „Maro diena“, kaip ir „Vilko valanda“, sprendžiant iš intertekstinių nuorodų ir erdvėlaikio bei erudicijos pločio, pretenduoja į pirmąjį tipą. Kodėl gi tuomet viršelis toks neskoningas, dvelkiantis kompiuterinio žaidimo, ir anaiptol ne paties geriausio, stilistika? Dėl rinkodaros? Knygos viduje esančios nespalvotos iliustracijos kur kas malonesnės – informatyvios, su žodiniu tekstu sudarančios vieningą visumą, jį papildančios, įvaizdinančios, prisidedančios prie prasmės kūrimo. Žinoma, čia svarbu ir leidyklos vaidmuo, jos stilistika – knyga kaip prekė turi būti ryški, išsiskirianti, tačiau nuo tokio ryškumo kartais darosi bloga.
Autorinės komunikacijos su skaitytoju knygoje labai daug: pradžioje dedikacija ir „prakalba į malonųjį skaitytoją“ (moderni, su QR kodu), o pabaigoje, po žodynėlio, išsakomos padėkos šeimai, „Alma littera“ kolektyvui ir t. t. Tai pagrindžia mano hipotezę, kad rinkodaroje svarbų vaidmenį vaidina realaus fizinio autoriaus asmenybė. Savaime tai – nieko blogo, tačiau tas asmenybės išdidinimas gali nesunkiai užtemdyti kritinį skaitytojo santykį su tekstu. Sveikintina bent tai, kad knygoje nėra autoriaus nuotraukos: tai būtų tiesiog reikšmės perteklius, ir netgi labai neskoningas, kadangi ką jau ką, o A. Tapino veidą pažįsta netgi televizijos nežiūrinčioji tautos dalis.
Kai reklama atakuoja iš visų pusių, o viršelis blykčioja – nepraeisi nepastebėjęs – pats lingvistinis tekstas tarsi pasislepia po visa išorybe, po ženklų kauke, todėl jį „išlukštenti“ reikia papildomų pastangų. Visų pirma, krinta į akį tai, kad leidinyje nėra konkretaus jos dalių turinio. Mano galva, šis sprendimas – geras ir strategiškai apgalvotas, derantis su knygos struktūra. Kadangi veiksmas vyksta keturiuose miestuose, Vilniuje, Konstantinopolyje, Londone ir Kaune, atitinkamai yra ir keturios knygos dalys, viena nuo kitos atskirtos gražiais ir informatyviais miestų žemėlapiais. Kauno dalis pati ilgiausia ir svarbiausia, nes į ją galų gale susibėga visi siužeto siūlai, čia vyksta kulminacija ir atomazga. Skyriai trumpučiai, vos kelių puslapių kiekvienas, sunumeruoti romėniškais skaitmenimis: labai patogu tokius mažos apimties segmentus skaityti prieš miegą ar autobuse. Ko gero, toks ir yra teksto fragmentavimo tikslas – palengvinti skaitytojui ir taip nesudėtingą skaitymo veiklą, nes gelminėje kūrinio struktūroje sąveikauja būtent minėtos keturios erdvės ir veikėjai.
„Maro diena“ – simbolinis pavadinimas, nes vienas pagrindinių veikėjų yra dėstytojas Tomas Mažylis, tarptautinėje slaptų samdomų žudikų organizacijoje vadinamas Maru. Be to, marą primena paslaptinga Kaune išplitusi liga. Vėliau paaiškėja, kad tai – savotiškas biologinis ginklas: Britanijoje nesuprastą genialų mokslininką baroną Playfairą rusai išnaudojo kurdami mirtiną virusą, kuris sveikus, normalius žmones per kelias dienas paverčia kraujo ištroškusiomis pabaisomis. Žudikas Maras padeda įveikti, nužudyti ligą-marą. Viskas atrodytų gerai, jei šią paprastutę intrigą būtų leista suprasti pačiam skaitytojui, tačiau ji išaiškinama Vilniaus legato Antano Sidabro lūpomis knygos pabaigoje.
Nepaisant šio vis prasikišančio primityvumo ir skaitytojo kompetencijų nuvertinimo, knygoje esama ir žavingų, smagių vietų. Romano veikėjų dialogai gyvi, neliteratūriški, daugiabalsiai – kone kiekvienas kalba savo stiliumi, atitinkančiu kilmę, socialinę padėtį, tautybę ir t. t. Pavyzdžiui, labai gra žiai rodomas turkų kalbos akcentas: ne iškraipant rašybą (nes tada jau būtų neaišku, koks čia akcentas, reikėtų realios užtekstinės skaitytojo patirties bendraujant su turkais), o sukeičiant žodžių tvarką. „Malonumas susipažinti tikras“ (p. 105) – sako slaptosios tarnybos vadas Mehmetas. Kai būdvardis turkų kalboje keliamas po daiktavardžio, tai reiškia ne apibūdinimą, o teiginį ar faktą – toks atpažinimas žinančiam, kaip sakė dar Aristotelis, suteikia malonumo, o nežinančiam tiesiog sudaro trokštamą įspūdį, kad kalba egzotiškos tautybės užsienietis. Kitas pavyzdys – iš Pernaravos kaimo į vestuves Kaune atvykę Simutis ir Mikelis. Jiedu ir kalba naivokai, išprovokuodami juoką ar bent šypseną. Kai pavargę, išsekę, įgąsdinti žmonės linčiuoja tariamą išdaviką, vyrukai negali nustygti iš susidomėjimo: „Simuti, ei, Simuti, a matei kadė, kap žmogų karia?“ <...> „Kiba bus cūdų, – mąsliai ištarė Simutis. – Daugiau nei per šliūbą“ (p. 359). Daug malonumo suteikia ir intertekstiniai ryšiai. Smagus būrio vadės Julijos (šaukinys – Žemaitė) personažas: „Jonai, aš kada nors knygą parašysiu apie tai, koks tu slunkius.“ – „Taigi taigi, kaipgis, – atsiliepė Jonas ir ėmė darbuotis spėriau“ (p. 276). Kitaip tariant, į rašymo būdą, kalbą, stilistiką čia atsižvelgta labiau nei „Vilko valandoje“, kur mirgėte mirgėjo grožinėje literatūroje neskanių žurnalizmų, rašymas buvo primityvus, kaip sakė Unė Kaunaitė – „nevalytas“, dėl to bent man sunkiai pakenčiamas. „Maro diena“ šiuo požiūriu daug sklandesnė.
„Vilko valanda“, nepaisant priešingų autoriaus pareiškimų, nebuvo knyga vien tik smagiam pasiskaitymui. Joje aiškiai matėsi politinė ir socialinė potekstė, pasididžiavimas savo šalimi ir miestu, keliamos patriotinės vertybės. Patriotizmas niekur nedingo ir „Maro dienoje“: alegoriškai paslaptingąją ligą nesunkiai galima perskaityti kaip šiandien vis labiau besireiškiantį rusiškos politinės propagandos poveikį. Taigi stiprioji dilogijos pusė – mūsų aktualijų referencijos. Fantastiką esu linkusi suprasti kaip minties eksperimentą: o kas, jeigu?.. O kas nutiktų, jei, užuot nuodingą virusą leidę medijomis į žmonių protus, nedraugiški kaimynai pagamintų bjaurias geltonas dujas, verčiančias vakarykščius draugus naikinti vieniems kitus? Kas būtų, jei šioje velniškoje operacijoje saldžiais žodeliais įkalbėtas dalyvautų genialus, bet politikoje nesusivokiantis ir naivokas užsienio mokslininkas? „Maro dienos“ pabaiga nėra tokia optimistiška kaip „Vilko valandos“: Antanas Sidabras miršta, jo mylimoji vieniša blaškosi po Vilnių, o likę gyvi Kauno gelbėtojai tyliai sau geria, išsislapstę caro smuklėse tarp iš Rusijos atkeltų naujakurių. Galbūt mūsų laukia trečia dalis, kurioje Sidabras bus prikeltas – juk tokia yra Holivudo ir populiariosios kultūros mėgstama praktika?.. Vis dėlto tokia sąlyginai pesimistiškesnė ar bent mažiau optimistiška pabaiga iškalbinga: blogiau, kai savi pjauna savus, nei kada bendras priešas grasina iš išorės. Večiorskio sesers išdavystė ir tariamas Ipolito sąmokslas – atsikartojančios pilietinio susiskaldymo nelaimėje schemos.
Vis dėlto keista, kad romane nesugebėta išnaudoti epizodinių veikėjų. „Vilko valandoje“ didelį įspūdį darė Antano Sidabro naratyvinė programa: jis buvo tipiškas teigiamas herojus, tiesa, nuspalvintas žmogiškų silpnybių, tačiau jos neužgožė jo visiškai pozityvios veiklos Vilniaus labui. Jo veikla suteikė pasakojimui rišlumo, vientisumo. Kiti veikėjai irgi buvo neblogai panaudoti: tebūnie jie šmėkštelėdavo tik fragmentiškai, bet vienokį ar kitokį prasmės priedą suteikdavo. Kad ir Tvardauskas arba Basanavičius – jų ir charizma, ir funkcijos pasakojime aiškios. Deja, „Maro dienoje“ iš pirmo žvilgsnio daug žadančia Čiurlionio figūra pasinaudota negrabiai: mediumė mergaitė ir „Sielovedžio“ vaidmuo šią figūrą paverčia visiškai bekūne, abstrahuota. Ji ne tiek padeda romanui, kiek kenkia, pernelyg primindama net fantastikoje retai benaudojamą deus ex machina modelį. Aišku, labai gražu, kad ligos (jei tęsime pradėtą alegorinį skaitymą – propagandos) sunaikinti žmonės gali išgyti nuo nežemiškai gražios muzikos (grožio, meno, kultūros). Tačiau gražus, pozityvus idėjų lygmuo turėtų būti įtikinamiau įformintas. Be to, ir iš Žemai tės būtų galima daugiau išpešti: gera pradžia – gal ir pusė darbo, bet vėliau personažo plėtotės nebėra, jis tarsi praranda funkciją. Ko gero, čia ir slypi didžiausia romano problema: užmojų lyg ir esama, bet jie neišpildomi, ne iki galo realizuojami formos, o ypač figūrų, lygmenyje.
Plačios net keturių miestų erdvės – irgi autoriui iššūkis, su kuriuo ne visada susidorojama. Vilniaus mitologijai nieko naujo nebepridedama, naudojamasi pirmosios knygos receptu. Konstantinopolis – bene įdomiausia erdvė, padalyta į dvi dalis, kaip koks Berlynas: viena priklauso Aljansui, kita – sultonui. Šioje vietoje teksto struktūra puiki, nes miestas, kaip ir kai kurie personažai, gyvena „dvigubą gyvenimą“. Žemaitė juk slapta yra rašytoja, mielas dėstytojas Tomas Mažylis – žudikas Maras, žudikų organizacijos „Silentiumo“ vadovas Vaiduoklis – britų žvalgybos vadas, gražioji raudonplaukė Silvija – nedora demonė sukubė. Miestai, kaip ir žmonės, turi nematomąją pusę: ten veikia hipnomantų kambarėliai, kur „Silentiumo“ nariai hipnozės seanso metu gali gauti užduotis. Šis paslaptingumas kiek pastūmėja beišsikvepiantį romaną į priekį, sužadina smalsumą. Londonas sąlyginai neįdomus, irgi bandoma žaisti kontrastu tarp turtingųjų rajonų ir greta egzistuojančios neoficialios nusikaltėlių valdžios, bet priešprieša dirbtinoka, nesugestyvi, pritempta. Miesto mitologija beveik visai neišplėtota, tad visas fragmentas didesnio įspūdžio nepalieka. Kaune Septintasis fortas, kuriame apsigyvena sveikieji, priešinamas užkrėstam miestui, kuriame savo ruožtu yra keli negatyvios galios centrai: Soboras, restoranas ir Namas, kuriame vykdomi eksperimentai ir priimami sprendimai. Vėlgi – koncentruojamasi ne į erdvės sklaidą, savitą fantastinę poetiką, būdingą „Vilko valandai“, o į agresyvų veiksmą, mūšius. Miesto mitologija vėl paliekama nuošalyje.
Vienintelis neužbaigtas ir neišspręstas dalykas romane, kuris man patiko – ne iki galo pateiktas atsakymas į amžiną klausimą: „Kas yra žmogus?“ Golycino, atsakingo už Kauno tragedijas, pakalikai nužmogina piliečius, apkrėsdami juos virusu, tačiau Sielovadis (Čiurlionis) sakosi galįs juos išgydyti, grąžinti į gyvenimą, lygiai kaip ir sukubės iškamuotą Marą. Žaliai žybčiojančiais antkakliais „nepapuošti“ ir jokiu virusu neapkrėsti siaubų kūrėjai atrodo kone didesni monstrai nei jų kūriniai. Laisva valia, be niekieno nurodymų vykdydami kraupius nusikaltimus ir kurdami mutantus, jie, nors ir išlaikę žmogišką pavidalą, tampa panašūs į demonę sukubę. Iki galo neatsakoma, kas buvo labiau žmonės – ligos aukos, praradusios žmogišką pavidalą ir netekusios laisvos valios, bet galbūt pagysiančios dėl Čiurlionio magiškos muzikos, ar savo noru demonus kuriantieji ir kitus be gailesčio naikinantieji Namo gyventojai.
„Maro diena“, kad ir ne tokia įdomi kaip pirmoji dilogijos dalis, vis tiek mums yra savesnė, aktualesnė nei pigūs verstiniai meilės romaniūkščiai arba paaugliškos knygos apie vampyrus. Knygos aktualumą geriausiai parodo skaitytojų simpatijos, o jų Andriaus Tapino kūriniui netrūksta. Nesakau, kad jis skirtas literatūros gurmanui ar rimtam akademikui, bet kaip literatūrinis reiškinys yra aktualus ir neabejotinai vertas bent šiokio tokio kritikos dėmesio.