Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatre scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.

Po mirties išleistos jo poezijos knygos: „Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti“ (1990, išversta į lenkų ir ispanų k.), „Jeremijo rauda“ (1999), vaikų poezijos rinkinys „Greitakalbė ne vilkui“ (2009), visos jo kūrybos ir atsiminimų apie jį rinktinė „Penkiaknygė“ (2013). Poezijai būdingas mitologiškumas, saviti, drąsūs įvaizdžiai, muzikalumas, išradinga kompozicija, religiniai, civilizacijos kritikos motyvai, filosofiškumas ir vidinės žmogaus tapatybės paieškos, E. Poundo ir T. S. Elioto poetikos atspindžiai. Kūryba ir intelektualine laikysena bei akiračiu paveikė daugelį savo ir jaunesnių kartų ukrainiečių poetų. Išvertė ispanų ir Lotynų Amerikos (A. Machado, G. Mistral), čekų (F. Lipkos), lenkų (T. Różewicziaus), rusų (A. Bloko) poetų kūrinių.

 

VERTĖJAS

 


Aš taip ilgai tylėjau

juk tu žinai kaip sunku man buvo sutemose

drėgnomis lūpomis gerus žodžius užčiuopti

kai aplink – pikti vardai upių

(kadaise tokių gerų upių!)

sulėtėjusių ligoninėms į taktą

 

ir debesys jų paviršiuje šią pavakarę –

tai patyrę psichiatrai

baltais drabužiais

 

upės koridoriumi jie

išplaukia į tamsą

kalbėdamiesi lotyniškai

 

žuvų žybsniai ir diagnozės

 

pikti eilėraščiai

 

pikta rožių spalva

 

pavadinimai vaistų

nuo kurių tapsime labai ramūs

 

tarp piktų medžių – tarp akacijų

kai jų juodos sėklos skambiai trykš

iš rusvų ankščių

ir tarsi pabaidytų paukščių pulkai praskris aukštai virš mūsų

kad beginklį mėnulį skaudžiai sužeistų

 

vaistų pavadinimai

kurie mums šiąnakt padės

įdėmiai klausytis mėnulio priešmirtinio riksmo

padės mums net poeziją įžiūrėti

kai jis raitysis iš skausmo

kai jis krioks iš paskutiniųjų

 

sustabdykit juos

 

sustabdykit

 

juk aš išties mirštu

pačiame jėgų žydėjime aukštai virš lėtos upės

 

šiandien nebeįstengiu net nušviesti veidų

tų kurie juokaudami mane žudo

 

kas jie?

 

iš kur tas jų

kruvinų pramogų troškulys?

pamėginkit kaip nors juos sugraudinti –

atvežkit jiems neperšaunamoje dėžėje „Džokondą“

 

arba sukalkit jiems skardinį mėnulį –

tegu kiekvieną sekmadienį taikosi į jį

kiek tik nori

ištisomis šeimomis

 

viskas darosi tikra tik rudeniop

viskas darosi akivaizdu tik rudeniop

kai vėl iš gilumos

iš po senų kaip reta draugiškų akacijų šaknų

buldozeris iškasa Pitagoro kaulus

ir vėl kaip kasmet šiuo metu

susirūpinę tėvai palinksta prie jo besišypsančios kaukolės

o paskui skubiai stveria už rankos vaikus ir vedasi į mokyklą

kad kuo greičiau išmoktų Gėrio Geometrijos

nors bet kuris iš tėvų puikiai žino

kad Blogio ir Gėrio Geometrijos taisyklės vienodos

ir kad tylų kimų balsą

seno mokytojo kreida ištepliotomis rankovėmis

kiekvieną rudenį visiškai nustelbia

didžiulis gelsvų ir rausvų lapų pučiamųjų orkestras

 

ir štai pabėgę iš pamokų dar tokie švelnūs berniukai

žaisdami brėžia skriestuvu ant asfalto

mėnulio skritulį – blyškiu iš pykčio veidu

 

paskui griebia liniuotę – ir jau tiesiąja

iš rytų į vakarus pučia šalti vėjai

ir pasimato tiems berniukams kaip su vėju išskrenda

trapi vėlė mergaitės – jų bendraklasės

kuri tamsioje mokyklos palėpėje

tarp sulūžusių suolų ir pintinių

jau keturiasdešimčiai dienų praėjus nuo mirties

vis dar stropiai ruošė pamokas blankiai švytint

pelėdos akims

 

bet šiandien vėjas virš miestelio stogų

neša ją į vakarus kartu su išplėštais

Geometrijos vadovėlio puslapiais

kartu su uosio sėklų malūnėliais

o apačioje bėga vaikai

vaipydamiesi ir šūkaudami žeidžiančius žodžius

ir taikydami akmenimis

į oru plaukiantį pažįstamą siluetą

 

o vėjas neša ją vis tolyn ir tolyn –

trapią emigrantę iš jauno kūno respublikos

kad ji aukštai dangumi

plauktų lenktyniaudama su lėktuvais

kartu su tokia pat trapia mėnulio vėle

kuri taip pat visiems laikams paliko

juodumos dėmėmis išmargintą savo kūno karalystę

kuri nuo šiol vien tik mūsų nakties pokalbių aidą

bematant grąžina

taip kad kartais mums net atrodys

jog tas mėnuo gyvas –

tik šiek tiek tylesnis nei buvo

ir kad viskas tarp jūsų taip kaip ir buvo nuo seno –

nė vienas nemirė nekentėjo neslėpė pykčio –

 

nes jūsiškių poetų

tokie pat žvalūs tokie pat drąsūs kaip kadaise balsai:

štai jis

štai jis – mūsų mėnuo

panašus į geltoną Mao Zedongo veidą

kai prieš jį šiltą pavasario naktį

medžiai atverčia žalius lapelius

tarsi citatų knygutes chunveibinai!

štai jis

štai jis –

mūsų šiuolaikiškiausias mėnuo –

apskrita pornografinė nuotrauka

vaizduojanti grupinio sekso sceną

aš taip ilgai tylėjau

 

juk tu žinai

kaip sunku man buvo sutemose

drėgnomis lūpomis gerus žodžius užčiuopti

kai negyvo mėnulio pėdsakas lėtoje upėje spindi

lyg revolveris su paskutine kulka drebančioje rankoje

kai debesys jos paviršiuje šiais paryčiais

tai patyrę psichiatrai baltais drabužiais

 

upės koridoriumi

jie pamažu išplaukia iš tamsos

kalbėdamiesi lotyniškai

 

žuvų žybsniai ir diagnozės

piktas alkanų paukščių sparnų plazdėjimas

 

vaistų pavadinimai

mums – netekusiems visų moterų – jie irgi padės

naktimis švelniai glostyti žiurkių keteras

padės veidmainiškais meilės žodžiais

niekada daugiau nebetikėti –

 

kad nebesileistume apgaunami tarp plikų medžių

kad tarp plikų medžių nebesileistume išrengiami nuogai –

ir net šilčiausiu metu visada tikėtumės kad Tu

arba tu arba tu arba tu

pageltusius senų savo lūkesčių albumus pavartęs

neįstengsi atleisti mums už tai

kad netapome į tave panašūs

ir blyškius fotografus vis iš naujo

siųsi vytis mūsų

maskuojamais chalatais jie bėgs

nerangiai per šlaitą

kliūdami už kelmų

 

vakarop jie apsups mus

 

pakrantės karklų brūzgynuose

 

šypsokis mums mėnesie!

 

šypsokis mums kaip kadaise!

 

tegu ir šįsyk

 

medžiokliai nieko iš mūsų nepeš

 

 

Iš ukrainiečių k. vertėVytas Dekšnys

Versta iš:

Грицько Чубай. П’ятикнижжя .

Львів: Видавництво Старого Лева, 2013