Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje. Parašė novelių rinkinį „Rasa ant stiklo“ (1990), autobiografinę teatro kroniką „Tūkstantis dienų, du šimtai naktų“ (1996), trumpą romaną „Balerina, balerina“ (1997), išrinktą į geriausių slovėnų romanų, parašytų po 1989 metų, dešimtuką, ir romaną „Tito, amor mijo“ (2005). Lietuvos skaitytojai pirmą kartą supažindinami su šio autoriaus kūryba, pateikiame dvi noveles iš naujausio rinkinio „Iš žemės ir sapnų“ (2011). Antroji – „Iki paties paskutinio vardo“ – versta 2013 metų Slovėnų literatūros vertėjų dirbtuvėse Novo Meste (Slovėnija).

Vertėja


Skausmo vertėjas

 

Prieinu prie durų, jų stiklas užtamsintas plonu, veik permatomu baltų dažų sluoksniu. Durys privertos. Pro plyšelį matau lovą ir antklode užklotą jo kūną. Atlapoju duris, įžengiu į palatą, prieinu prie lovos, palinkstu prie jo ir įsižiūriu į pakaušį. Ant kaklo tebėra auksinė grandinėlė. Plaukai pakirpti ir galva atrodo jaunesnė negu yra iš tiesų. Ant naktinės spintelės – padėklas su pietumis. Padedu ranką ant jo kūno. Draganas krūpteli. „A, tai tu, vertėjau“, – taria ir iš lėto atsisuka į mane, antklodė nuslenka ir atidengia išbrinkusias kojas, sutinusį pilvą. „Tau atnešė pietus“, – sakau jam, Draganas lėtai nukreipia akis į padėklą ant naktinės spintelės. „Sriuba, keptas viščiukas ir bulvių košė“, – vardiju stebeilydamas į auksinę grandinėlę ant jo kaklo. „Dar jogurtas ir persikai“, – priduriu. „Ak, persikai“, – ištaria Draganas. „Padėk man atsisėsti“, – paprašo, matau, kaip jo akys nuskaidrėja ir pagyvėja, sakytum persikai būtų atgaivinę malonų prisiminimą. „Man silpna“, – tyliai prataria jis, kai abiem rankom padedu jam pasikelti ir atsisėsti ant lovos krašto. „Kojos negyvos, visai jų nebejaučiu“, – taria. „Pasakysiu gydytojui“, – sakau. „Taip“, – atsako Draganas ir pasižiūri į persikus. „Nulupk man persiką, prašau“, – paprašo, aš nulupu vaisių. „Supjaustyk griežinėliais, prašau.“ Supjaustau. Regiu kaulėtą Dragano ranką, ištiestą prie lėkštės, ant kurios guli persiko gabalėliai, rankos gyslos tamsios ir išpampusios nuo kraujo ir ligos, kankinančios jį taip, jog, rodos, visas jo veidas būtų susiliejęs į šviesias akis, tik iš jų ir dar iš auksinės grandinėlės jį atpažįstu. Žiūriu, kaip jis valgo persiko griežinėlius, man dingteli pakviesti budintį gydytoją ir, kaip jau kelias dienas iš eilės, išversti į italų kalbą Dragano žodžius, kuriuos jis taria serbų-kroatų kalba, kaip ji buvo vadinama iki prieš septynerius metus prasidėjusio karo. Žiūriu į jo lūpas, dabar jos drėgnos nuo persiko sulčių. Draganas žvelgia į mane savo šviesiomis akimis ir nuryja persiko gabalėlį. „Klausyk, Aleksandrai, vis noriu tavęs paklausti, ar daug tokių kaip aš, kuriems vertėjauji?“ – „Yra keli žmonės, bet ne visi guli šioje ligoninėje“, – atsakau ir atsisėdu ant geležinės kėdės greta lovos. „Tau už tai moka?“ – klausia Draganas. „Ne, vertėjauju savanoriškai“, – atsakau ir matau, kaip jo šviesios akys įsispitrija į mane. „Kodėl?“ – klausia jis ir paima persiko griežinėlį nuo lėkštės, dabar ji padėta ant lovos, kad būtų arčiau pasiekti. „Nes manau, kad teisinga padėti žmonėms“, – atsakau. „O iš ko pragyveni?“ – klausia Draganas, nurijęs vaisiaus gabalėlį. Man ima atrodyti, kad regiu, kaip tas gabalėlis leidžiasi jo gerkle pro auksinę grandinėlę, slysta žemyn. „Žmona uždirba už abu“, – tariu ir nusijuokiu. Draganas minutę žiūri į mane savo šviesiomis akimis, paskui pažvelgia į lėkštę ir paima paskutinį persiko griežinėlį. „Manau, kad mirsiu“, – galiausiai ištaria, žiūri į mane. „Kodėl taip manai?“ – „Juk matai, kokia mano būklė“, – taria jis. Tyliu. „Daugiau nebevalgysi?“ – pasiteirauju po valandėlės. „Ne“, – atsako jis ir sukramsnoja persiko likutį, sultys nuteka per smakrą. Nušluostau sultis popierine servetėle, lėkštę pastatau ant spintelės ir uždengiu likusį maistą, vėliau jį išneš sanitarai.

Atsigręžiu ir pamatau gydytoją. Netikėta jį sutikti tokiu metu. „Come va oggi, Dragan?“ – klausia gydytojas ir sustoja prie Dragano lovos. „Kaip šiandien jautiesi“, – išverčiu. „Silpnai, valgyt nesinori, kojos tinsta.“ Išverčiu gydytojui Dragano žodžius, o Draganui – gydytojo atsakymą. „Sako, kad padidins vaistų dozę, kraujotaka silpna ir cukraus kiekis kraujyje dar per didelis.“ Draganas tyli. Sėdi ant lovos krašto, kojos nuleistos, tabaluoja, žvelgia į gydytoją. „Paklausk jo, ar nusimano apie sapnus.“ Išverčiu šiek tiek nustebintas jo klausimo. „Ne, jis ne psichologas, o vidaus ligų gydytojas“, – iš verčiu. „Perchč?“ – klausia gydytojas. „Kodėl klausi?“ – „Nes sapnuoju nuostabius sapnus“, – atsako Draganas. Išverčiu. „Bene, bene, questo č molto importante per la guarigione.“ – „Sako, kad tai gerai, gražūs sapnai padeda sveikti“, – išverčiu Draganui. Jo veide išvystu šypsnį. „E cosa sogna il nostro Dragan?“ – klausia gydytojas. „Ir ką gi sapnuoja mūsų Draganas“, – išverčiu. „Sapnuoju, kad tai niekada nebuvo įvykę“, – atsako Draganas. Išverčiu. „Tarsi karas niekada nebuvo prasidėjęs.“ Išverčiu. „Capisco“, – taria gydytojas. „Jis supranta“, – išverčiu. Gydytojas nukreipia žvilgsnį į gretimas lovas, matyt, jau ketina eiti prie kitų ligonių. Jie gerokai vyresni už Draganą. Jis, keturiasdešimtmetis, veikiausiai bus jauniausias iš jų, topteli man. Dirsteliu į ligonių veidus, plačiai pražiotos burnos gaudo orą, man dingteli, kad Draganas panašus į tuos ligonius.

Gydytojas pasisuka eiti prie kitų pacientų. Draganas su blėstančiu šyps niu veide pažvelgia į mane. „Paduok man dar gurkšnelį vandens, prašau.“ Įpilu jam vandens iš plastikinio butelio į stiklinę, taip pat pagamintą iš kietesnio plastiko. Draganas ištiesia ranką. Apvytusi pirštų oda gelsva. Nekantriai suima stikli nę ir priglaudžia prie lūpų. Išgeria. Atiduoda tuščią. Paimu ir pastatau ją ant spintelės. „Kilstelėk truputį aukščiau galvūgalį, kad atsigulus nugara būtų tiesesnė“, – taria. Spusteliu mygtuką. Lovos galvūgalis pamažu kyla. Draganas žiūri, kaip jis kyla it siena, artėjanti prie veido. „Gana!“ – taria. Paleidžiu mygtuką ir lovos galvūgalis užsitvirtina. „Padėk man atsigulti“, – paprašo. „Pakelk mano kojas.“ Paimu sunkias, ištinusias jo kojas ir lėtai užkeliu ant lovos, o Draganas iš lėto gulasi ant šono. „Kilstelk mane, tik truputį, kad išsitiesčiau“, – paprašo. Paimu jį už pažastų ir keliu. „Neskubėk, neskubėk“, – taria jis. Paleidžiu. Jis įtempia raumenis, kiek dar leidžia jėgos, ir atsigula ant nugaros. Pataisau pagalvę ir matau, kad jis ima dairytis po palatą, šiandien, kol sėdėjau šalia, palata jam tarsi neegzistavo. Ir štai lyg staiga būtų atsidūręs ant aukštos apžvalgos aikštelės, nuo kurios dabar dairosi po kraštovaizdį. Auksinė grandinėlė ant jo kaklo sužiba šviesoje, ji atsklinda pro užstiklintą terasą, už jos apačioje – ligoninės parkas. Pro šviesos pluoštą išvystu prie mūsų grįžtantį gydytoją. „Paklausk jo, ar galiu jam papasakoti savo sapną“, – paprašo Draganas ir šypteli. Šiek tiek nustebęs kilsteliu ranką kviesdamas prie Dragano lovos prieiti gydytoją ir išverčiu Dragano prašymą. „Non credo di avere abbastanza tempo, Dragan...“ – „Pasakyk jam, kad tai ilgai netruks“, – sako Draganas. Išverčiu. „E va bene, ma faccia presto“, – pasako gydytojas. „Gerai, bet paskubėk“, – išverčiu Draganui ir matau, kaip akimirką jo šviesios akys suspindi. Gydytojas atsisėda ant Dragano lovos krašto.

Sapnuoju, kad esu gimtajame mieste per iškilmingą savo merginos paveikslų parodos atidarymą“, – pradeda pasakoti sapną Draganas. Išverčiu. „Jos paveikslai tarsi slapti sielos kraštovaizdžiai.“ Išverčiu. „Žaluma apaugę miesto namai, gebenės, krūmai palei tvoras, atskiriančias kiemus.“ Išverčiu. „Jos paveikslai – tylios istorijos žmonių, kurių paveiksluose nematyti, bet jos įrašytos tose sienose, toje jas užklojusioje žalumoje.“ Išverčiu. „Sakytum, toje žalumoje ant sienų žmonės būtų palikę dalelę savęs, savo gyvenimo įrašą.“ Išverčiu. „Jos paveikslų išpažinties galia didinga savo paprastumu.“ Išver čiu. „Tokia pat, kaip ir ji pati.“ Išverčiu. „Sapne mudu kuriame filmą iš jos paveikslų ir tikros žalumos, iš visų žolių, taip pat iš to mažo augalėlio, kuris auga palei namų sienas ir nuostabiai žydi.“ Išverčiu. „Ji apsikabina mane, juntu jos kūną, susiliejame į viena ir apimti artumo palaimos išnykstame.“ Išverčiu. „Paskui staiga atsiduriame kitoje vietoje, sėdime po vešlia aukšto medžio laja ir dainuojame melodiją, skambėsiančią filme, kurį svajojame sukurti.“ Išverčiu. „Paskui aplink mus staiga nušvinta ryški šviesa ir netikėtai atsiduriame priešais seną ir aukštą namą. Vėlyvo pavasario popietės šviesa užlieja to namo fasadą ir sužimba langų stikluose, už jų slepiasi žmonių veidai. Mudu žiūrime į veidus languose, juos slepia tviskantys stiklai ir šviesa.“ Išverčiu. „Kiekvienas langas yra atskiras gyvenimas, kurio šviesa sklinda į mus. Kiekvienas veidas už lango yra atskira istorija, vienintelė ir didinga. Mudu regime jas.“ Išverčiu. „Ir saulė, nušviečianti tuos langų stiklus, ryškiai geltona, sužadina mums neaprėpiamos laimės jausmą.“ Išverčiu. „Bello“, – tyliai prataria gydytojas, tarsi užburtas Dragano sapno. „Nuostabu“, – išverčiu Draganui, ir jis toliau pasakoja savo sapną.

Paskui tų žmonių veidai nebesislepia už langų stiklų. Netikėtai visi žmonės, apšviesti oranžinės šviesos, išlenda pro langus, ima atrodyti, kad staiga nuo palangių persisvėrė visa minia.“ Išverčiu. „Mudu žiūrime į tuos žmones, jie persisvėrę ir tiesia rankas, staiga mudviem pasirodo, jog jie nori ne tik pasidairyti po gatvę, bet visiškai išlįsti, tarsi nebūtų durų, pro kurias gali išeiti, tarsi jiems egzistuotų tik langai, aukšti ir atlapoti į miestą, tuštumą ir šviesą.“ Išverčiu. „Jų kūnai pavojingai persisvėrę per langus. Mes su mergina puolame bėgti po tais langais, kad galėtume pagauti, jei kūnai ims kristi į tuštumą.“ Išverčiu. „Žiūrime į viršų, į tuos veidus ir šviesą, krentančią vis žemiau ant jų, ūmai tų žmonių kūnai iš tikrųjų ima slysti langų rėmais ir pradeda virsti į tuštumą. Mes su mergina išskečiame rankas ir mums ima dingotis, kad staiga išdygsta šimtai rankų. Jomis galime pagauti visus žmones, topteli mudviem.“ Išverčiu. „Ištiesiame rankas ir gaudome kūnus į savo glėbį. O tie kūnai lengvi, tarsi būtų netikri, tarsi padaryti iš sapnų ir prisiminimų.“ Išverčiu. „Ir mudu esame laimingi, kad galime padėti tiems žmonėms, apsunkusiems nuo prisiminimų ir sapnų, vieną paskui kitą pagauname į glėbį ir pastatome ant žemės.“ Išverčiu. Draganas nutyla.

Che sogno fantastico“, – ištaria gydytojas lyg prižadintas. „Veramente bello.“ – „Sako, kad sapnas iš tiesų gražus, nuostabus“, – išverčiu Draganui gydytojo žodžius. „Grazie“, – taria gydytojas. „Supratau“, – linkteli Draganas, kai ketinu išversti gydytojo padėką. „Era come se ascoltassi una poesia, non credevo che nei Balcani ci potesse essere anche della poesia“, – pasako gydytojas ir nusijuokia. Išverčiu: „Sako, jam toks įspūdis, tarsi klausytųsi poezijos, jis nesitikėjo, kad Balkanuose taip pat egzistuoja poezija.“ Draganas tyli. „Ora devo andare“, – taria gydytojas ir atsistoja. „Sako, kad jam reikia eiti“, – išverčiu Draganui. Šis tyli ir žvelgia savo šviesiomis akimis priešais save.

O iš tiesų viskas buvo kitaip“, – prataria Draganas, gydytojui išėjus. „Žinau“, – atsakau ir pasižiūriu į jo auksinę grandinėlę, pajuntu, kad imu nekantrauti. „Iš kur žinai?“ – „Žinau, skaičiau, girdėjau, ką žmonės kalba, žinau iš istorijų, kurias verčiu.“ – „Į kurią kalbą verti mūsų istorijas?“ – „Į kalbą, kurią čia supranta.“ – „Iš kur moki mūsų kalbą?“ – paklausia Draganas ir pasigręžia į mane. „Taigi žinai“, – atsakau nustebintas jo klausimo, juk jau esu jam sakęs, kai susipažinome, papasakojau, kad jo kalbos išmokau iš keramikos prekybininko, prekiavusio su jo šalimi, ir kad iš tėvo pusės esu slovėnų kilmės ir tai man padėjo išmokti jo kalbą. „Versti reikia tiksliai“, – taria Draganas. „Taip,  – pritariu, – stengiuosi versti kuo tiksliau.“ – „Ar esi tikras?“ – klausia jis. „Tikiuosi, kad taip ir verčiu“, – atsakau ir pajuntu, kad vis labiau nekantrauju.

Ūmai Draganas pasisuko durų pusėn. „Dottore! Dottore!“ – pašaukė silpnu balsu. Atsigręžiau ir pro pravertas duris koridoriuje pamačiau budintį gydytoją, jis žiūrėjo į kitą pusę ir, rodės, tuoj žengs į gretimą palatą. „Dottore!“ – dar kartą pašaukė Draganas. Gydytojas atsigręžė į mūsų pusę. „Ah, Dragan, cosa c’č ancora?“ – paklausė, priėjęs prie durų. „Ko dar norėtum?“ – išverčiu. „Tegu dar trumpam prieina“, – taria Draganas. Išverčiu. „Ma non ho tempo“, – atsako gydytojas. „Neturi laiko“, – išverčiu Draganui. „Tik vieną minutę“, – prašo Draganas. Išverčiu. Gydytojas, kiek nepatenkintas, prieina prie lovos. „Tik viena smulkmena, pone daktare“, – sako Draganas. Išverčiu.

Ar žinote, kad iš tikrųjų viskas buvo kitaip negu mano sapnuose?!“ – klausia Draganas ir pažvelgia gydytojui tiesiai į akis. Išverčiu ir spitriju į auksinę grandinėlę ant Dragano kaklo, ji sužiba. „Mudu su mano mergina išvykome iš savo krašto, nes pamatėme, kaip pasikeitė žmonių veidai, kokios piktos raukšlės įsirėžė aplink jų burnas ir akis.“ Išverčiu. „Užsienyje pažįstami mums užleido savo rūsį, o maistu ir drabužiais turėjome pasirūpinti patys.“ Išverčiu. „Ji tapė tikėdamasi parduoti savo paveikslus su pavaizduotomis gebenėmis ant sienų, su krūmokšniais prie tvorų, skiriančių kiemus. Nedaug tepardavė, o ir naujų negalėjo tapyti, nes pristigo drobės ir dažų.“ Išverčiu. „Jai liko tik akvareliniai dažai, kuriais liejo ant plono popieriaus, jį nugvelbėme iš kanceliarinių prekių parduotuvės. Jos paveikslai darėsi vis labiau permatomi, vis mažiau apčiuopiami, tarsi juose būtų įamžintas tik jos minčių dvelksmas. Toks pat ir mano portretas. Regėjau savo veidą, kai ji parodė paveikslą, man pasirodė, kad iš manęs beliko neryškus prisiminimas, kad iš tiesų manęs nebėra, tokie permatomi buvo spalvų potėpiai, jie persiliejo ir nyko popieriaus baltumoje.“ Išverčiu ir pamatau, kad gydytojas nekantriai nukreipia žvilgsnį taip, lyg jau būtų prisiklausęs pasakojimų apie karo pabėgėlius, bet greičiausiai vis dėlto išklausys Dragano istorijos iki galo. „Atleiskite, dottore“, – taria Draganas. Išverčiu.

Paduok man vandens, prašau.“ Krūpteliu. Įpilu vandens į stiklinę, paduodu. Draganas geria. Ant jo išdžiūvusių lūpų pamatau vandens lašą, jis nuvarva per smakrą. Nušluostau. Pirštų galiukais paliečiu auksinę grandinėlę ant jo kaklo. Gydytojas vėl atsisuka į mus. Jo veidas abejingas, tarytum iš jo būtų dingusi bet kokia išraiška.

Ūmai ji prarado įkvėpimą tapyti, o aš vis niekaip neradau darbo.“ Išverčiu. „Norėjo parduoti savo auksinę grandinėlę, bet tai buvo beprasmiška, nes susirgo ir mirė.“ Išverčiu. „Staiga jos neliko šalia.“ Išverčiu. „Ji atgulė ten, svetimoje žemėje, o man teliko keli jos paveikslai ir auksinė grandinėlė. Matote, kokia ji plona? Graži, ar ne?“ Išverčiu ir regiu, kaip grandinėlė sužiba šviesoje, regiu Dragano galvą, ji nulinksta ant krūtinės, regiu jo gelsvus pirštus, lytinčius grandinėlę. Juntu, kaip mano keliai vis labiau linksta. „Bella, sì“, – atsako gydytojas ir žingteli į šalį. „Tokia mano istorija, – taria Draganas, – visus tuos metus verčiausi kaip išmaniau, o dabar esu čia, mane rado stotyje, traukinyje, kur gulėjau ir vos gaudžiau kvapą, tada mane nugabeno tiesiai į šią ligoninę.“ Išverčiu. „Mi dispiace, ma spero che lei guarisca presto“, – sako gydytojas. „Jis apgailestauja ir tikisi, kad netrukus pasveiksi“, – išverčiu Draganui gydytojo žodžius, juose nuskamba atsisveikinimo gaida, pažvelgiu Draganui į akis, nepaprastai šviesios sulysusiam veide jos žiūri į mane. Sakytum, permato mano mintis, kurias dabar užvaldęs vis didėjantis nekantrumas ir nerimas. „O, mano vertėjau“, – po valandėlės ištaria Draganas. „Kaip manai, ar apsijuokiau papasakojęs jam savo sapnus ir dalelę savo tiesos?“ – klausia, pamatau, kad jis pavargo. Sunkūs vokai negailestingai merkia akis. „Kodėl turėtum apsijuokti? – atsakau. – Na, bet dabar pailsėk, pamiegok, aš išeinu, pasimatysime rytoj“, – paplekšnoju jam per ranką, ji rami guli prie šono, po delnu pajutau jos šilumą ir minkštumą. „Gerai, – taria Draganas, – ateisi rytoj?“ – „Taip“, – atsakau. „Gerai, – sako Draganas, – ačiū, čiau.“ Jis lėtai pasivertė ant šono ir nusuko galvą į kitą pusę, į kitus ligonius, į palatos gale esančias balkono duris, iš ten matyti vidinis ligoninės parkas.

Koridoriuje prie pat Dragano palatos durų nugara atsiremiu į sieną. Luktelėsiu, kol jis užmigs, tokiu metu beveik visi pacientai užmiega. Jau esu tai pastebėjęs. Šiomis dienomis kiekvieną kartą atsisveikinęs su Draganu patikrindavau, kada jis užmiega. Šią valandą keičiasi budintis gydytojas ir sanitarų pamaina, ir koridorius beveik ištuštėja. Išlauksiu šios akimirkos ir vėl įsmuksiu į palatą. Draganas visada miega ant kairio šono, pastebėjau tai. Jis nieko nejus, nieko neišgirs. Jeigu nubus, tai turės savo ištinusį kūną apversti ant kito šono, kad pamatytų mano veidą. Jis manęs nepamatys.

Stoviu atsišliejęs sienos koridoriuje. Sanitarų ir gydytojų vis mažiau. Prieinu prie kitos durų pusės, duris palikau pravertas, kad galėčiau matyti Draganą. Pro plyšį palatos gale matau jį gulint tokia poza, kaip palikau atsisveikinęs. Dar valandėlę palauksiu ir įeisiu. „Arrivederci traduttore“, – išgirstu budinčio gydytojo balsą koridoriaus gale, atsisveikindamas jis moja ranka man, vertėjui. Iki pasimatymo, iki pasimatymo, pamoju ir aš jam. „E’ stato un bel sogno, vero?“ Gražus sapnas, taip, linkteliu aš ir žiūriu, kaip gydytojas stumteli geležines duris ir dingsta už jų.

Praveriu stiklines duris ir tykiai įžengiu į palatą. Matau antklode užklotą Dragano nugarą, ji palengva kilojasi nuo alsavimo. Pasižiūriu į kitus ligonius. Dauguma jų miega, bent jau gulintys abipus. Turiu minutę, kad tai padaryčiau. Mikliai ir tyliai žengiu prie Dragano lovos. Apsimetu, kad pataisau antklodę ir tikrinu, ar į stiklinę įpilta pakankamai vandens. O pats stebeiliju į jo pakaušį, neseniai pakirptus plaukus, žiūriu į jo kaklą ir į auksinę grandinėlę. Žvilgsniu ieškau sagtelės, kad galėčiau atsegti ir nuimti. Pamatau. Ji tiesiai man prieš akis, nereikės gaišti laiko. Štai liečiu patalynę, dabar priartinu rankas prie jo kaklo ir auksinės grandinėlės. Regiu savo pirštus, jie vos pastebimai virpa iš nerimo, regiu, kaip mano pirštai tuoj prisilies prie sagtelės. Turiu ją suimti dviem pirštais, dešiniuoju nykščiu spustelėti mažutį laikiklį ir atsegti grandinėlę, tada ją ištraukti. Štai ji, paliečiu. Rankomis jaučiu Dragano kūno šilumą, girdžiu, kaip jis alsuoja. Atsegu ir lėtai traukiu grandinėlę. Ji slysta Dragano kaklu man į delną. Matau, kaip žiba šviesoje, sklindančioje nuo įstiklintų balkono durų. Draganas sukruta. Sustingstu. Atitraukiu rankas. Draganas nurimsta. Pažvelgiu į kitus ligonius. Prieš minutę visai šalia vienas gulėjo, o dabar štai atsisėda ant lovos ir nebyliai žvelgia į mane. Jo plačiai atmerktos akys spokso į mane. O lūpos pravertos, tarsi gaudytų orą. Man topteli, kad jis mato Dragano veidą. Nukreipiu žvilgsnį nuo senioko veido-kaukės ir vėl priartinu rankas prie Dragano kaklo ir grandinėlės. Dar truputį, ir ji – mano rankose. Grandinėlė vėl slysta Dragano kaklu man į delną. Dar keli centimetrai, štai turi nuslysti pro jo petį, šalia smakro ir – pagaliau mano delne. Jaučiu, kaktą išpila prakaitas, kojos virpčioja, mane apima gėdos jausmas dėl savo elgesio, bet neturiu kitos išeities. Štai grandinėlė jau mano delne. Suspaudžiu kumštį ir pakeliu akis. Pamatau ligonius. Visi, išskyrus Draganą, spokso į mane. Jie sėdi ant savo lovų krašto ir spokso plačiai atmerktomis akimis, jų lūpos pravertos, gaudo orą. Mano veidu žliaugia prakaitas. Girdžiu jų švokščiantį alsavimą. Žengiu atgal prie durų. Grandinėlė išslysta ant grindų. Ligonių žvilgsniai nukrypsta į ją. Pasilenkęs stveriu. Ligoniai vis dar spokso į mane. Dar keli žingsniai ir atsidursiu koridoriuje. Ranka užčiuopiu duris, dar žingsnis ir aš – koridoriuje. „Vertėjau!“ – išgirstu balsą. Draganas atsigręžęs, matau jo kūną, ligotas ir ištinęs jis persiverčia ant kito šono, matau Dragano veidą, akis, o jos regi mane.

Nuskuodžiu koridoriumi prie geležinių durų, pro kurias išėjo budintis gydytojas. Atlapoju jas. Šoniniais laiptais lekiu žemyn prie laukujų durų. Nepažįstu šių laiptų, nepažįstu šių pagalbinių patalpų. Puolu bėgt žemyn, į pačią apačią, prie šildymo prietaisų pamatau duris, atidarau jas ir atsiduriu vidiniame kieme. Smarkiai šnopuoju. Apsidairau. Nerandu kelio, kuriuo galėčiau pasprukti. Viršuje – ligoninės fasadas, nutviekstas vakarinės šviesos. Langai žybčioja saulėje. Anapus langų išvystu žmonių siluetus, jų veidus. Traukiuosi atatupstas, bet negaliu atplėšti akių nuo tų veidų, boluojančių už langų. Štai atsidaro, regiu, kaip langai atsidaro. Saulės šviesa spindi tų žmonių veiduose, atpažįstu juos, tai jie, ligoniai iš Dragano skyriaus, atpažįstu ir jį, regiu jį. Jų kūnai vis labiau svyra pro atlapotus langus. Jie iškris, užsimuš, jeigu iškris pro tuos langus, lįskit atgaaal!! Jų kūnai vis labiau svyra žemyn, regiu jų veidus, jų galvas, jos kybo iškištos pro langus, regiu jų kūnus, jie slysta į tuštumą, dar truputį ir tie kūnai nusprūs, jie iškris. Eikit po velniųųų! Na ir dvėėėskit! Dabar jie iš tiesų skrieja, krenta, krenta, regiu, kaip jie iškrenta pro langus, jie prisitrėkš. Draagaanai! Ištiesiu rankas, kad jį pagaučiau, matau savo rankas, jos auga mano akyse, matau savo delnus, jie platėja, vienam delne išvystu auksinę grandinėlę, ji vis stambėja. Draganas krenta žemyn priešais mane, prasprūsta pro pirštus ir teškiasi man po kojomis.

Signore, si sente bene?“ – išgirstu balsą ir mintyse išverčiu klausimą į Dragano kalbą: „Pone, ar gerai jaučiatės?“ Budintis gydytojas ne darbo dra bužiais. Žiūri į mane, dingteli man, šypsnys, kurį matau jo veide, slepia susirūpinimą. „Bene, bene, grazie“, – padėkoju. Paskui regiu, kaip jis praeina pro mane, nužingsniuoja koridoriumi. Su juo prasilenkia medicinos sesuo, už rankos vedasi mergaitę. Mergaitė tipena paskui ją ir stebeilijasi į mane, matau jos veidą, jis blyškus, matau jos tamsias akis, jos vis žvelgia į mane. Tarsi permatytų mano mintis, tariu sau, stoviu atsišliejęs sienos šalia privertų Dragano palatos durų. Mergaitė žiūri į mane net persikreipusi, kol seselė įsitempia ją į vieną iš koridoriuje esančių palatų.

Pro durų plyšį žvilgteliu į Draganą ir jo lovą. Matau antklodę, ji kone iki kaklo dengia Dragano kūną, matau grandinėlę, jo pakaušį ir neseniai pakirptus plaukus. Luktelėsiu, nusprendžiu, pažvelgiu į savo dulkėtus batus, į apsiūtas kelnių kiškas, o šalia ant grindų išvystu pilkšvą, riebią dėmę, sakytum, kažkas ką tik praslydo man pro pirštus. Užminu ant tos dėmės ir uždengiu ją.

 

Iki paties paskutinio vardo

 

Atveria duris ir išvysta, kaip jie miega savo lovelėse. Vaikų namų globotiniai tiki, kad jis saugo jų sapnus, jei naktį šie staiga sumanytų pabėgti. Vaikai tiki, kad jis pagauna sapnus į delną, nes yra aukštas ir dar ne toks senas, jog negalėtų ištiesti rankos iki paties dangaus ir sučiupti arba paleisti jų sapnų. Jei sapnai giedri, grąžina juos į miegą, o jei graudūs ir slogūs, ištiesia į dangų savo didelį delną ir paleidžia juos klaidžioti tamsybėje, besidriekiančioje tarp žvaigždžių, kad daugiau niekada nebegrįžtų. Gražius sapnus jis sugauna ir jiems pro ausis suleidžia atgal į miegą, ir sapnai ten gyvena ligi ryto. Jis – geriausias vaikų draugas. Jis šalia nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kol jie visi suminga. O naktį sėdi savo didžiuliame gobelenu aptrauktame krėsle vidury miegamojo ir sergi jų miegą.

Štai jis patyliukais įžengia į didelį miegamąjį. Žingsniuoja tykiai, regis, jo pėdos vos liečia grindis, eina įprastu keliu, vingiuojančiu tarp lovų, kuriose miega vaikučiai. Jis ateina pasaugoti jų miego, apkamšyti antklode, apkloti, jei kuris nors nusispardė, pataisyti pagalvės po maža šonan nuslydusia galvele, pasekti pasakos niekaip neužmiegantiems, paguosti prabudusių iš slogaus sapno, pripilti vandens į tuščią stiklinaitę, nuvesti į tualetą reikalui prispyrus, pakeisti paklodės tiems, kurie neišturėjo ir dabar tyliai verkia, nuo drėgmės ir iš gėdos.

Šiuose namuose gyvena vaikai, atvežti iš įvairių kraštų: iš rytų ir vakarų, kiekvienas jų jau nugyveno atkarpėlę gyvenimo, kuriame nėra šviesių prisiminimų. Jis pažįsta vaikų gyvenimą ir žino, kur kiekvieno vaiko širdyje dar yra kertelė, kurią galima pripildyti džiaugsmo. O jei tokios vietos neranda, sukuria ją. Vaikai žino, kad taip ir yra, nes jo akys tokios pat didelės kaip ir jis pats, todėl permato jų troškimus ir mintis. Vaikai tiki, kad kai jis šalia, jų mintys šviesios ir ramios lyg jaukiame prieglobstyje. Šitaip yra ir naktį, nes jis niekada neužmiega iki galo, primerkia tik vieną akį ir tik retkarčiais miegas užspaudžia abi. Vaikai tuo įsitikinę, nes žino, kad visada yra jo akiratyje. Taip pat naktį. Vaikų namų vedėjas visada su jais pasitaria, kai žmonės ateina vieno iš jų išsirinkti ir pasiimti. Jis pažįsta žmones ir savo didelėmis akimis permato tų žmonių mintis, todėl žino, ar jų šeimoje vaikas bus laimingas. Jei pasako, kad žmonės tinka, vaikai palieka našlaičių namus ramūs dar ir todėl, kad žino: jis ir toliau mintimis liks drauge su jais, iki jie užaugs, nes jis toks galingas, jog gali pasilikti su jais dar ilgai po to, kai jie paimti iš vaikų namų, jis sergsti juos nuo slogių sapnų, iki jie užauga. Jo didelės akys regėjo dešimtis vaikų, nes našlaičių namai dideli, galbūt didžiausi tarp rytų ir vakarų, šio ir ano pasaulio paribyje, kaip jis kartais sako vaikams ir paaiškina, jog turi omenyje tašką, kur saulė pateka ir kur nusileidžia. Vienumoje jis mąsto apie erdvę, plytinčią tarp žvaigždžių, tamsią ir gelmingą, iš kurios negrįžtama, kaip kad nebegrįžta slogūs sapnai, sudūlantys toje erdvėje.

Šįvakar jis jaučiasi labiau pavargęs nei paprastai. Šiandien ir vaikus miegas įveikė gerokai anksčiau. Užnugary liko ilga diena, kupina juoko, linksmybės ir nerūpestingumo, dingtelėjo jam tyliai žingsniuojant tarp lovų, pasi dingojo, kad vaikiški jo globotinių veideliai švyti po smagiai praleistos dienos. Savo dideliu delnu jis paliečia kiekvieną miegantį vaiką ir tyliai ištaria vardą: Alma, Pėteris, Jokūbas, Vladimiras, Gabrielius, Mirjama, Ivanas, Azra, Aramas, Martinas, Matas, Džovana, Lukas, Samiras, Barbora, Borisas, Valentina, Agimas, Kirila, Azremas, Liubiša, Izmailas, Ana, Ivas, Alina, Magdė, Omaras, Primožas ir taip toliau iki paties paskutinio vardo.

Jie pavargę, dingtelėjo jam, paglostant kiekvieną globotinį, mintyse staiga stojo vaizdas, kaip šįryt, išsirikiavę ilga vora po du, jie žengė paskui jį plačiai aplink vaikų namus besidriekiančiais laukais link artimiausios gyvenvietės, kur prieš keletą dienų atvyko cirkas. Jis pažadėjo vaikams, kad nusives juos pasižiūrėti įvairių gyvūnų, net plėšrių žvėrių, akrobatų ir klounų, fokusininkų ir muzikantų. Mintyse regėjo, kaip ryte vaikai bidzena jam iš paskos, o jis traukia smagią dainą ir kulniuoja užsimaukšlinęs plačiakraštę skrybėlę, šitoks vaikų akyse jis atrodo dar didesnis ir juokingesnis. Dainuodamas gręžiojasi į ilgą vorą savo globotinių, tipenančių poromis ir susikibusių už rankų, jie krykštauja ir dainuoja smagią dainą, žengia mažais žingsniukais tarp žolynų takučiu, vedančiu į artimiausią gyvenvietę. Jis išgirsta džiaugsmingą vaikų šūksmą, kai tolumoje suboluoja gyvenvietė ir cirko palapinė, tada jie sustoja priešpiečių aikštelėje, nuožulniai besileidžiančioje žemyn nuo bukų giraitės. Stebi, kaip vaikai susėda ant žolės ir iš krepšelių išsitraukia priešpiečius. Tada iš didelių termosų, kuriuos nešėsi kuprinėje, jis įpila šiltos arbatos. Vaikai kramto duoną su sūriu ir laiko ištiesę plastikinius puodelius, jam jie atrodo lyg didžiulė kariauna mažų valkatėlių, kuriems jis kuo mieliausiai įpila arbatos. Girdi, kaip jie skardžiai prajunka, kai jis, toks didžiulis, nusirita papėdėn, nužingsniuoja iki kelio ir surinka: „O dabar jūs!“, ir stebi, kaip mažyliai ridenasi iki pat kelio, jie atrodo it skruzdės, mikliai lendančios iš savo tamsaus skruzdėlyno į saulę. Mato, kokie jo globotiniai žolėti ir laimingi, kad eina į cirką, kuriame dar niekada nėra buvę.

Dabar jis tykiai žingsniuoja tarp lovų, akimirką prie kiekvienos stabtelėdamas, padeda ranką ant apkloto vaiko, kad pajaustų jo kvėpavimą, paskui tyliai ištaria jo vardą. Vardų vis daugėja ir jo mintys vėl nukrypsta į džiaugsmingą rytmetį.

Štai jie stovi prie cirko palapinės, kurioje vyks rytinis artistų pasirodymas, skirtas vaikų namų globotiniams ir aplinkinių mokyklų mokiniams. Jis regi jų veidus, kaip jie spitrina į cirko palapinę, didžiulę, iškylančią jiems prieš akis, į kurią šiandien jie įžengs tikėdami, jog ji suteiks jiems džiaugsmo ir atskleis stebuklą, kokio nėra matę tikrame gyvenime, o ką jau kalbėti apie praeities prisiminimus. Medžiaginės palapinės durys atsilapoja ir tuntas vaikučių suguža į vidų. Iš dešinės arenos pusės ant kėdžių padėtas užrašas „Vaikų namų globotiniams“. Jis pribėga, čiumpa tą popierių su užrašu ir kviečia savo mažylius sėstis. Spygavimai. Juokas. Šviesos užgęsta. Tamsoje nuaidi šūksmai. Muzika: būgnai ir timpanai.

Ir pagaliau – didingasis veiksmas. Jis pažvelgia į vaikų akis, plačiai atmerktas ir pašviesėjusias nuo rampos prožektorių ir nuostabos, jos neatsiplėšdamos stebi baltus žirgus su raiteliais, šokančiais ant jų nugarų ir besilaikančiais už karčių, akrobatus, skriejančius aukštyn į orą, apsiverčiančius ir nušokančius ant kojų, akrobatus, vienas kitą mėtančius ir besivartančius ore virš ištiesto tinklo ir besigaudančius už rankų, kad nenuskrietų žemyn, žonglierius, žongliruojančius daiktais, kurie skrieja iš rankos į ranką lyg bičių spiečius aplink avilį, vaikų akys stebi pilkus, didžiulius dramblius, atsistojančius ant užpakalinių kojų, tigrus, riaumojančius supliekus rimbui prieš pat išpūstas akis, mažyliai stebi šunis ant dviračių ir klounus didelėmis raudonomis nosimis ir plačiomis burnomis, kurie vapa nesuprantamus ir juokingus žodžius, spardo vieni kitiems į užpakalius, kliuvinėja ir plojasi stačiai ant galvos taip, kad iš juoko mažyliai vos atgauna kvapą.

Dabar vaikai ilsisi lovose ir, rodos, jų veidukai švyti taip džiaugsmingai praleidę dieną. Jis irgi pailsės, pamanė sau, apžiūrėjęs visas loveles ir eidamas prie savo didžiojo gobelenu aptraukto krėslo, pastatyto pačiam miegamojo vidury. Priėjęs prie krėslo, dar sykį apsižvalgo. Jo žvilgsnis aprėpia visą kiekvieno kambaryje miegančio vaiko gyvenimą. Vaikai ramūs ir nuščiuvę. Jis atsisėda į savo krėslą, junta, kaip kūnas išsitiesia, jam pasidingoja, kad ima jausti, kaip kraujas cirkuliuoja gyslomis, lėtai, lėtai. Paskui nusiauna batus ir pajudina kojų pirštus, pramankština juos po ilgos dienos. Tada suklūsta. Štai girdi, kaip miegamojo gilumoje kažkuris vaikas sukosėjo, o dabar sugirgždėjo geležinis tinklas po čiužiniu, nugirsta švelnų, trūkčiojantį alsavimą. Pailsėsiu, tarė sau, padėjo galvą ant seno krėslo atlošo ir užmerkė vieną akį, kitą vos primerkė, kad pro voką galėtų stebėti lovas su miegančiais vaikais.

Ūmai jį prižadino mergaitės verksmas. Leila, pagalvojo apie šviesiaplaukę mergytę, mikliai pakilo nuo krėslo, čiupo visada po ranka padėtą kišeninį žibintuvėlį ir basas nuskubėjo prie lovos, kurioje miegojo mažoji Leila. Pamatė, kad ši sėdi ant lovos krašto ir verkia. Antklodės kampu, kurį spaudžia tarp pirštų, mergytė dengiasi burną, slopina verksmą, žino, jog nevalia prižadinti kitų, kurių neapniko slogūs sapnai ir liūdnos mintys. Jis nukreipė žibintuvėlį į patalynę, kad šviesa neapakintų mergytės, ir paglostė jos sudrėkusius šviesius plaukus. „Kodėl verki, mažyle“, – tyliai paklausė. „Susapnavai kažką baisaus?“ – Leila antklodės kampeliu šluostosi ašaras ir vos girdimai kūkčioja. „Taip“, – pagaliau pratarė. „Nusiramink, – tarė jis, – štai aš tą sapną pagavau, matai?“ – ir ištiesė savo ilgą ranką į lubas. „Taip“, – pratarė mergytė ir pažvelgė aukštyn. „Aš juos visus sugaudysiu ir išnešiu, kad pasiklystų tamsoje ir daugiau pas tave nebegrįžtų“, – tarė jis. „Taip“, – linktelėjo Leila. „Ar papasakosi, ką susapnavai?“ – paklausė jis, vis dar iškėlęs aukštyn ranką, mažne siekiančią lubas. „Nežinau“, – pasakė mergaitė. „Tau baisu?“ – paklausė. „Taip“, – atsakė ji. „Na nieko, aš juos sugaudysiu ir išnešiu į lauką, į tamsą, kad nebegrįžtų atgal, ar gerai?“ – „Sapnavau mamą“, – galiausiai pratarė Leila, kai jis jau buvo beišeinąs į tamsą, nešinas jos slogiais sapnais. „Tikrai?“ – paklausė ir atsisėdo šalia jos. „Kas ten buvo tokio baisaus?“ – paklausė ir nukreipė žibintuvėlio šviesą sau į veidą, kad Leila pamatytų jo šypseną. Mergytė dvejojo, bet galiausiai prabilo. „Sapnavau, kad mama mane laiko už rankos, o kita ranka laiko Aną, mano vyresnę sesutę.“ – „O paskui?“ – paklausė jis. „Paskui vaikščiojom prie upės, – toliau pasakojo Leila, – upėje buvo daug vandens.“ – „Taip, o paskui?“ – paklausė jis ramiu balsu. „Paskui mes sustojome prie upės ir mama pasakė, kad atsisėstume ant žolės. Mes buvome alkanos, nes mama jau kelias dienas nerado maisto. Mums skaudėjo kojas, nes jau tris dienas ėjome.“ – „Kas nutiko paskui?“ – paklausė jis Leilos. Mergytė sugriebė antklodės kraštą ir prisispaudė prie lūpų, vėl ėmė tyliai verkti. Ji kalbėjo pro ašaras, palūžusiu, prislopintu balsu. „Kai sėdėjome prie vandens, nutiko baisus dalykas“, – pasakė. „Papasakosi man?“ – drąsino jis. „Nežinau“, – pratarė mergytė slopindama kūkčiojimą. „Papasakok, Leila, papasakok“, – galiausiai ištarė jis, nes žinojo, kad, atsikračius slogių sapnų prisiminimo, jai atlėgs širdis. „Papasakok, tada tavo slogius sapnus sudėsiu čia, – ištiesė savo didelį delną, – ir išnešiu į tamsą“, – ir pažvelgė į mergaitę, ši buvo taip suprakaitavusi, kad plaukai prilipo prie kaktos. „Pamažėle“, – padrąsino jis ir nušluostė sudrėkusią šaltą mergytės kaktą. „Paskui, – pratarė ji, – mama staiga paėmė mane ant rankų, apkabino ir pradėjo bučiuoti, spaudė prie savęs, bučiavo ir verkė“, – vos girdimai pasakojo mergytė. „Mama mane bučiavo ir laikė glėbyje, ėjo prie upės, kurioje buvo daug vandens. Aš laikiausi apsikabinusi jos kaklą. Mama vis artėjo prie upės, tada įbrido į vandenį ir vėl ėmė mane bučiuoti. Paskui patraukė mane už rankų, kad paleisčiau jos kaklą, kad atlipčiau nuo jos. Aš nenorėjau jos paleisti, dar stipriau apkabinau jos kaklą. Man patiko jos kvapas, man patiko jos veido ir kaklo odos kvapas, mano mama visada maloniai kvepėjo, ji kvepėjo ir dabar, sapne“, – pasakė Leila. „Tada ji ėmė dar stipriau plėšti mano rankas, kol išsilaisvino, tada apsuko mane ir sugriebė per liemenį, o kita ranka griebė mano galvą. Atleisk, mano mažyle, atleisk, mano mažyle, šaukė ji ir verkė, ir staiga įmurkdė mano galvą po vandeniu, paskui visą kūną, tada vėl galvą, nes aš išnėriau įkvėpti oro, tada vėl panardino mano kūną, paskui galvą, nebegalėjau išnirti. Po lediniu vandeniu nebegalėjau kvėpuoti, bet mačiau savo mamą, ji verkė prie upės ir šaukė: atleisk, mano mažyle, atleisk, mano mažyle, mačiau ir sesutę, ji žiūrėjo į upę ir rėkė: Leila, Leila. Paskui aš numiriau.“

O Dieve! Jis įkvėpė oro, plačiai atmerkė akis ir išsyk suvokė, kad sėdi savo sename gobelenu aptrauktame krėsle. Prieš akis – miegamasis. Niekas neverkė, dingtelėjo jam, iš tiesų niekas jo nesišaukė, jis nebuvo prie nieko priėjęs paguosti. Aplink tylu ir ramu, vaikai miega. Buvau užsnūdęs, tarė sau ir krūptelėjo supratęs, kad Leila, kurios iš tiesų niekada nėra matęs, šiąnakt aplankė jį ir papasakojo jam savo kraupią istoriją. Jis pakilo ir basas nuskubėjo prie Leilos sesers Anos, kuri gyveno vaikų namuose, jos lova kitoje miegamojo pusėje. Ieškojo Anos lovos. Ir niekaip negalėjo rasti. Ėmė žvalgytis po kitą miegamojo pusę. Vardai, lovos ir veidai kaip niekad ėmė maišytis galvoje.

Pagaliau priėjo prie mergytės lovos. Štai smulkus Anos veidelis, ji ramiai guli padėjusi galvą ant pagalvės. Atrodo lygiai taip pat, kaip jos sesuo dvynė Leila, kurios jis niekada nėra matęs, pagalvojo jis, Leila, Anos sesuo, kurią jųdviejų motina 1993 metais paskandino upėje. Šitie duomenys apie Aną įrašyti kartotekoje, saugomoje vaikų namų archyve.

Kartotekoje viskas užrašyta tiksliai. Vardas: Ana Mustafič. Gimimo vieta ir data: Tuzla, 1985 metų balandžio 5 diena. Motinos vardas: Azra Tanovič (šiuo metu gydoma Miuncheno psichiatrijos klinikoje). Tėvo vardas: Izetas Mustafičius (nužudytas Tuzloje). Broliai, seserys: Leila Mustafič (paskandinta upėje). Kiti giminaičiai: (tolimi giminaičiai Slovėnijoje). Prie duomenų pridėtos dvi nuotraukos, kurias Ana turėjo su savimi, kai prieš dvejus metus buvo atvežta į vaikų namus. Vienoje – Leila ir Ana, įsilipusios į žydinčią vyšnią ir besišypsančios, kitoje – jų motina su tėvu, apsikabinę prie upės.

Jaučia, kaip stipriai suplaka širdis. Ūmai virpteli nuo minties, kad jo širdies plakimas gali prižadinti mažąją Aną, saldžiai miegančią po smagiai praleistos dienos.

Ei“, – už nugaros pasigirdo tylus berniuko balsas. Jis atsisuko. Tai Lukas, prieš šešerius metus gimęs Trieste, dar kūdikis rastas šiukšlių konteineryje prie autobusų stoties. „Susapnavai baisų sapną?“ – paklausė berniukas patyliukais, kad neprižadintų kitų vaikų. „Ne, ne, – atsakė jis ir paglostė Luko galvą, – miegok, miegok“, – tarė ir pasisuko eiti prie savo krėslo. „Ei“, – vėl pašaukė berniukas. Vyras atsigręžė. „Žinai, kuo būsiu, kai užaugsiu?“ – paklausė Lukas. „Ne, kuo?“ – „Kai užaugsiu, būsiu arklys“, – pasakė Lukas. „Nebūsi, Lukai, tu esi žmogus, ne gyvūnas.“ – „Ne, aš tapsiu dideliu baltu arkliu, kaip tas šiandien cirke“, – rimtai pasakė berniukas. „Jodinėsi ant ar klio, – patikslino jis, – būsi jojikas, tai nori pasakyti?“ – „Ne, aš būsiu arklys, – neatlyžo mažylis, – didelis baltas arklys, kaip tas šiandien cirke“, – pažvelgė rudomis akimis, staiga jose lyg nebeliko vietos sapnams, dingtelėjo vaikų namų vedėjui. „Na, miegok, miegok“, – atsakė berniukui ir pasisuko eiti tarp lovų ir dar kartą patikrinti, kaip vaikai miega. Glostė kiekvieną vaiką ir tyliai tarė vardą: Alma, Pėteris, Jokūbas, Vladimiras, Gabrielius, Mirjama, Ivanas, Azra, Aramas, Martinas, Matas, Džovana, Lukas, Samiras, Barbora, Borisas, Valentina, Agimas, Kirila, Azremas, Liubiša, Izmailas, Ana, Ivas, Alina, Magdė, Omaras, Primožas, Romina, Maja, Sandoras, Janas, Tatjana, Nina, Pavelas, Dovydas ir taip toliau iki paties paskutinio vardo: Liamas, šis mažylis nežino, kas jam tokį išrinko. Priėjo prie savo krėslo. Dabar vyrą apniko įkyrus įtarimas, šaižiai gaudžiantis širdyje: ar kartais saulė nebus pasiklydusi?

 

Pula–Triestas, 2010–2011

 

Iš slovėnų k. vertėLaima Masytė

 

Versta iš:

Marko Sosič. IZ ZEMLJE IN SANJ.

Maribor: Litera, 2011