Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

1

 

Skersvėjis nusiaubtoj

Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.

Paskliautės freskoj –

vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,

gremėzdiškos ąžuolinės klausyklos,

kietos kaip akmuo,

nublizgintos

čia sėdėjusių nuodėmklausių.

Sakyklos nelikę.

Dievo žodžiai nubirę

nuo apsilaupiusių sienų.

Merginos,

dešinėj prie durų,

tylėdamos pina iš tujų

ilgą Žolinės vainiką Baltajai Mergelei,

į Dangų iki šiol nepaimtai.

 

 

2

 

Iš meilės,

iš ilgesio sukurta

nežinomo, gal vietinio Meistro.

Jo rankom švelniai glamonėta,

nuglostyta, nugludinta.

Jaunutė,

dar visai paauglė,

iškilusiu pilvu po drabužio klostėmis,

žvelgia į moterų klauptą,

lyg pati prašytų pagalbos.

Kažkas ją išgelbėjo.

Paslėpė bažnyčios nišoj,

užkalė lentom ir užtinkavo.

Ji tol žvelgė į tamsą,

kol tinkas nuo akių nubyrėjo.

Sako, įvyko stebuklas.

Pro išpjautą langelį

beveik šimtmetį sergėjo

čia sukrautą miesto archyvą.

Dabar stovi atnaujintoj koplyčioj,

pakylėta tarp dirbtinių kolonų,

tokia nekaltai balta

ir besilaukianti.

 

 

3

 

Kodėl einu prie tavęs,

sėduos į šaltą klauptą.

Nieko tavęs neprašau.

Nieko tau neaukoju.

Nesiklaupiu ir negarbinu,

net žvakės neuždegu.

Tik sėdžiu

ramumu apsigaubusi

lyg senelės skara.

 

 

4

 

Dievo stalas puslankiu sudėtas

iš senovinių, pirštais perbrauktų plytų,

tokių pat senų kaip ši bažnyčia.

Kas buvo tasai plytininkas,

kur jis gyveno, kur jo kapas?

Ar buvo pamaldus,

ar mylėjo savo artimą,

ar paglostydavo įdiržusiu delnu

savo moterį, vaikus?

Archyve apie tai – nė žodžio,

tik pirštų atspaudai ant plytų,

iš kurių sumūryta šita šventovė.

 

 

5

 

Kurgi buvo tie Smėliai,

šiapus ar anapus miesto sienos?

Klaidžioju kreivom gatvėm,

buvusio priemiesčio kiemais.

Varganos amatininkų buveinės,

lig ašies grimzta vežimai, kaitra,

šlapimo, pamazgų dvokas,

murzinų vaikų klegesys,

perkarę šunys ir katės,

moteris storu pilvu

išpuola iš smuklės,

maldaudama tiesia

sulysusią ranką,

seka įkandin.

Traukiuos atatupsta

lyg nuo ugnies

iš to dusinančio

akligatvio.

 

 

6

 

Vis nueinu į buvusių Smėlių bažnyčią.

Lipu įvijais laiptais užgniaužusi svaigulį.

Šnekinu kunigą, restauratorius, vienuolę,

valančią apdaužytas antkapinių paminklų plokštes.

Vogčiom stebiu besimeldžiančias moteris,

tokiais nuskaistėjusiais veidais,

kupinas lūkesčių.

Skurdžios šių dienų votos –

gintaro vėrinys, segė, juodo metalo rožė...

Baltoji Mergelė vis tokia pat.

(Ne)kalta ir apkerėta

tikėjimu ir laukimu.