Polemika

Kadangi šis rašinys skirtas literatūriniam žurnalui, neturėtų stebinti, kad jame bandoma pasiremti pasaulinės literatūros siūloma išmintimi. Nors yra ir kita priežastis, kodėl prireikė klasikų pagalbos. Bet apie tai – vėliau.

Pradžioje – apie hamletišką dilemą. Gavus pasiūlymą parašyti mūsų valstybės dvidešimt penkerių metų proga, pirma atėjusi į galvą mintis – atsisakyti. Nes ta valstybė, tiksliau – tos valstybės politika – man jau lyg ir svetima. Kaip, tik­­riausiai, ir aš jai, tad vargu ar ją domina mano nuomonė. Tokių retorinių sky­ry­bų priežastis – kalbant labai apibendrintai – atrodytų visai rimta: mat, kaip da­­bar paaiškėjo, naivokai įsivaizdavau, kad atsikūrusi Lietuvos valstybė – dieviškos apvaizdos pasekmė, todėl jos misija turėtų būti taikos puoselėjimas, o ne karo kurstymas. Taika, mano supratimu, tai laikymasis principo, kad kiekvienam, kas gyva, turi užtekti vietos po saule, o dabartinės Lietuvos valstybės politika pasukusi visiškai priešingu keliu – pritaikyti (ar net primesti) visiems vie­­ną ir tą patį matą. Tiesa, oficialiai visa tai pateikiama kaip labdaringa gerovės misija. Tik, deja, už patrauklios iškabos styro beveik nebeslepiamos klasikinių ga­­lios varžybų tradicijos, pagal kurias teisybė yra stipriausio nuosavybė, nugalėtojui atitenka viskas, net teisė rašyti (ar perrašyti) istoriją, ir nugalėtojas sustoja tik tada, kai pajunta šiurkščią jėgą. Visa tai man nepriimtina. O kadangi nieko pakeisti negaliu, peršasi paprasta ir jau ne kartą išbandyta išeitis – atsiriboti ir nesikišti.

Bet sąžinės balsas prabilo kitaip – kad atsisakydamas progos pareikšti savo nuomonę savotiškai išsižadėsiu ir to, dėl ko dirbau visą sąmoningą gyvenimėlį. Taip pat patvirtinsiu amžinų oponentų – tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų – tiesą, kad nepriklausoma tautinė Lietuva – tai fikcija, kaip galbūt fikcija yra ir pati tauta. Sutikti su tuo negaliu. Vadinasi, ir atsiribojimas nuo šiandieninės Lietuvos neįmanomas. Juo labiau kad išsižadėti savęs bei to, su kuo susiejai savo gyvenimą, ne tik beprasmiška, bet ir nemoralu. Taigi apsvarstęs – būti ar nebūti – priėjau prie išvados, kad privalau nenusišalinti ir pasakyti, ką galvoju.

Kadangi rašyti tenka jubiliejaus proga (dvidešimt penkeri metai nuo 1990 m. ko­vo 11 dieną paskelbto Nepriklausomybės Atkūrimo Akto), o tokiais atvejais įprasta panegirika, mano samprotavimams pasirodė paranki Renesanso klasiko Erazmo Roterdamiečio analogija, juolab kad kalba eis apie atgimimų ir permainų epochas, kurių metu, beje, geriau nei kitais laikais, išryškėja ir tai, kas pastovu.

Žinoma, palaimintoji Morija (lietuviškai – kvailybė) – būdinga visoms epochoms. Tik gal kiekvienas laikotarpis turi savo akcentų. Šiuo metu įvykiai klostosi taip, kad pirmiausia neabejotinai iškyla viena žmonių giminės savybė: kiek­vienai kartai reikia ne tik savos taikos, bet ir savo karo. Tokia tezė gal daug kam pasirodys pretenzinga ir neįtikinama; Lietuvoje, šiaip ar taip, karo nėra jau dau­­giau kaip pusę amžiaus. Tačiau šis pastebėjimas paviršutiniškas, nesiekiantis reiškinio esmės. Iš tikrųjų karo poreikis yra užprogramuotas žmogaus genuose, ir, matyt, nieko čia nepadarysi[1]. Net jeigu dėl kokių nors aplinkybių tam tikroje teritorijoje tiesioginis karas nevyksta, vis viena ateina laikas, kai bent jau psichologiškai (arba, kaip šiandien sakoma, – virtualiai) bemaž visos visuomenės da­­­lys į karą įsitraukia – pradedant karingomis valstybės vadovų kalbomis, vėliau prie jų prisijungiant eiliniams politikams, komentatoriams, visuomenės at­­stovams, namų šeimininkėms ir baigiant netgi dvejų ar trejų metų pyplių rankų ar kojų judesiais, demonstratyviai liudijančiais pritarimą tokioms kalboms. Visa tai dabar galima matyti per Lietuvos televiziją ir girdėti per radiją. Tiesa, stebint tokį bemaž visuotinį entuziazmą, gali net susidaryti įspūdis, kad kalba eina apie naują pelių ir varlių karą arba, jei norite, – apie mums labiau pažįstamą gry­­bų karą.

Beje, visa ši karo apologija vyksta kaip savotiškas spektaklis, kurio eigą gal ne kiekvienas žiūrovas lengvai perpranta. Pavyzdžiui, visos minimos kalbos bei demonstracijos dažniausiai liudija, kad karo nori kas nors kitas, paprastai įvardijamas kaip „priešas“ (ar teroristas); „o mes – karo nenorime“, – tvirtina lyg susitarę visi spektaklio dalyviai. Kaip šiek tiek istoriją išmanantis žmogus matau, kad siekis pademonstruoti save kaip „nenorinčius karo“ yra palyginti nesenos prigimties, iš XX a. atėjęs antropologinis atributas, nes ankstesniais laikais, pavyzdžiui, antikoje, prisipažinti, kad nori karo, buvo netgi garbinga. Bet dabar viskas vyksta kitaip: sakant, kad „mes karo nenorime“, visa vadinamoji bichevioristinė sfera nukreipta kaip tik į tai, kad tas karas būtų arba bent jau būtų einama link jo. Taip elgiamasi siekiant pademonstruoti, kad dėl karo kilmės kalti „ne mes,“ bet „kiti“. Kitaip tariant, yra išvystytas tikslų maskavimo mechanizmas. Pavyzdžiui, dabartinė Lietuva praktiškai per visą savo sidabrinio jubiliejaus laikotarpį laikėsi politikos, kurios tikslas – sužlugdyti vieną arba kitą kaimyninę valstybę. Sveiko proto požiūriu, tai – konfliktas. Tačiau Lietuvos viešojoje erdvėje ši politika pristatoma labai kilniai – kaip „demokratijos plėtotė“ arba tiesiog – gėrio kova su blogiu.

Maskavimas, kaip žinoma, yra neatsiejamas nuo valdymo. Mat reikia ne tik paslėpti tai, ko nereikia afišuoti, bet ir iškelti į pirmą vietą tai, kas būtų suprantama bei priimtina plačiosioms masėms. Ši funkcija ypač suklestėjo XX amžiuje. Štai ryškiausi pavyzdžiai: Hitleris 1939 m. rugpjūčio pabaigoje turėjo paaukoti Gleivico radijo stotį tam, kad dėl kilusio karo galėtų apkaltinti Lenkiją; Stalinas 1941 m. vasarą nėrėsi iš kailio, siekdamas karo kaltininke padaryti Vokietiją; na, o Rooseveltas, ekonomiškai ir strategiškai įvaręs Japoniją į kampą, paaukojo Perl Harborą, bet užsitikrino sau „gynybines“ pozicijas. Ir negalėjo būti nė mažiausios abejonės, kas taps būsimo karo kaltininku.

Vis dėlto dabartiniai laikai ypatingi. Kaip kartais sakoma – postmodernistiniai. Didelė materialaus pasaulio dalis persikėlė į virtualią realybę. Visų pirma, žmogiškieji santykiai – piniginiai, intelektualiniai, net dvasiniai. Ir kariaujama jau ne vien svetimomis rankomis, bet ir virtualiomis priemonėmis. Tik žmonės žudomi fiziškai (materialiai).

Atėjo laikas prisiminti, kaip į naujausius laikus grįžo eilinį kartą atgimusi Lietuva – skambiai, triukšmingai, teigdama ne tik save, bet ir garsųjį „lūžį prie Baltijos“. Žinoma, Lietuvos valstybės atkūrimo klausimas buvo pribrendęs. Tik realybė reikalavo pasiekti bendrą visų suinteresuotų pusių sutarimą. Jis būtų užtikrinęs taikią, be revoliucijų ir, kas ypač svarbu, be žmogiškųjų tragedijų raidą. Bet sutarti nepavyko, ir įvyko lūžis. Jo genezė gali kam nors pasirodyti triviali – dviem lyderiams, vienam Vilniuje, kitam Maskvoje – susitarti sutrukdė jų deivė Filautija (lietuviškai – puikybė). Bet pasekmių, regis, nenumatė niekas.

Kai paaiškėjo, kad diplomatija neveikia (o diplomatija, kaip žinoma, yra realių galimybių menas), Vilnius panaudojo visiškai naują ir iki tol nematytą gink­lą, nors formaliai visiškai taikų. Buvo pareikšta, kad Lietuvos valstybė gali atgimti iš istorijos, ir ne bet kaip, o taip, kaip toji valstybė yra nešiojama lietuvių galvose. Iš lietuvių mąstymo buvo išvesta teisė, o iš šios – politiniai bei visuomeniniai santykiai, vėliau – ir ekonomika, ir jėgos struktūros, ir pagaliau valstybės sie­­nos bei jų kontrolė.

Maskva sutriko: bandė ginčytis, grasino pulti. O dievai iš Olimpo susidariusią padėtį tik stebėjo: viešai sakė, kad lietuvius palaiko, nors faktiškai padėti net nesiruošė (kadangi tai būtų prieštaravę visiems iki tol žinomiems politikos bei geopolitikos dėsniams). O lietuviai stovėjo kaip mūras, laikydamiesi savo įsitikinimų, kuriuos tik patys ir suprato.

Ir įvyko neįtikėtinas dalykas. Puolančios jėgos, neatlaikiusios mentalinės įtampos, skilo iš vidaus. Pasekmės buvo stulbinamos. Politinio konflikto drama išvirto į geopolitinį drebėjimą, suklibėjo ir civilizaciniai pamatai. Netrukus visa, kas iki tol buvo kaip valstybiniai santykiai bei tų santykių garantijos, iš realybės virto niekuo. O Lietuva tarsi iš virtualaus pasaulio atsivertė į realią valstybę. Lyg pagal Bibliją – žodis tapo kūnu. Dievai, žiūrėdami iš dangaus į tokią metamorfozę, negalėjo atsistebėti. „Kaip be pasaulinio karo galėjo įvykti tokie pakitimai?“ – klausė jie savęs. Tiesa, vėliau aiškėjo, kad Lietuva patyrė netgi labai didelių nuostolių – neteko maždaug milijono savo gyventojų – beveik dvigubai daugiau nei per visas II pasaulinio karo žūtis ir trėmimus. Bet geopolitinio lūžio kontekste toji aplinkybė jau mažai ką domino. Tik vėliau lietuviai, tarsi atsiskaitydami su savuoju lyderiu, – „lūžio prie Baltijos“ autorium – ėmė jį nuolatos minėti kaip patį nepopuliariausią politiką.

O juk prasidėjo viskas lyg ir nuo elementaraus nekalto noro pasakyti kas norima, na, ir dar – gyventi kaip norima, ir išvažiuoti kur norima. Bet kai žodžio bei judėjimo apribojimai išnyko, paaiškėjo, kad daug kam išvažiuoti iš Lietuvos tapo tiesiog gyvybine būtinybe. O išnykus suvaržymams gyventi kaip norima, daug kam tai atvėrė kelią – visiškai negyventi. Naujovės vis tęsėsi. Greitai ėmė aiškėti, kad lietuvių kalba – atgyvenusi, tad būtina pereiti prie laiko dvasią atitinkančios dievų kalbos. Transformavosi ir krikščioniškojo gyvenimo vaizdiniai, juos keitė drastiška reklama, kaip vyras veda vyrą, o moteris – moterį. Tokiame kontekste net tradicinė šeima darėsi panaši bemaž į atgyveną, iš kurios ir vaikai anksčiau ar vėliau bus atimti. Inertiška žmogiškoji sąmonė vos spėjo sekti paskui tokius esminius pokyčius. O išlaisvintoji energija, iš negalimo padaranti galimą – lyg cunamis šlavė viską, kas iki tol atrodė nepajudinama.

Beje, kažkas atkreipė dėmesį, kad panašūs procesai jau vyko Rusijoje po bolševikinio perversmo, tik ten visos tos naujovės greitai užstrigo; esą dėl tradicinio rusiško tingumo bei neorganizuotumo. Dabar – kas kita: naujųjų taisyklių atstovai / atstovės (deja, netobula lietuvių kalba neturi belytės giminės) dažniausiai jauni, guvūs, mokslus baigę už jūrų marių, jų net išvaizda bei kalba – ir kūno – visai naujoviška; žiūrint į juos nejučia į atmintį grįžta entuziastingas proletarinių laikų posmas, kad „komunizmas – pasaulio jaunystė, ir jį pastatys tik jauni...“ Tiesa, kalbant apie žmogišką prigimtį yra ir tokia įžvalga, kad jauni maištauja, įžūliai griauna visa, kas sena, tik tol, kol išstumia senąją kartą iš dominuojančių pozicijų ir patys jas užima. O tada viskas pamažu grįžta į įprastas vėžes.

Tačiau perversmus Lietuvoje tikrai lėmė ne kartų konfliktas. Nes tų jaunųjų dalis šiandieninėje Lietuvoje – kaip niekad maža, ir gal net teisingiausia būtų jai leisti daryti ką nori – kad tik neišvažiuotų ar neprasigertų ir nenusižudytų. Juolab tikrieji revoliucijų vedliai ne tokie jau ir jauni, o kartais jau ir visai bebai­giantys nukaršti.

Bandant aiškintis dramatiškų pasikeitimų priežastis, galima pagrįstai manyti, kad visų naujovių ištakos veda link jau minėto lūžio taško, kai iš vaizduotės su­­sikūrė Lietuvos valstybė. Nors šioji ir tapo reali, bet greitai paaiškėjo, kad ji vis dėlto labai silpna, trapi ir be išorinių garantijų jos ateitis abejotina. Kilo klau­simas – kur tų garantijų gauti, kai buvusios – paverstos niekuo. Nenuostabu, kad buvo kreiptasi pagalbos į dievus. O šie dar ilgai negalėjo patikėti, kad tai, kas negalima, gali tapti galimu. Bet kai su įvykusiu stebuklu buvo daugmaž apsiprasta, kilo noras (sic – natūralus žemiškas) stebuklus tęsti toliau. Po tam tikro laiko Lietuva išgirdo tokį dievų atsakymą: „Garantijų jums gal ir duosime, bet jų galia priklausys nuo jūsų pačių: jeigu nesėdėsite sudėję rankų, o plėsite savo patirtį; kai įvyks daugiau tokių stebuklingų lūžių, kaip jūsų atveju, tai stiprins jūsų garantijas ir kels mūsų autoritetą“[2].

Na, kur dingsi – kibo lietuviai į naujų lūžių organizavimą ir stebuklų kūrimą. Nelengvas tai pasirodė darbas – sunkesnis, nei lūžį prie Baltijos atlikti. Lietuvos diplomatiniam korpusui teko ne vieną varlę praryti. Negali sakyti, kad rezultatų nebuvo, bet, deja, jie visi – ne į stebuklus panašūs. Maža to, kai prasidėjo savosios pašlovintosios patirties perdavimas kitiems, tie kiti pasirodė esą visai ne „sėk­mės džentelmenai“; pradėję mūsų patirtį tiražuoti, jie daugiau ją kompromitavo, nei naujus stebuklus kūrė. Tie visi nauji kandidatai į stebuklingą gyvenimą apie jį neturėjo jokio gilesnio supratimo ar panašios patirties, o tik buvo gir­­dėję kitus sakant – kaip esą tai puiku.

O lietuviai vis stengėsi – vis naujus lūžio siekiančius kandidatus surasdavo, įkvėpdavo, apmokydavo, paskatindavo... Tačiau padėtis vis labiau komplikavosi. Tiesa, garantijos Lietuvai formaliai buvo pažadėtos. Ir tai atrodė kaip didžiulis laimėjimas. Nes atsirado viltis, kad, turint paramą iš išorės, pavyks užlopyti ir tuos plyšius, kurie švietė po garsiojo lūžio. Bet laikas ėjo, o likę plyšiai vis didėjo, nes jų lopyti niekas rimtai net nesiruošė. Visa energija buvo koncentruojama į stebuklus... Ir gautų garantijų realizacijos tikimybė darėsi vis labiau abejotina, nes po eilinio stebuklo darymo vis didėjo karo grėsmė. Ir taip iškilo bemaž ne­įveikiamos painiavos dilema. Kol karo grėsmės nėra, ir išorinės garantijos atrodo nebereikalingos (mat jos ir finansiškai brangiai kainuoja). Tačiau ką daryti, jei be garantijų apskritai negalima egzistuoti. Vadinasi, garantijų pateisinimui reikia karo grėsmės. Tačiau kai karo grėsmė ėmė augti, pradėjo aiškėti, kad garantijų teikėjai visiškai nenusiteikę veltis į karą...

Pastaruoju metu net dievai (tiesa, tik žemesnio rango) ėmė tarp savęs ginčytis – ar jie ne per daug įsitraukė į stebuklų darymo procesą, nes dėl to gali ir pa­­­­tys skaudžiai nukentėti. Kita vertus, ir perspektyva pačiai Lietuvai būti visiškai sudombasintai – jei ne okupanto, tai vaduotojo – sunkiai dera su sveiku protu.

Tačiau – kad ir kaip keista – lietuvių politikų tokia perspektyva per daug ne­jaudina; jie ir toliau – lyg pagauti azarto pašėlusiose lenktynėse – „stato“ ant vis kito nevykusio arklio. Tokia padėtis gali stebinti, gluminti ar piktinti. Bet tik tol, kol sustabarėjusio mąstymo neatgaivinsime dar Renesanso klasiko įžvelgta išmintim, kad bet kurioje žmogiškoje kvailybėje gali būti visai nekvaila prasmė. Taigi pasirėmus klasikine išmintimi galima nesunkiai perprasti, ko gi lietuviškoji politika siekia ir – faktiškai pasiekia.

Dabar jau vargu ar kam pasaulyje kyla abejonių, kad Lietuva elgiasi taip, kaip to nori pats galingiausias iš visų dievų. Užtenka įsijungti televizorių, kai rodomi dievų suvažiavimai, ir galėsime patys vaizdžiai įsitikinti, jos galingiausi niekam taip mielai nesišypso ir paslaptingai nekužda į ausį, kaip Lietuvos atstovams. O ką jau kalbėti apie tuos ženklus, kurie paprastam mirtingajam mažiau suprantami...

Štai, pažiūrėkime, kaip Lietuvos masinės informacijos priemonės praneša apie eilinę stebuklo darymo nesėkmę. Vyraujančios pranešimų antraštės: „Europa išsigando“, „Vakarai traukiasi“ arba net: „Vakarai stovi atsinešę diržą ir nusimovę kelnes“... Tarsi kažkas kitas / kiti patyrė nesėkmę. Ne Lietuva! Tiesa, dažnai Lietuva tapatinasi ir su Europa, ir su Vakarais. Bet tik ne atsakydama už stebuklo darymo nesėkmę. Mat Lietuvos politika laikosi nuostatos, kad jeigu viskas priklausytų tik nuo jos, reikalas seniai būtų sėkmingai išspręstas. Argi ne šauni pozicija... Beje, nuorodose į kaltuosius ar į nesėkmę patyrusius paprastai nerasime ir vyriausiojo iš visų dievų. Vadinasi, tikėtina, kad tarp Lietuvos politikos ir vyriausiojo iš dievų egzistuoja ypatingas „galimo“ ir „negalimo“ supratimas – eilinio žmogaus suvokimui vargiai perprantamas (kaip Immanuelio Kan­­to grynasis protas.)

Žinoma, silpniausiam pritapti prie stipriausio – visoje gyvoje gamtoje įprastas būdas išlikti: paskui banginį paprastai seka smulkių žuvelių pulkelis, paskui liūtą – šakalas arba, jeigu norite, paskui dramblį – mopsas. Juolab ir Lietuvos istorijoje tokia praktika jau ne kartą išmėginta. Štai, pavyzdžiui, stalinizmo laikais, kada šiuose kraštuose pačiu galingiausiu buvo vadinamasis visų tautų tėvas, Lietuvos vadukas – nors iš pažiūros ir nedidelis, ir neišvaizdus – sugebėjo taip prisigerinti prie galingiausiojo, kad Lietuva ne tik jo didesnės rūstybės išvengė, bet ir savo teritoriją išplėtė, ir gyventojų prisiaugino, ir net jos ekonomika augo sparčiau nei kaimyninėse respublikose. Panaši praktika buvo ir tarpukariu, kai to meto Lietuvos vadukas – nors dar žemesnio ūgio ir dar neišvaizdesnis – sukūrė įvaizdį, kad Lietuvą saugo dvi pačios didžiausios Europos galybės. Todėl Lietuvos lyderis galėjo šokdinti visą tuometinę Tautų Sąjungą.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Lietuvos politika istorijoje vis kartoja vieną ir tą pačią kvailystę – liaudiškai tariant, visus kiaušinius sudeda į vieną krepšį. Tačiau tai tik pirmo žvilgsnio įspūdis. Kadangi šiek tiek išmanau apie geopolitiką, turiu pripažinti, kad ir minėtais istoriniais laikais, ir dabar Lietuvos geopolitinis vektorius – tas pats, ir jis bent kol kas vis pasiteisina. Nežinia tik, ar būtent tas sėkmės vektorius turimas galvoje, kai pastaruoju metu Lietuvos politikos veiksmai nuolat grindžiami „geopolitine situacija“.

Beje, prisiminus istoriją, verta įsidėmėti ir vieną kitą ne tokią linksmą aplinkybę. Pavyzdžiui, minėti ankstesnių laikų Lietuvos lyderiai, pasikeitus politinei konjunktūrai, visą savo ankstesnę garbę bei didybę prarasdavo, ir net jų atminimas buvo apspjaudomas ir visokiais kitokiais būdais paniekinamas. Visai tikėtina, kad pasikeitus laikams panašus likimas ištiks ir dabartinius lyderius. Bet ko nepadarysi vardan Lietuvos – galima ir pasiaukoti. Juolab kad dabartiniai lyderiai, priešingai ankstesniems, gerokai suliberalėję – nebetremia į Sibirą, nebesodina į konclagerius, tik kartais demonstratyviai antrankius uždeda ir šaltoje cy­­pėje palaiko. Vadinasi, ir tauta, kai jos nuomonė pasikeis, nebeturėtų taip įpirš­ti, kaip ankstesniais laikais. O gal net ateis metas, kai visi buvę lietuvių ly­deriai be jokios diskriminacijos atsidurs vieningoje lietuviškojo palikimo Valhalloje, ir tik tuomet visiems vaizdžiai atsivers tikroji Lietuvos politikos prasmė. Deja, bet kol kas apie tai galima tik pasvajoti.

Vis dėlto svarbiausia yra ne tai, kaip gal bus ar nebus ateity, o tai, kaip yra čia ir dabar. Pagal įvairius plačiai reklamuojamus rodiklius Lietuvoje yra tik gerai arba net labai gerai. Štai „Standard & Poors“ bei „Moody’s“ kelia Lietuvos skolinimosi reitingą, o ekonomikos augimo tempai prognozuojami kaip aukščiau­si (nors, atrodytų, dėl vadinamojo sankcijų karo su agresoriumi Lietuva turėjo nukentėti labiau nei kitos jos partnerės). Auga atlyginimų vidurkis (nors profesoriaus atlyginimas Lietuvoje vis dar neišlipa iš skurdo ribos pagal prancūzišką standartą). Sumažėjo ir skirtumas tarp išvykstančiųjų iš Lietuvos ir sugrįžtančiųjų skaičiaus, todėl didėja tikimybė, kad lietuviai turėtų išnykti vėliau, nei anksčiau prognozuota (t. y. ne po penkiasdešimties metų). Ypač svarbus demokratijos indeksas, jis Lietuvoje nuolat auga. Nepaisant to, kad pastaruoju metu Lietuvos televizijoje ir radijo laidose „kitos nuomonės“ praktiškai neliko, bet už­­tat toji, kuri liko, – neabejotinai demokratinė[3].

Bet svarbiausias Lietuvos pastarojo laikotarpio pasiekimas – vidinis stabilumas; jokių streikų ar protesto demonstracijų prieš valdžią, jokios vadinamosios spalvotosios revoliucijos grėsmės, kuri kabo kaip Damoklo kardas virš daugelio kitų Lietuvos partnerių ar oponentų galvų. Ir tokia padėtis neturėtų stebinti. Štai Lietuvoje lyderis, kurio pats žemiausias neigiamas reitingas, kalba lygiai taip pat, kaip lyderiai su pačiu aukščiausiu teigiamu reitingu. Ir atvirkščiai! Tokio stabilizacijos lygmens vargiai yra pasiekusi kokia kita šalis.

Verta būtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną aplinkybę – kaip dievai bei jų pasiuntiniai per pastarąjį dvidešimtpenkmetį yra pakeitę požiūrį į Lietuvą. Anksčiau, ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais, pagarbos Lietuvai buvo rodoma mažokai: dievų atstovai nuolatos apšlapindavo kurią nors mūsų sostinės žymesnę vietą, kavinėse anuo metu per visą salę girdėdavosi tik dievų atstovo kalba, nors daugiausia sėdėdavo vietinių tautiečių, na, o dievų pasiuntiniams skirtą vieš­­butį vertėjo iš tolo aplenkti, kad negautum geros dozės spinduliuojančios arogancijos. Dabar gi nieko panašaus nebėr. Svečiai akivaizdžiai žino, į ko­­kią šalį atvyko, kokia jos reikšmė tarptautinėje politikoje, ir svarbiausia – kas galėtų nutikti netgi patiems dievams, jeigu Lietuvos politika staiga imtų ir pasikeistų. Ko gero, lūžis įvyktų pačiame Olimpe.

Taigi, apsvarsčius Lietuvos politiką klasikinės išminties kontekste, tenka pri­­eiti prie pačiam netikėtos išvados: reikšmingi ženklai liudija, kad mūsų kryptis teisinga, ir nėra rimtesnės priežasties jos keisti. Dar galima prisiminti ir lietuvių liaudies pasaką apie tai, kad einant link laimės svarbu nesudvejoti ir neatsisukti atgal – kad ir kokie vylingi balsai gundytų. Svarbu nepasiduoti įvairioms nežinia kieno peršamoms abejonėms ir tvirtai vadovautis trimis principais: mes kaip niekas kitas ištikimi vertybėms, mus saugo milžino jėga ir mes visada ir visur teisūs. Na, o jeigu kada nors paaiškės, kad vertybės pasikeitė, o kartu su jomis pasikeistų ir jas sauganti galybė, ką gi – tada ir spręsime, ką daryti; šiaip ar taip, tai būtų nebe pirmas kartas, ir patirties tokiems pasikeitimams sukaupta užtektinai. Išlieka, kaip žinoma, tie, kurie geriausiai sugeba prisitaikyti. O, kaip mokė klasikai, norint prisitaikyti, reikia gerai žinoti gamtos ir visuomenės dėsnius. Neabejoju, kad Lietuvos politikai juos gerai įsisavinę.

Išlieka klausimas – o ką gi daryti su moraline dilema, paskatinusia parašyti ir šį straipsnį? Klasikinė literatūra byloja, kad tai – kiekvieno asmeninis reikalas.

 

2015 03 01

 


[1] Galimas daiktas, toks poreikis yra nulemtas kultūros nuopuolio, bet tai jau būtų kita tema.

[2] Čia verta atkreipti dėmesį į svarbų psichologinį aspektą, kuris buvo įvertintas labai tiksliai: niekas taip negali paskatinti ryžtis neįtikėtiniems žygiams, kaip tokio paties ar panašaus likimo draugai, prieš tai jau daugmaž sėkmingai tokius žygius atlikę.

[3]Pagal „World Press Freedom Index“ 2014 m. Lietuva užima palyginti aukštą 32 vietą, o Rusija – tik 148. Beje, sprendžiant iš televizijos laidų Rusijoje, ten vis dar manoma, kad „kita nuomonė“ esanti demokratijos ženklas, ir tai tik liudija, kaip Rusijai toli iki šiuolaikinio demokratijos lygio. Apskritai apie Lietuvoje dabartiniu metu pasiektą demokratijos brandą ar išsivystymo lygmenį tektų, esant galimybei, rašyti atskirą mokslinį straipsnį.